„The Nation“: Pabaisa Putinas ir taika Ukrainoje

Įaudrintą Vakarų vaizduotę persekioja mitologinė pabaisa. Ji turi meškos kūną, aštuonkojo rankas ir superprotingo ateivio iš kosmoso galvą. Kitos šios būtybės savybės tiek pat prieštaringos. Tai etninis šovinistas, kuris turi stebėtinai daug šalininkų tarp tautinių mažumų, ir kurio viešai išsakyta Rusijos vizija yra aiškiai daugiatautė. Ši būtybė beprotiškai beatodairiška ir agresyvi, bet ji nerealizuoja galimybių savo agresyviais veiksmais.

Ši pabaisa Vakarų vaizduotėje yra be galo ciniška ir suinteresuota tik savo asmenine valdžia ir pelnu, bet tuo pačiu metu yra pasirengusi milžiniškai asmeninei rizikai tam, kad padidinti savo valstybės galią. Ji valdo šalį, kuri tariamai yra apgailėtini nuskurdę griuvėsiai, ir kuri tuo pačiu metu kelia mirtiną pavojų kai kurioms turtingiausioms ir galingiausioms pasaulio šalims. Tai „griovėjas“ iš prigimties, ištikimas „status quo“ likvidacijos idėjai, kuris tuo pačiu metu apgynė tą patį status quo Artimuosiuose Rytuose nuo katastrofiškų Amerikos bandymų jį sunaikinti, tai kaip tik apsiskelbęs tarptautinės tvarkos ir status quo gynėjas.  

Ši fantastinė būtybė kažkaip susieta su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu, bet tik iš dalies. Tikrasis Putinas, be abejo, negailestingas, ciniškas ir šaltakraujis, bet kartu labai atsargus ir subalansuotas. Ir ambicingesnių bei karštesnių Rusijos elito atstovų manymu, netgi per daug atsargus ir subalansuotas. Jis niekada nesiėmė tarptautinės akcijos, kuri faktiškai grėstų karu su Vakarais arba Rusijos pralaimėjimu. Ir tai turi mus įtikinti, kad sugebėsime išspręsti dabartinę krizę be katastrofos.  

Jeigu Putinas beatodairiškai siektų tikslo kaip „pabaisa“, Rusija jau būtų žengusi į Ukrainos gilumą. Iš tikrųjų tai būtų padaryta dar 2014 metų pavasarį, kai karine prasme Rusijos armijos Ukrainoje nebuvo kam sustabdyti, ir tokie incidentai, kaip masinės prorusiškų demonstrantų žudynės Odesoje, teikė Rusijai puikią dingstį daug radikalesniam įsikišimui nei Krymo aneksija ir ribota parama sukilimui Donbase. Kietos linijos šalininkai Rusijoje ir dabar kaltina Putiną už tai, kad jis nepasinaudojo tuo šansu, puoselėdamas bendradarbiavimo su Prancūzija ir Vokietija viltį – viltį, kuri neišsipildė.

Jeigu remtis Putino ankstesniais veiksmais, reikia manyti, kad didelio masto įsiveržimą į Rytų Ukrainą jis pradės tik kraštutiniu atveju. Putinas padarytų tai jau žiemą – turint omenyje, kad visi pagrindiniai Rusijos reikalavimai buvo kategoriškai JAV atmesti. Tačiau diplomatijoje Rusija jau pasiekė du nedidelius laimėjimus.

Pirma – buvo atnaujintos aukščiausio lygio tiesioginės JAV ir Maskvos derybos, kuriomis buvo pripažintas kertinis Rusijos vaidmuo užtikrinant stabilią saugumo architektūrą Europoje.

Antra – derybų „Normandijos formate“ tarp Prancūzijos, Vokietijos, Rusijos ir Ukrainos atnaujinimas. Šių derybų centre yra 2015 metų „Minsko-2“ susitarimas, kuriame išdėstytas konflikto Rytų Ukrainoje sprendimo planas, pagrįstas tarptautinėmis garantijomis apsaugota demilitarizuoto Donbaso autonomija Ukrainos sudėtyje. Ukrainos vyriausybės ir parlamentai jau ne vieną kartą nesugebėjo priimti įstatymo, suteikiančio plačią autonomiją Donbasui, o Vakarai nedarė jokio spaudimo Ukrainai, kad tai būtų pasiekta.  

Kaip jau rašė „The Nation“, konflikto Donbase sprendimas suteikiant regionui autonomiją turi būti pagrindinis Vakarų diplomatijos prioritetas. Kol egzistuoja šitas pūlinys, jis teikia Rusijai galimybę spausti Ukrainą ir Vakarus. Ukrainos radikalūs nacionalistai taip pat gauna galimybę kelti savo įvaizdį (ir savivertę). Ir jeigu Donbase prasidės naujas karas, jis vargu ar apsiribos dabartine teritorija.  

Dabar tik mitologinis Putinas eitų į Kijevą ir centrinę Ukrainą, jau nekalbant apie Lenkijos arba Baltijos šalių užpuolimą. Tai tik absurdiškos Vakarų fantazijos, pagimdytos iš dalies tikros paranojos, iš dalies – Amerikos ir Europos politikų būtinybės demonizuoti Rusiją tam, kad paslėpti pastarųjų 30 metų savo pačių siaubingas klaidas ir melą, o iš dalies – NATO, šito karių-komikų choro, siekio demonstruoti savo herojišką pasipriešinimą grėsmei, kurios iš tikrųjų neegzistuoja.

Tačiau jeigu atsitiktų taip, kad imtų aktualizuotis didesnės teritorijos Ukrainos rytuose ir pietuose užėmimo perspektyva, galimas daiktas, net tikrasis Putinas, esant tokioms aplinkybėms, pajus, kad 2014 metais jis praleido šansą ir neturi vėl to šanso praleisti. Po bet kokio tokio žingsnio greičiausiai bus nauji Rusijos pasiūlymai susitarti dėl Ukrainos neutraliteto ir federalizmo. Bet tuo metu žūtų tūkstančiai žmonių.

Šaltinis: thenation.com