Žlugusi valstybė

Būna dienų, kai nesinori rytą prabusti, ir ne todėl, kad šalta, kad neateina pavasaris, o todėl, kad pabusti į tokią tikrovę, kuri formaliai dar vadinasi Lietuva, išeiti į gatvę, žiūrėti savo tautiečiams į akis ir šypsotis yra paprasčiausiai gėda.

Taip bjauriai jaučiausi po Sausio 13-osios šturmo nakties, vėliau - pernai gegužės 17-osios rytą ir dabar. Sausio 14-osios rytą kukčiojau susirietęs lovoje, bet ne iš gėdos, o tiesiog iš fizinio maudulio ir nevilties, kad okupantas dar sykį mus apvogė, vėl okupavo ir kad mūsų Nepriklausomybės viltis, atrodė, atidedama daugeliui metų, o gal ir visiems laikams. Paskui buvo pučas, valstybės pripažinimas, sovietų kariuomenės išvedimas ir daug šviesesnių iliuzijų, kad kranas iš Lukiškių aikštės bronzinį Leniną išrovė amžiams. Ilgainiui tų iliuzijų miglos ėmė sklaidytis, kai savo kasdienybėje ėmėme matyti vis daugiau sovietizmo ženklų. Aš mėgdavau pajuokauti, kad Lukiškių aikštėje reikėjo palikti tą postamentą Leninui su nutrauktomis kojomis, kad primintų, jog niekur jis neišėjo. Liko armija ištikimų prokurorų, teisėjų, kagėbistų ir jų palikuonių, funkcionierių, persidažiusių komunistų ir karjeristų, sušokusių į sistemines amžiams atėjusias valdyti partijas, liko suluošintų baudžiauninkų, pataikūnų kasta primintom uodegom, ir apmaudu, kad naiviai buvome jais patikėję.

Tai, kas dabar vyksta valstybėje, yra nebe koks nors tylus šliaužiantis perversmas, o tikrų tikriausias valstybės žlugimas, ir tai ne kokios nors paranojiko hiperbolės. Kai niekieno nerinkta teisinė valdžia nusivalo batus į tautos išrinktą parlamentą, o parlamentas mėgina valytis savo batus į tautą, vaidindamas, kad nieko tokio ypatingo nevyksta, norisi staugti Tombovo vilko balsu. Liūdniausia, kad tik kaukti ir belieka, nes visuomenė nebeturi jokių galios instrumentų prieš valstybės vardu ciniškai veikiančią mafiją. Balsavimai Seime rodo, kad nėra toje aukščiausioje valstybės institucijoje nei pozicijos, nei juo labiau opozicijos. Naujai išrinktame kreivame šleivame Seime ėmė burtis tokia „ištikimybės priesaikai“ grupė, kurią steigė, regis, neprisitaikę prie sistemos ir jos niekinti žmonės, kovotojai su teisėsaugos ir VSD savivale - Vitalijus Gailius, Povilas Urbšys. Padorūs žmonės dėjo į juos vilčių, bet balsuodami Seime už Neringos Venckienės teisinės neliečiamybės panaikinimą, jie palaidojo bet kokią viltį ir pasitikėjimą ta „ištikimybės priesaikai“ grupe. Tiesą sakant, N. Venckienė čia visai niekuo dėta. Ji kai kam gali patikti ar nepatikti. Balsavimas buvo visai ne dėl N. Venckienės, o dėl generalinio prokuroro pasityčiojimo iš parlamento ir konstitucinės sąrangos, kur aiškiai pasakyta, kad ne VSD ir ne generalinis prokuroras Darius Valys yra aukščiausia Lietuvos valdžia. Penktajame Konstitucijos straipsnyje be išlygų pasakyta: „Valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė, Teismas.“

Duodamas interviu portalui Bernardinai.lt P. Urbšys kalbėjo: „Taip Seime atsirado parlamentarų grupė „Už ištikimybę priesaikai“, į kurią įsitraukė 10 parlamentarų iš kelių Seimo frakcijų, bet, tikiu, ateityje ji taps didesnė ir tikrai įtakinga, nes jaučiu, jog ne tik žmonės anapus Seimo sienų, bet ir didžioji dalis parlamentarų nepatenkinti tuo, kuo šiandien yra virtęs svarbiausios valstybės politinės institucijos darbas. Tiesa, norėčiau pabrėžti, kad, kai kalbame apie priesaiką valstybei, negalima apsiriboti vien Seimo nariais. Prezidentas, ministras pirmininkas, ministrai, kitų institucijų atstovai prisiekia valstybei. Taigi, žmonių, kurie yra saistomi priesaikos, yra gana daug ir, neabejoju, jei jie kur kas rimčiau pradėtų suvokti kiekvieną savo priesaikos žodį, jei garbė, padorumas jiems taptų kasdienio darbo stuburu, esu įsitikinęs, kad valstybėje labai daug kas pradėtų keistis. Tačiau suprantu, jog čia mūsų laukia ilgas ir sudėtingas kelias.“

Tenka priminti priesaikos tekstą:

"Aš, (vardas, pavardė),

prisiekiu būti ištikimas Lietuvos Respublikai;

prisiekiu gerbti ir vykdyti jos Konstituciją ir įstatymus

saugoti jos žemių vientisumą;

prisiekiu visomis išgalėmis stiprinti Lietuvos

nepriklausomybę, sąžiningai tarnauti Tėvynei, demokratijai,

Lietuvos žmonių gerovei.

Tepadeda man Dievas!"

Prisiekti leidžiama ir be paskutiniojo sakinio.“

Štai taip, Antikorupcijos komisijos pirmininke Vitalijau Gailiau ir deputate Povilai Urbšy. Liūdna, per sunkus buvo egzaminas.