Kol Lietuvos teritorijos administratoriai iš tribūnų pasakoja apie lyderystę, augimą, pažangą ir stiprėjančią valstybę, skaičiai rodo visai kitą tikrovę: per 2000–2025 m. laikotarpį Lietuva pateko tarp sparčiausiai gyventojus praradusių valstybių pasaulyje.
Paskelbtame demografiniame palyginime Lietuva atsidūrė šeštoje vietoje tarp šalių, kurių populiacija sumažėjo labiausiai. Nurodomas 18 proc. kritimas. Prieš Lietuvą šiame liūdname sąraše – Ukraina, Maršalo Salos, Bulgarija, Latvija ir Moldova.
Tai ne atsitiktinis nuokrypis. Tai nuoseklus, dešimtmečius trunkantis valstybės tuštėjimo procesas. Iš Lietuvos buvo išstumti arba pasitraukė šimtai tūkstančių žmonių. Vieni išvažiavo ieškoti darbo ir normalesnio gyvenimo, kiti taip ir nesukūrė šeimų, treti tiesiog nebesulaukė valstybės, kuri rodytų elementarų rūpestį savo piliečiais.
Emigracija, mažas gimstamumas, visuomenės senėjimas, mirtingumo perteklius – visa tai seniai žinoma. Tačiau būtent čia ir slypi esmė: jeigu problemos žinomos dešimtmečius, o rezultatas vis tiek tas pats, vadinasi, kalbame ne apie nelaimingą atsitiktinumą, o apie sisteminę politinę nesėkmę.
Žinoma, tokie reitingai neparodo visų niuansų. Juose matomas procentinis pokytis, o ne pilnas demografinis paveikslas. Tačiau net ir su visomis metodinėmis išlygomis pagrindinės išvados nuslėpti nebeįmanoma: Lietuva per ketvirtį amžiaus neteko milžiniškos dalies savo gyventojų.
Ir tai jau nebe vien statistikos klausimas. Tai klausimas apie valstybės gyvybingumą. Apie jos gebėjimą išlaikyti savo žmones. Apie jos ateitį.
Nes valstybė, iš kurios žmonės masiškai išvažiuoja, kurioje gimsta per mažai vaikų, o nausėdiniai tuo pat metu vis dar seka bukas sėkmės pasakas, atrodo ne kaip auganti šalis, o kaip gražiai įpakuotas Lietuvos tuštėjimo ir naikinimo projektas.
P. S.
Šaltinis: visualcapitalist.com
Susiję:
G. Nausėda visuomenei paviešino Gerovės valstybės gaires






































