Didžioji dalis gyvų organizmų dauginasi lytiniu būdu – t. y. nauja gyvybė užsimezga susijungus mamos ir tėčio (priešingų lyčių individų) lytinėms ląstelėms. Kadangi nauja gyvybė paveldi abiejų tėvų genetinę informaciją, toks individas yra visiškai unikalus. Vis dėlto mokslas sparčiai žengia į priekį ir naujos gyvybės atsiradimas praranda pirminę reikšmę.
Klonavimas yra procesas, kurio metu sukuriama genetiškai tiksli gyvo organizmo kopija: pirmiausia iš moteriškos lyties organizmo imama kiaušialąstė (klonuoti nėra reikalingos vyriškosios lytinės ląstelės), tuomet atsargiai pašalinamas kiaušialąstės branduolys, o į jo vietą įterpiama reikalingo individo genetinė informacija (jo DNR). Kiaušialąstė ima dalytis ir toliau viskas vyksta taip, kaip ir įprasto naujo organizmo vystymosi metu.
Pirmas žinomas žinduolis buvo klonuotas 1996 m. – Edinburgo Roslino instituto mokslininkai klonavo avelę, vardu Dolly. Pirmasis suaugusio žinduolio klonas buvo sukurtas tik praėjus ilgiems bandymams: iš 237 kiaušinėlių pavyko užauginti tik 29 embrionus. Be to, tik trys iš visų dirbtinai apvaisintų avių susilaukė jauniklių, iš jų išgyveno vienintelė Dolly. Deja, šiai avelei likimas nebuvo labai palankus – sulaukusi penkerių metų, Dolly susirgo artritu, o po metų – ir smarkiai progresuojančia plaučių liga, todėl netrukus buvo užmigdyta. Šio eksperimento sėkmė paskatino mokslininkus imtis kitų gyvūnų klonavimo. Šiandien yra klonuota apie 30 gyvūnų rūšių: ožkų, kačių, šunų, triušių, karvių ir t. t.
Katalikų visuomenėje pasigirsta vis daugiau kalbų, kad klonavimas – tai pavojingas bandymas apsimesti dievais. Vis dėlto reikėtų nepamiršti, kad tokie tyrimai gali būti itin naudingi, pvz., išgelbėti nykstančias gyvūnų rūšis (šiandien daugelis gyvūnų rūšių yra ties išnykimo riba). Be to, įvairūs tyrimai naudojami ir siekiant prikelti jau kadaise išnykusias rūšis, pvz., vis daugiau kalbama apie realias galimybes klonuoti maždaug prieš aštuoniasdešimt metų išnykusį sterblinį vilką (itin pavojingą Australijos plėšrūną, kuris dar vadinamas Tasmanijos tigru). Žinduolį ketinama klonuoti iš muziejuose saugomų sterblinių vilkų kūnų. Šių eksperimentų realumą patvirtina visai neseniai atliktas Ispanijos mokslininkų bandymas prikelti naujam gyvenimui Pirėnų kalnų ožį: iš užšaldytos biologinės medžiagos buvo klonuotas išnykusios kalnų ožių rūšies atstovas.
Viena iš mokslininkų svajonių – klonuoti jau išnykusius gyvūnus, pavyzdžiui, mamutus |
Nors po kelių bandymų ožiuko embrionas buvo išnešiotas sėkmingai, praėjus vos kelioms minutėms nuo gimimo, jauniklis nugaišo dėl kvėpavimo sutrikimo (ožiukas gimė turėdamas pažeistus plaučius). Šis bandymas skatina mokslininkus toliau plėtoti išnykusių rūšių klonavimo eksperimentus. Šiandien kalbama net apie mamutų klonavimą, tačiau tokios mokslininkų pastangos kelia prieštaravimų – juk laikui bėgant DNR struktūra ima kisti, todėl joje negali pasilikti visa organizmo paveldima informacija. Vis dėlto atlikti tyrimai rodo, kad prarastas genomo dalis galima atkurti skaitmeniniu būdu, todėl klonuoti galima net ir 100 tūkst. metų senumo audinius.
Šiandien sėkmingai klonuotos įvairios gyvūnų rūšys, tačiau vis dar nėra jokių oficialių duomenų apie žmogaus klonus. Šių eksperimentų plėtotę stabdo itin sudėtinga žmonių reprodukcinė sistema, tačiau mokslininkai tvirtina, kad tai tik laiko klausimas. Juolab kad kai kuriose šalyse mokslo tikslais leidžiama auginti embrionus iki tam tikro amžiaus (7 ar 14 dienų) – tol, kol pradeda vystytis būsimo žmogaus nervų sistema. Tokie tyrimai leidžia plėtoti kamieninių ląstelių panaudojimo galimybes. Embrioninės kamieninės ląstelės (gaunamos klonavimo metodu) gali vystytis kaip bet koks audinys. Mokslininkai jau yra išauginę įvairių smulkiųjų gyvūnų akis, kepenis ir panašius organus.
