Antradienio pasakėčia. Baltų genčių kovos kirvu apdovanotas kariūnas pradės karininko tarnybą Lietuvos kariuomenėje

„Dažnai bendrakursiai per dantį mane traukdavo – „tu kirvį gausi“. Bet aš esu realistas ir neleidžiu sau iš anksto džiaugtis tuo, ko dar nepasiekiau ar negavau. Išgirdęs, kad jis man skirtas, žinoma, buvau laimingas“, – atrodo keista džiaugtis gavus kirvį, bet Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos IV kurso kariūnas Lukas Gorodeckas patikslina: – Po baigiamųjų pratybų Akademijos absolventas apdovanojamas simboliniu Baltų genčių kovos kirviu už geriausius karinio rengimo egzamino rezultatus.“ Jam šis kirvis ir buvo įteiktas.

Lukas, šiais metai baigiantis studijas Karo akademijoje, pripažįsta, kad reikėjo atkakliai mokytis ir nuolat tobulinti savo profesinius įgūdžius visose kariūnams rengiamose pratybose, o finalinėse – Būrio vado kovos kurse (BVKK) – tiesiog viską pakartoti ir parodyti, ką išmoko per ketverius studijų Akademijoje metus.

„Baigiamosios pratybos yra svarbiausios, todėl joms reikia pradėti ruoštis ne paskutinę minutę. Prieš jas kažkokio specialaus pasiruošimo nebuvo – ką per tuos ketverius metus išmokome, tą praktiškai ir taikėme per žvalgybos, puolimo ir gynybos, patruliavimo, taikos rėmimo operacijas. Iš pradžių reikėjo tik „įsivažiuoti“, o po to viskas tapo įprasta, – prisimena kariūnas. – Daug mokėmės ruošdamiesi ir teorijos egzaminui, kurį laikėme savaitę prieš pratybas miške. Viskas truko aštuonias valandas, bet man laikas labai greitai prabėgo, nes, kai viską susiplanuoji, susikaupi ir darai, ką reikia, nėra kada galvoti, kaip sunku ir kaip tai įveiksi.“

Šiuo principu Lukas vadovavosi ir per dvylikos parų, praleistų Generolo Silvestro Žukausko poligone Pabradėje, pratybas. Tačiau jose, vaikinas pabrėžia, vyko komandinis darbas: „Čia jau žiūrėjome ne tik į savo norus ir planus. Matydavome, jei per vieną operaciją kuris nors būdavo būrio arba skyriaus vadas, būrininkas, tai per kitą – būrio vadas jam skirdavo tas pareigas, kada mažiau pavargtų ir galėtų atsigauti. Tada, pavyzdžiui, neskirdavo jo į žvalgybą, o leisdavo budėti. Atsižvelgdavome vieni į kitus.“

Kariūnas neslepia – iš pradžių visi jautė miego trūkumą, nes operacijose dalyvaudavo ir dieną, ir naktį. „Gal per pirmąsias operacijas jo trūko, bet kai tai tapo rutina, buvo lengviau. Po pratybų grįžęs į namus nuėjau miegoti gal devintą valandą vakaro, bet jau pusę šešių ryto pats prabudau – man miego užteko. Budrumo lygį organizmas nuolat palaikė“, – iš mūšio lauko grįžęs jau su šypsena pasakoja kariūnas.

Neužmiršo jis ir lietaus, su kuriuo BVKK dalyviams šiemet taip pat teko kovoti. „Taip, iš pradžių lijo... Tai irgi vargino, – pripažįsta vaikinas ir pasakoja visų BVKK dalyvių vardu. – Atrodo, išsidžiovini rūbus, ir vėl pradeda lyti... Bet ir prie lietaus galima priprasti. Juo labiau antroje pratybų pusėje įsivyravo geras oras ir nebuvo nei labai karšta, nei šalta. Vadinasi, gamta mūsų operacijoms nebetrukdė.“

