„Nr.21“ (Mito apie Atkuriamąjį Seimą paneigimas)

Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Steigiamasis suvažiavimas Sporto rūmuose. Nuotr. V. Gulevičiaus (ELTA)

2020-01-30 d. Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje atidaryta Lietuvos valstybės atstatymo 30-čio paminėjimo paroda „Nr. 21“. Parodos atidaryme dalyvavo ir pasisakė ne tik parodos idėjos autorius Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (LPS) iniciatyvinės grupės narys Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Zigmas Vaišvila, kiti Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai – buvęs LR Seimo pirmininkas Česlovas Juršėnas ir buvę Šiaulių LPS miesto tarybos nariai Donatas Morkūnas ir Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos deputatas Mindaugas Stakvilevičius, bet ir 1989 m. sausio 15 d. rinkimų į XI-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą Zigmo Vaišvilos konkurentas tuometis Lietuvos komunistų partijos (LKP) Šiaulių miesto komiteto pirmasis sekretorius Vaclovas Volkovas, kiti tuometiniai LPS Šiaulių miesto tarybos nariai, taip pat ir Žilvinas Razminas. Renginį vedė jaunas istorikas šiaulietis Tautvydas Elijošius.

Istorinių atradimų kupinas dinamiškas parodos atidarymas neprailgo. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis (toliau – LPS arba Sąjūdis), kurio iniciatyvinė grupė buvo išrinkta 1988 m. birželio 3 d. Vilniuje Mokslų akademijos Didžiojoje salėje (nuotraukos 4-5), pasirinkto taikų veikimo kelią. Pirmieji šio taikaus, tačiau rizikingo kelio įgyvendinimo žingsniai buvo žengti ir Šiaulių mieste 1989 m. sausio 15 d. XI-ojo šaukimo Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos (toliau – LTSR) Aukščiausiosios Tarybos (toliau – AT) deputatų papildomuose rinkimuose. Remiantis šia patirtimi ir principiniu Sąjūdžio apsisprendimu, mūsų valstybės Nepriklausomybę 1990 m. kovo 11 d. atkūrė jau XII-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba.

1988 m. spalio 22–23 d. vykęs LPS Steigiamasis Suvažiavimas (nuotraukos 6-7), išrinkęs 220 narių LPS Seimą, o šis – 35 narių LPS Seimo Tarybą, sprendė esminį klausimą, kokiu keliu atkurti Lietuvos Nepriklausomybę, t.y. dalyvauti okupacinės valdžios parlamento rinkimuose, ar ne? Tam kategoriškai oponavo Lietuvos Laisvės Lyga, teigusi, kad tuo pripažintume okupacinę valdžią. Tačiau Sąjūdis apsisprendė dalyvauti rinkimuose, nes kitas buvo tik prievartos kelias. LPS Steigiamasis Suvažiavimas Rezoliucija Nr. 21 „Dėl rinkimų“ nutarė, kad Sąjūdžio kandidatai dalyvaus rinkimuose: „Iki šiol rinkimai mūsų šalyje vykdavo formaliai, neatspindėjo piliečių valios: „deputatai“ iš anksto būdavo parenkami pagal statistinius duomenis ir paklusnumo aukštesniems pareigūnams laipsnį. Todėl Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis pasiryžęs padėti piliečiams įgyvendinti jų rinkimines teises... Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis kels savo arba rems tuos kandidatus, kurie yra žinomi viešumo demokratijos ir Suvereniteto šalininkai. Kiekvienas kandidatas į deputatus privalo aiškiai suformuluoti ir apginti savo siekius.“ ¹

