Žmogaus teisės šiuolaikiniame pasaulyje – viena svarbiausių ir pagrindinių temų. Vis gi jos dažnai prieštarauja viena kitai. Liberalai ir jų pažiūras perėmę kairieji tariasi radę auksinį raktelį: kiekvieno žmogaus teisė (arba laisvė) – absoliuti iki tos ribos, kur ji susikerta su kito žmogaus teise (ar laisve). Deja, praktikoje ši teorija dažnai pasirodo esanti vien utopija. Aptarkime kelis ypač ryškius atvejus, kur vieno ir kito žmogaus teisės prieštarauja iš esmės.
-
Vaiko teisė į gyvybę ir motinos pasirinkimo teisė – aborto atvejis. Abortų šalininkai siekia monopolio žmogaus teisių klausimu, gyvybės šalininkams priskirdami ideologinius motyvus. Iš tiesų abi šios pozicijos tiek pat ideologinės ir abi remiasi žmogaus teise: klausimas, kuri šių teisių – pirmesnė.
Abortų šalininkų pozicija dažnai remiasi dviem argumentais, apeliuojančiais į žmonių jautrumą nuskriaustos ar paliktos moters atžvilgiu. Vis gi daugelis gyvybės šalininkų sutaria, jog lytinės prievartos keliu sukeltas nėštumas gali būti laikomas išimtimi, o bet kuriuo atveju vyro ir moters atsakomybė – moralinė, teisinė, socialinė ir net finansinė – lygiai tokia pati. Savanoriškų lytinių santykių būdu pastojusiai moteriai derėtų prisiimti atsakomybę už geismų tenkinimą, kurią skyrė ne žmonių įstatymai, o Dievas ir gamta.
Nebesiplečiant į vienos ar kitos pozicijos argumentaciją, tenka pripažinti, jog vieno ir kito žmogaus teisės šiuo atveju iš principo – prieštarauja. Suderinti jas – utopija. Lieka rinktis.
-
Nusikaltėlio ir aukos teisės – bausmės atvejis. Netgi didžiausi radikalai dažniausiai pripažįsta, jog nusikaltėlis – tiksliau, įtariamasis – turi tam tikras teises: pirmiausiai – teisę į teisingą ir bešališką teismą. Vis gi nusikaltėlio ir aukos teisių dilema atsiskleidžia pačiais įvairiausiais aspektais.
Ypač jautrus klausimas – mirties bausmė, vis aštrėjantis po ypač žiaurių nusikaltimų. Čia reiktų išskirti moralinę teoriją ir praktiką. Teoriškai logiška, jog žmogus, ypač sunkiai nusikaltęs kitam žmogui ar visuomenei, praranda teisę gyventi. Vis dėlto praktiškai svarbu atsižvelgti į teismo klaidos tikimybę, o mūsų atveju – klestėte klestint korupcijai – dar ir sąmoningos klastotės tikimybę. Nekaltai įkalintą galima išlaisvinti ir atlyginti jam žalą, mirusį prikelti – jau ne žmogaus galioje.
Daug labiau pagrįstas klausimas – nusikaltėlių darbas. Tarptautinės konvencijos draudžia prievartinį darbą – vis gi tai iš dalies sąlygota autoritarinių režimų patirties, kai jėga įdarbinti politiniai kaliniai. Kriminalinių kalinių atžvilgiu remtis šia patirtimi – nei logiška, nei moralu. Nėra jokios loginės ar moralinės priežasties versti nusikaltėlio nuskriaustą visuomenę – per mokesčius ar kaip nors kitaip – finansiškai išlaikyti skriaudiką. Atidirbdamas jis bent iš dalies galėtų atlyginti žalą.
Vienaip ar kitaip – akivaizdu, jog nusikaltėlio ir aukos teisės viena kitai prieštarauja. Čia apskritai kyla esminis klausimas – ar visais atvejais teisės yra statiškos, o jeigu jas galima prarasti – kokiais atvejais ir kokiomis sąlygomis?
-
Teisė į skirtingas vertybines pažiūras – demokratinės įvairovės atvejis. Ši dilema – pati jautriausia, o kartu – pati bendriausia, apimanti daugumą kitų laisvių ir teisių dilemų.
Daugeliu atvejų skirtingos pažiūros, o tiksliau – praktinės jų raiškos – iš tikrųjų galimos viena šalia kitos, vaizdžiai tariant – atskiriant dangų ir žemę, o taip pat – tikslą ir priemonę. Krikščioniškos, pagoniškos ir net musulmoniškos pažiūros gali skleistis vienos šalia kitų, jei pripažinsime, jog religija – tai asmeninis žmogaus ir jo dievybės santykis, į kurį joks kitas žmogus ar žmonių bendrija kištis neturi teisės. Konservatyvios, liberalios ir socialistinės pažiūros gali demokratiškai varžytis diskusijoje – kokia visuomenės ir ūkio sankloda geriau tarnauja bendram tikslui – bendromis vertybėmis grindžiamai visuomenei ir jos nariams.