Absolventas patvirtina, kad baigiamosios pratybos buvo intensyvios ir nepertraukiamos. Jų dalyviai, kurių šiemet buvo didžiausias skaičius (pirmą kartą su IV kurso kariūnais BVKK kartu dalyvavo III kursas ir Būrio vado kurso klausytojai – profesinės karo tarnybos kariai, siekiantys tapti karininkais), užduotis vykdydavo visą parą ir kas dvylika valandų buvo skiriami vis į kitas pareigas, o už jų atlikimą vertinami. Vėliau geriausius rezultatus pasiekusieji taip pat buvo apdovanoti: trečiakursis – Baltų genčių kovos kirviu, Būrio vado kursų klausytojas – simboline moneta.

Atsakingiausios buvo būrio ir skyriaus vado, taip pat būrio pavaduotojo pareigos. „Būrio vadas atsakingas už viso būrio veiksmus, jis planuoja ir paskirsto užduotis kiekvienam pavaldiniui, nurodo, ką kiekvienas turi atlikti. Bet apskritai visa atsakomybė tenka jam“, – paaiškina kariūnas.

Paskutinė pratybų operacija būnant būrio vadu Lukui labiausiai patiko. „Reikėjo planuoti ir „sudėlioti visus taškus ant i“, koordinuoti veiksmus su kitais padaliniais, nes trys būriai puolė, o du – gynėsi. Vienu metu teko dirbti tiek su savo būriu, tiek su kitais būriais, tiek su aukštesniąja vadovybe. Vyko kompleksinė operacija, – pasakoja kariūnas. – Juo labiau kad buvo aišku, jog tai – paskutinė operacija. Dar laukė 30 kilometrų žygis į Karo akademiją ir susitikimas su artimaisiais. Visa tai ir pati pabaiga taip pat vedė į priekį. Gal todėl ši operacija labiausiai ir patiko.“

Kuri operacija buvo sunkiausia, Lukas negali pasakyti. „Gal gynybos naktimis. Tada reikėjo ir apkasus kasti, o juk tamsoje blogai matyti. Gal tuomet ir poilsio trūkdavo, bet ne tuo vadovaujiesi dalyvaudamas tokiose operacijose“, – aiškina kariūnas.

Apžvelgdamas visas pratybas, vaikinas atkreipia dėmesį į savo būrio narių bendrą darbą. „Priklausiau būriui, į kurį buvo paskirti ir Būrio vado kurso klausytojai. Sužinojęs tai, gal ir nedžiugiai priėmiau šią naujieną, bet jau nuo pirmųjų dienų miške supratau, kad man pasisekė, – tvirtina kariūnas. – Iš pradžių nežinai, su kuo turėsi vykdyti užduotį, nežinai, kokias pareigas vertėtų vienam ar kitam patikėti – ar greitai orientuojasi, ar galėtų būti geras būrininkas ir pan. Bet vėliau tai pasikeičia. O visi būrio PKT kariai buvo iš įvairių kariuomenės dalinių ir įgiję įvairios patirties. Todėl kiekvienas galėjo duoti skirtingų, bet naudingų patarimų, nes visi veikėme kaip viena komanda.“
 
Karo akademijos absolventas Lukas Gorodeckas, įveikęs Būrio vado kovos kursą, dabar laukia liepos 30-osios, kai Lietuvos Respublikos prezidentas jam ir kitiems IV kurso, Oršos mūšio kuopos, kariūnams suteiks leitenanto laipsnį, ir po to pradės karininko tarnybą Lietuvos kariuomenėje.

Karo akademijos absolventas supranta, kad geri karinio rengimo egzamino rezultatai jį įpareigoja ir toliau rodyti asmeninį pavyzdį: „Jaučiu ir jausiu atsakomybę, kad mane gerai įvertino. Tarnaudamas turėsiu parodyti, už ką pelniau šį apdovanojimą. Jei Karo akademijoje gavai Baltų genčių kovos kirvį, vadinasi, tave įvertino instruktoriai ir pratybų vadovai, vadinasi, ir jų, ir pats savęs turi nenuvilti.“

Šaltinis: KAM