Tokiu būdu Sąjūdis intuityviai apsisprendė politiškai veikti TSRS – LTSR valdžios sistemoje, kurią Lietuvai primetė okupacinė valdžia ir kuri iki Sąjūdžio veiklos tebuvo formalios valdžios institucijos, veikusios drauge su vienintele šioje sistemoje konstituciškai įteisinta partija – komunistų partija. Kitos taikios alternatyvos Nepriklausomybei atkurti tiesiog nebuvo. Sąjūdžio pasirinktas kelias buvo ir pavojingas, nes dalyvavimas okupanto sukurtoje valdžios sistemoje formaliai galėjo reikšti priverstinio Lietuvos inkorporavimo į Tarybų Sąjungą pripažinimą. Toks rungimasis su tuometine tarybų valdžia buvo pavojingas, nes pastaroji, turėdama formalius parlamentinės ir realius vienintelės TSRS ir LTSR Konstitucijose įteisintos komunistų partijos valdžios svertus, galėjo perimti iniciatyvą ir formaliai nauja forma įteisinti prievartinį Lietuvos valstybės įtraukimą į TSRS. Pavojingiausias buvo Sąjūdžio ir Lietuvos komunistų partijos rungimasis 1985–1990 m. kadencijos XI-ojo šaukimo LTSR Aukščiausioje Taryboje, jos veikla 1988–1990 m. Žmonių parama ir jų pasitikėjimas Sąjūdžiu ne tik patvirtino šio kelio teisingumą, bet ir tai, kad dauguma žmonių rinkosi Sąjūdžio pasiūlytą taikų kelią.

Įvykių raida patvirtino šio rizikingo sprendimo teisingumą. LPS iniciatyvinės grupės ir LPS Seimo tarybos narys Zigmas Vaišvila buvo pirmasis Sąjūdžio remtas kandidatas, laimėjęs 1989 m. sausio 15 d. rinkimuose į laisvas XI-ojo šaukimo Lietuvos TSR AT deputatų vietas (nuotraukos 8-9) prieš LKP Šiaulių miesto komiteto pirmąjį sekretorių Vaclovą Volkovą (atitinkamai 62,1% ir 15,7% visų rinkėjų balsų Šiaulių miesto Žemaitės rinkiminėje apygardoje Nr.109)². 1989 m. sausio 15 d. papildomuose rinkimuose XI-ojo šaukimo LTSR AT deputatu, kaip Sąjūdžio remiamas kandidatas, Raseinių rajone Viduklės rinkiminėje apygardoje Nr.259 buvo išrinktas ir LPS Seimo tarybos narys Kazimieras Motieka, įveikęs Raseinių ligoninės vyr. gydytoją Kazį Gelubauską ir Viduklės paukštininkystės tarybinio ūkio direktorių Stasį Liatuką³. Tačiau šis išbandymas nebuvo lengvas – Trakų rajono Vievio rinkiminėje apygardoje Nr.318 LPS Seimo tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis, nors ir surinko 39,4% visų rinkėjų balsų, tačiau pagal galiojusią rinkimų sistemą (surinko mažiau kaip 50% visų apygardos rinkėjų balsų) nelaimėjo prieš kaimo statybos kombinato direktorių Robertą Jankauską (33,1%) ir M. Melnikaitės kolūkio pirmininką Konstantiną Vincą Žukauską (8,7%)⁴. 1989 m. sausio 15 d. dėl tos pačios priežasties deputatas nebuvo išrinktas ir Šiaulių miesto Gubernijos rinkiminėje apygardoje Nr.107 – LPS remtas kandidatas Kauno A. Sniečkaus politechnikos instituto Šiaulių filialo profesorius Kęstutis Kriščiūnas (iškeltas kandidatas Romualdas Ozolas nedavė savo sutikimo dalyvauti šiuose rinkimuose) surinko 42% visų rinkėjų balsų, o nuo Sąjūdžio atskilęs ir aktyviai LKP remtas rašytojas Vytautas Petkevičius – 24,8%⁵. Tik naujai paskelbtuose 1989 m. vasario 26 d. papildomuose rinkimuose Šiaulių miesto Gubernijos rinkiminėje apygardoje Nr.107 deputatu buvo išrinktas LPS remtas kandidatas Romualdas Ozolas (64,6%), laimėjęs prieš LKP Centro Komiteto instruktorių Česlovą Juršėną (11,6%)⁶.