Religija – aukščiau žmogiškų politinių, kultūrinių ir socialinių normų, atskiros politinės pasaulėžiūros, akcentuojančios skirtingas priemones bendram tikslui – siauriau už jas. Vis dėlto gausu pavyzdžių, kai skirtingos pozicijos konkuruoja tame pačiame lauke ir jų darna – visiškai neįmanoma.
Tautinių ir kosmopolitinių pažiūrų bendrabūvis – visiška iliuzija. Radikalesniu atveju viena pusė pripažįsta tautą esmine vertybe (ar bent viena iš esminių vertybių), kita pusė ją atmeta. Nuosaikesniu atveju viena pusė pabrėžia žmogaus ryšį su tėvyne (ar bent gimtine), kita pusė labiau iškelia žmogaus pasirinkimo teisę – gyvenk ten, kur nori. Paviršutiniškai žvelgiant – anokia problema: nori – gyvenk savo tėvynėje, nori – kur nors kitur. Vis gi tautininko teisė gyventi teritoriškai apibrėžtoje visuomenėje kertasi su kosmopolito teise gyventi bet kur.
Jei lietuvis tautininkas turi teisę gyventi savoje, istoriškai susiklosčiusioje erdvėje, su istoriniais bendrapiliečiais, vadinasi – papuasas kosmopolitas čia apsigyventi teisės neturi (arba ši teisė bent jau ribojama). Dėl to tautinės ir kosmopolitinės pažiūros negali būti suderintos. Arba ribojamos vienos pusės teisės, arba kitos.
Analogiška situacija – šeimos vertybės prieš lytinį palaidumą, o ypač – jų viešos raiškos. Vyro-moters-vaikų šeimos modelio šalininkas turi teisę į savo erdvės, o ypač – savo vaikų saugumą nuo seksualinio libertarizmo propagandos. Arba priešingai – seksualiniai libertarai turi teisę viešais paradais, žiniasklaidos kanalais ir net per mokyklas brautis į šeimos šalininkų erdves, propaguodami homoseksualizmą, incestą, masturbaciją ir kitas savotiškas vertybes. Maža to – šiuo atveju šios pozicijos atstovai turi teisę priešingos pozicijos atstovus bausti baudomis, kalėjimu ir net atimti vaikus. Arba – arba. Darnos nebus ir negali būti.
Apibendrinant galima klausti – ar žmogaus teisių, laisvių, tolerancijos srityse apskritai yra skirtumas tarp liberalų, kultūrinių kairiųjų, konservatorių ir tautininkų? Iš tikrųjų – taip. Tautininkas ir konservatorius (skirkime jį nuo pseudokonservatoriaus) pripažins žmogaus teises, laisvę ir toleranciją, bet jie šiuos principus teigs tiktai kitų vertybių kontekste. Liberalas arba kairysis – kraštutiniais atvejais – šiomis vertybėmis spekuliuos, sieks monopolizuoti, o praktikoje – devalvuos.
Žmogaus teisės yra pasirinktinės. Konservatoriaus ir konservatyvaus tautininko išskirtinumas tas, jog jie tai supranta ir pripažįsta. Laisvė, kuri kraštutiniam liberalui ir dažnam kairiajam – savaiminė vertybė, iš kurios kitos vertybės tik išplaukia, konservatoriui apskritai nėra savaiminė vertybė. Tai – tiktai prielaida vertybėms skleistis. Pagaliau, tolerancija – tai pakanta skirtybėms vienose srityse vardan bendrybių kitose: jei bendrybių nėra – nėra ir tolerancijos.
Liberalizmas, konservatizmas ir socializmas gali koegzistuoti vien tiek, kiek tai – skirtumai formose, bet ne turinyje. Visais atvejais – tiek, kiek šios pasaulėžiūrinės kryptys išvengia kraštutinumų, vieno kurio nors modelio suabsoliutinimo kitų sąskaita.
Žmogaus teisių pasirinkimą lemia jų turinys. Kalbėdami apie jas, pirmiausiai apsibrėžkime – teisė kam ir vardan ko?
„Ekspertai.eu“ skelbiamą informaciją draudžiama visuomenės informavimo priemonėse atgaminti be raštiško asociacijos „Global Gaze Network“ sutikimo, kurį galima gauti adresu [email protected]