Jei tokie eksperimentai būtų sėkmingai įgyvendinti su žmogaus audiniais, mokslininkams pavyktų išauginti inkstus, kasą, kepenis, širdį ir kitus gyvybiškai svarbius organus – tai reiškia, kad organams persodinti nebereikėtų donorų. Pacientai gautų genetiškai identišką naują ir sveiką organą, o organizmas jį nesipriešindamas priimtų (kadangi genetinė informacija būtų identiška tikriesiems organams, klonuoti organai nesukeltų jokios atmetimo reakcijos).
Be to, klonavimas gali padėti išsigelbėti nuo vėžio, diabeto, Alcheimerio, Parkinsono ir kitų itin žmogaus gyvybei pavojingų ligų. Šiandien atliekami tyrimai siekia sukurti dirbtinį žmogaus audinį, kuris prisitaikydamas galėtų gydyti mūsų žaizdas bei traumas, sukeltas paralyžiaus ar infarkto.
Žmogaus ląstelių klonavimas gali sukelti perversmą ir kitose mokslo srityse – šiandien ypač daug kalbama apie klonavimo svarbą vaistų pramonėje. Kasmet dėl netinkamos reakcijos vaistams miršta tūkstančiai žmonių, nes net ir pačios didžiausios farmacijos kompanijos neturi patikimo būdo, leidžiančio numatyti visas galimas pašalines reakcijas. Klonavimo laboratorijose atliekami tyrimai gali padėti vaistų kompanijoms patikrinti savo medikamentus ir įspėti pacientus apie galimą poveikį organizmui. Be to, klonavimas gali būti panaudotas tiriant ir gydant įvairias paveldimas ligas ar net sumažinti vėžio riziką.
Nors klonavimo eksperimentai neabejotinai gali atnešti daug naudos tolesnei visuomenės raidai, vis dėlto pats klonavimo procesas daugelio vadinamas amoraliu ir prieštaraujančiu natūraliam gamtos ritmui. Eksperimentai, susiję su žmogumi, kelia pasipiktinimą ir Katalikų bažnyčiai, – pastaroji teigia, kad kurti naujas žmogiškąsias gyvybes laboratorijoje vien tam, kad jos būtų sunaikintos, yra smerktinas dalykas.
Net ir kilnus tikslas sukurti genetiškai identiškas kamienines ląsteles, skirtas gydymui, turėtų būti atliekamas kitais būdais, kurie neskatintų mūsų moralinių vertybių griūties, – juk embrionų kamienines ląsteles galima keisti suaugusiųjų ląstelėmis, kurios jau yra naudojamos įvairioms ligoms tirti ir gydyti. Suaugusiųjų asmenų kamieninės ląstelės gali būti paimtos iš egzistuojančių kamieninių ląstelių arba iš placentos. Itin daug tyrimų atliekama su kamieninėmis ląstelėmis, paimtomis iš kūdikio virkštelės.
Prieštaraudami tokiai visuomenės nuomonei, tyrimų vadovai tvirtina, kad embrioninių kamieninių ląstelių tyrimai nėra (ir nebus) naudojami vaikams klonuoti. Vis dėlto gyvybės teisių gynėjai teigia, kad net ir neužaugusio embrionų žudymas turi būti uždraustas.
Nors žmogaus klonavimas yra draudžiamas, greičiausiai daugelis žmonių sutiktų žuvus mylimam asmeniui turėti tą žmogų primenantį kloną. Dėl tokių priežasčių klonavimas braunasi į komercinę rinką, siūlydamos palengvinti mūsų netektį, – nors žmonės nėra klonuojami, tam tikros įmonės gali pasiūlyti klonuoti nugaišusią katę ar šunį. 2001 m. pasaulį išvydo pirma klonuota katė, netrukus buvo klonuotas ir šuo, o pelno siekiančios įmonės ėmė siūlyti įsigyti mylimo augintinio kloną. Tokio klonavimo procedūra trunka maždaug pusę metų.
Šunų klonavimas taip pat yra viena galimybių, kuri leistų visąlaik gyventi su tuo pačiu augintiniu |
Tiesa, pirmoji tokias paslaugas ėmusi teikti JAV kompanija netrukus atsisakė šios veiklos, teigdama, kad nebenori pelnytis iš augintinių savininkų skausmo. Teigiama, kad klonuoti gyvūnus naudinga ir dėl vis didėjančių vartotojų poreikių. Šiandien aktyviai svarstomi pasiūlymai, raginantys į visas Europos Sąjungos valstybes teikti klonuotų gyvulių mėsos ir pieno produktus.
Nors mokslininkai sparčiai žengia į priekį, vis dėlto gamta vis dar yra gudresnė, todėl ir tyrimai, susiję su klonavimu, neapsieina be siurprizų: klonuoti žinduoliai pasižymi itin silpna imunine sistema. Visi klonuoti gyvūnai gyveno trumpiau ir sirgo įvairiomis širdies, virškinamojo trakto, kvėpavimo ir kitomis ligomis. Nepaisant prieštaringų vertinimų, negalima paneigti, kad ginčai dėl klonavimo trukdo didžiulei mokslo pažangai ir galimybėms šias technologijas panaudoti žmogaus gydymui, – deja, mes iki šiol nežinome, kaip klonavimas gali paveikti individą ir jo organų struktūrą.