Tai buvo pirmieji tikrai vykę rinkimai Tarybų Lietuvoje. Pagal galiojusią tvarką darbo kolektyvai kėlė ne tik LKP kandidatus, bet ir balsavo už savo pasirinkimą. Rinkimai parodė, kad lengva šiame kelyje nebus. Net LPS Seimo tarybos pirmininkui V. Landsbergiui nepavyko nurungti mažai žinomus konkurentus tiek 1989 m. sausio 15 d. rinkimuose, tiek pakartotiniuose rinkimuose 1989 m. vasario 26 d. Trakų rajono Vievio rinkiminės apygardoje Nr. 318, 1989 m. birželio 25 d. Šiaulių miesto Pirmūnų rinkiminės apygardoje Nr.116 vykusiuose rinkimuose 46,7% balsų surinkusiam LPS Šiaulių miesto tarybos remtam kandidatui Šiaulių „Nuklono“ gamyklos skyriaus viršininkui Lietuvos Žaliųjų judėjimo nariui Algimantui Sėjūnui ir 11,3% balsų surinkusiam „Vairo“ dviračių ir variklių gamyklos vyr. inžinieriui Audriui Tručinskui⁷. A. Sėjūnui šie rinkimai padėjo tapti labiau žinomam rinkėjams ir laimėti 1990 m. vasario 24 d. rinkimus į XII-ojo šaukimo Lietuvos TSR AT Dainų rinkiminėje apygardoje Nr.51 Šiaulių mieste⁸.

Sąjūdžiui nutarus dalyvauti minėtuose 1989 m. sausio 15 d. rinkimuose, 1988 m. lapkričio 13 d. LPS Seimas juose dalyvauti pasiūlė daugiausia LPS Seimo narių balsų surinkusiems Sąjūdžio lyderiams: V. Landsbergiui – 178 balsai, A. Juozaičiui – 144 balsai, Z. Vaišvilai – 133 balsai, R. Ozolui – 123 balsai, V. Petkevičiui – 120 balsų, K. Motiekai – 94 balsai. Arvydas Juozaitis atsisakė dalyvauti rinkimuose, V. Petkevičius nusprendė būti LKP pusėje ir konkuruoti su Sąjūdžiu⁹. Parodos ruošimo metu paaiškėjo įdomi aplinkybė, kad Lietuvos Vyriausioji rinkimų komisija ar Aukščiausioji Taryba nėra perdavusios Lietuvos centriniam valstybės archyvui 1989 m. sausio 15 d. ir vasario 26 d. Trakų rajono Vievio rinkiminės apygardos Nr. 318 dokumentų bei 1989 m. birželio 25 d. Šiaulių miesto Pirmūnų rinkiminės apygardos Nr.116 dokumentų. Atgimimo istorija perrašinėjama ar nutylima ir tokiu būdu.

Pasirėmus istorine 1989 m. sausio 15 d. rinkimų Šiaulių mieste ir Raseinių rajone patirtimi, Sąjūdis apsisprendė dalyvauti ir kituose istoriniuose 1989 m. kovo 26 d. vykusiuose TSRS liaudies deputatų rinkimuose. Po sėkmingos Lietuvos, Latvijos ir Estijos TSRS liaudies deputatų veiklos TSRS liaudies deputatų suvažiavimuose, kurią vainikavo 1989 m. gruodyje II-ojo TSRS liaudies deputatų suvažiavimo priimtas nutarimas dėl 1939 m. Molotovo-Ribentropo slaptųjų protokolų pripažinimo negaliojančiais nuo jų pasirašymo momento, Sąjūdis be dvejonių apsisprendė dalyvauti ir 1990 m. vasario 24 d. rinkimuose į XII-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą. Sąjūdžio remiamus kandidatus patvirtino Sąjūdžio delegatai 1990 m. vasario 3 d. Vilniaus sporto rūmuose vykusioje rinkiminėje konferencijoje „Lietuvos kelias“.

Sulaukus 1990 m. kovo 11 dienos, XII-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos pirmininku tą dieną, kaip Sąjūdžio atstovas, buvo išrinktas Lietuvos konservatorijos profesorius Vytautas Landsbergis¹⁰, patvirtinta Deklaracija dėl Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos deputatų įgaliojimų (dėl 1990-02-24 rinkimuose rinkėjų suteiktų įgaliojimų ir mandato atstatyti valstybę)¹¹, pakeistas valstybės pavadinimas (iš Lietuvos TSR į Lietuvos Respubliką) ir herbas (Lietuvos TSR herbas – į Juozo Zikaro sukurtą Vytį)¹² ir tik po to dokumentu Nr.I-12 priimtas pakeisto pavadinimo valstybės – Lietuvos Respublikos – Aukščiausiosios Tarybos AKTAS dėl Lietuvos Nepriklausomos valstybės atstatymo¹³.

Tiesos troškulys ir pasitikėjimas žmonėmis, nuoširdumas ir kompetencija buvo pagrindinės Lietuvos Atgimimo dedamosios dalys. Diskusija parodos „Nr.21” atidarymo metu atskleidė ir esminį dalyką, dėl ko, Z. Vaišvilos nuomone, dabartinė Lietuvos valdžia, beatodairiškai iš tautos atminties trinanti taip vadinamą „sovietmetį“, bijo istorinės tiesos – tuo metu buvo susitelkusi tauta, žinojusi, ko nori, buvo tikra ir stipri jėga. Jėga, kuri veikdama drauge su Sąjūdžiu privertė ir tuometinę aukščiausiąją Tarybų Lietuvos okupacinę valdžią – XI-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą (turėjusią iki 350 deputatų, iš kurių tik keletas buvo Sąjūdžio iškelti ir išrinkti 1989 m. papildomuose rinkimuose į šią Aukščiausiąją Tarybą) – priimti istorinius sprendimus, kuriuos šiandien „pamiršo“ dauguma istorikų ir politologų. Su šiais istoriniais sprendimais ir unikalia mūsų Tautos patirtimi, istoriniais įvykiais ir supažindina Šiauliuose atidaryta paroda „Nr.21“.

Paroda primena unikalią mūsų Tautos patirtį ir tiesą, kad Lietuvos Nepriklausomybę 1990 m. kovo 11 d. atkūrė ne mistinis niekada neegzistavęs Atkuriamasis Seimas¹⁴, kurį po šešerių ir pusės metų sumąstė ir LR Seimui pasiūlė Vytautas Landsbergis, bet paskutinioji aukščiausia Tarybų Lietuvos okupacinė valdžia – XII-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba, kurios pirmininku 1990 m. kovo 11 d. buvo išrinktas tas pats Vytautas Landsbergis. Tai patvirtino ir Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2002-06-19 nutarimu byloje Nr.29/2000, nagrinėjęs klausimą dėl Respublikos Prezidento pensijos mokėjimo 1990 -1992 m. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos buvusiam Pirmininkui Vytautui Landsbergiui ir išaiškinęs, kad tuo metu galiojęs Lietuvos Respublikos Laikinasis Pagrindinis Įstatymas nenumatė valstybės vadovo pareigybių, kad teisiškai bei istoriškai jokio Lietuvos Atkuriamojo Seimo tuo metu nebuvo. Autoriaus nuomone, turime didžiuotis unikalia Lietuvos patirtimi – Tautos priversta okupacinė valdžia 1990 m. kovo 11 d. atstatė Lietuvos valstybės Nepriklausomybę. Tai patvirtina ir parodos „Nr.21“ eksponatai – dokumentai, nuotraukos, to meto laikraščiai, VRK dokumentai.

Renginio dalyviai priminė ir istorinius 1988 m. lapkričio 18 d. įvykius, kuomet XI-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba neparėmė Sąjūdžio iniciatyvos Estijos pavyzdžiu priimti Lietuvos TSR Konstitucijos pataisas ne tik dėl žemės, jos gelmių ir kt. nusavybės teisės Respublikai, bet ir dėl Lietuvos TSR įstatymų viršenybės prieš TSRS įstatymus. Šio LPK ir Sąjūdžio konflikto išdavoje nuo Sąjūdžio atskilo rašytojas Vytautas Petkevičius ir dainininkas Vaclovas Daunoras, o Vytautas Landsbergis pusmečiui buvo išrinktas LPS Seimo Tarybos pirmininku. Šios peripetijos persikėlė ir į 1989 m. sausio 15 d. rinkimus Šiauliuose, kur Gubernijos rinkiminėje apygardoje Nr.107 turėjo susiremti Vytautas Petkevičius su Romualdu Ozolu.

1988-11-18 d. XI-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba priėmė kitus Lietuvos TSR Konstitucijos pakeitimus - dėl lietuvių valstybinės kalbos Respublikos teritorijoje, trispalvės kaip Lietuvos TSR valstybinės vėliavos įteisinimo ir V. Kudirkos „Tautiškos giesmės“ paskelbimo LietuvosTSR valstybiniu himnu. Šią unikalią ir paradoksalią padėtį atspindėjo ir 1989 m. sausio 15 d. rinkimų atributika – balsavimo biuleteniai buvo metami į urną su Lietuvos TSR herbu (Vytis mūsų valstybės herbu vėl tapo tik 1990-03-11 d.), virš kurios matėme mūsų (t.y. ne tarybinę) trispalvę, o virš jos – V. Lenino portretą (nuotrauka 10). Po 1989 m. sausio 15 d. pergalės rinkimuose LPS Šiaulių miesto tarybos patalpose jau giedojome V. Kudirkos „Tautišką giesmę“, kaip oficialų Lietuvos TSR himną (nuotrauka 11).

Tik 1989 m. gegužės 18 d. buvo sušaukta XI-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos sesija, kurioje buvo pripažinti ir Sąjūdžio kandidatų, išrinktų šio parlamento deputatais 1989-01-15 d. ir 1989-02-26 d. (K. Motiekos, R. Ozolo ir Z. Vaišvilos), įgaliojimai¹⁵ ir padaryti Estijos pavyzdžio Lietuvos TSR Konstitucijos pakeitimai¹⁶. Po šio istorinio žingsnio Sąjūdžio deputatų ir Lietuvoje 1989-03-26 d. išrinktų TSRS liaudies deputatų siūlymu Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba balsuodavo dėl TSRS įstatymų ir kitų TSRS teisės aktų galiojimo ar negaliojimo Respublikos teritorijoje, registruodavo šiuos faktus specialiame registre. Tai - šiais laikais neįsivaizduojama akistatoje su Europos Sąjungos teisės aktais Tarybų Lietuvos parlamento drąsa, pagrįsta Sąjūdžio ir, svarbiausia, aktyvios ir susitelkusios Tautos reikalavimais bei parama.

Po šių Lietuvos TSR Konstitucijos pataisų 1989-05-18 d. priimtoje LTSR Aukščiausiosios Tarybos Deklaracijoje Nr.XI-2958¹⁷ Apie Lietuvos valstybinį suverenitetą nurodyta, kad Lietuva 1918 m. atkūrė savo valstybingumą, kurį patvirtino ir Tarybų Rusija 1920 m. sutartimi, kuri nedenonsuota, tačiau 1940 m. Vokietijos-TSRS 1939 m. pakto ir papildomų slaptųjų protokolų pagrindu suvereni Lietuvos valstybė buvo prievarta neteisėtai prijungta prie TSRS (nuotraukos 12-15).

Parodoje atskleidžiami istoriniai XI-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos veiklos faktai – nuo tinkamo (lyginant su dabartiniais įvykiais Alytuje ir dėl „Grigeo“ skandalo) reagavimo į 1989 m. kovo mėnesį įvykusias avarijas Jonavos „Azoto“ gamybiniame susivienijime, valstiečių ūkio, ekonominio savarankiškumo, spaudos ir kitų masino informavimo priemonių įstatymai, nutarimas dėl Ignalinos AE saugumo, teisėsaugos reformos įstatymai ir atitinkami Lietuvos TSR Konstitucijos pakeitimai, Lietuvos TSR pilietybės įstatymas, pagal kurį šiuo metu mes visi esame Lietuvos Respublikos piliečiai, referendumo įstatymas, Lietuvos TSR Konstitucijos 6 straipsnio pakeitimas dėl vienpartinės komunistų partijos sistemos panaikinimo ir daugpartinės sistemos sukūrimo¹⁸, 1990 m. vasario 24 d. XII-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos ir vietinių Liaudies deputatų tarybų deputatų rinkimų įstatymai, Sąjūdžio iškeltų deputatų drauge su Lietuvos demokratų partija, Sąjūdžiu ir gausybės žmonių veiklos dėka pasiektas TSRS Ginkluotųjų pajėgų kariškių eliminavimas iš šių rinkimų 1989 m. sausio 15 d. Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos nutarimu Nr.XI-3582¹⁹ ir aibė kitų svarbių nutarimų, įstatymų, Lietuvos TSR Konstitucijos keitimų.

XI-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos veiklą vainikavo jos 1990-02-07 Nutarimas Nr.XI-3650²⁰ Dėl 1939 metų Vokietijos-TSRS sutarčių ir jų pasekmių Lietuvai likvidavimo, kuriame aukščiausias Lietuvos TSR okupacinės valdžios valdymo organas – parlamentas - teisiškai įvardino, kad Lietuvos valstybė buvo Tarybų Sąjungos okupuota (!) ir priėmė šiuos nutarimus:

1 Paskelbė, kad Lietuvos Liaudies Seimo 1940 m. liepos 21 d. Lietuvos įstojimo į TSRS deklaracija, kaip neišreiškusi lietuvių tautos valios, yra neteisėta ir negaliojanti.

2. Pareiškė, kad TSRS 1940 m. rugpjūčio 3 d. įstatymas „Dėl Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos priėmimo į Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungą“, grindžiamas Lietuvos Liaudies Seimo 1940 m. liepos 21 d. deklaracija, yra neteisėtas ir Lietuvos juridiškai nesaisto.

3. Pasiūlė Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungai pradėti dvišales derybas dėl Lietuvos valstybės nepriklausomybės atstatymo.

Paroda įtikinamai parodo 1988 m. spalio 22-23 d. Vilniuje įvykusio Sąjūdžio Steigiamojo Suvažiavimo ir jame priimtos rezoliucijos Nr.21 „Dėl rinkimų“ istorinio pasirinkto kelio ir sudėtingumą, rizikas, bet ir teisingumą. Tauta patikėjo Sąjūdžiu, susitelkė ir nuėjo šį istorinį Lietuvos valstybės taikaus atstatymo kelią.

Parodos atidarymo metu bene didžiausią intrigą sukėlė Č. Juršėno ir Z. Vaišvilos diskusija dėl LKP ir Sąjūdžio santykių, jų peripetijų Tautos Atgimimo laikotarpiu. Diskusijas paįvairino ir 1988-1992 m. įvykius su šių dienų aktualijomis susiejo V. Volkovo ir D. Morkūno pasisakymai. Lietuvos Laisvės Lygos nario Žilvino Razmino pasisakymas, jo atsakymai į Č. Juršėno klausimus patvirtino ir nelengvus atkurtos Lietuvos išbandymus bei demokratijos supratimą 1993 m., kada, Ž. Razmino patvirtinimu, V. Landsbergio užsakymu Šiaulių parko estradoje susitikimo su LDDP atstovais metu buvo įvykdytas daug smarkesnis sprogdinimas, nei tas, apie kurį prieš renginį žinojo Ž. Razminas.

Lietuvos valstybės atstatymo 30-mečiui skirta paroda „Nr.21“ Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje veiks iki š.m. kovo 12 d. Maloniai kviečiame ją aplankyti ir diskutuoti, diskutuoti.

Nuoširdžiai dėkoju parodą „Nr.21“ parengusiai Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešajai bibliotekai ir jos darbuotojoms Romai Baristaitei bei Audronei Baškienei, parodos atidarymo renginį moderavusiam Tautvydui Elijošiui, renginio dalyviams, Šiaulių miesto savivaldybei, Lietuvos Centriniam Valstybės Archyvui, Lietuvos Naujajam Valstybės Archyvui ir LR Seimo archyvui.