„Trampo-Rusijos“ šokis aplink naftą

Putinas aukoja Iraną ir Venesuelą, kad suduotų atsakomąjį smūgį JAV prezidentui. Demokratai gali suteikti Maskvai pranašumą.

Autorius Valteris Raselas Midas (Walter Russell Mead)

Kieta Trampo (Donald Trump) administracijos ir Vladimiro Putino Rusijos konkurencija gali būti labiausiai neįvertinta mūsų laikmečio geopolitinė naujiena. Kai daugelis Amerikos demokratų tebėra tvirtai įsitikinę, kad prezidentas Trampas yra pono Putino kišenėje, Kremlius pasirinko brangią ir rizikingą strategiją, kuria kryptingai siekiama pakenkti tam, ką jis laiko pavojingu JAV galios augimu. Pastarosiomis savaitėmis kova darėsi vis intensyvesnė, nes Rusija paaukojo ilgametes sąjungininkes Venesuelą ir Iraną bandydama atgrasyti Trampo administracijos pastangas pakeisti pasaulines energijos rinkas ir pakirsti Maskvos įtaką.

Naujienos prasidėjo, kai Saudo Arabija pradėjo kainų karą, kurio tikslas buvo įtikinti Maskvą bendradarbiauti su Rijadu, kad nekristų naftos kainos. Kai Kremlius atsisakė paremti Saudo Arabijos strategiją mažinti gavybą, kad stabilizuotųsi kainos, Rijadas paskelbė, kad naftos paklausos silpnėjimo metu rekordiškai padidins gavybos apimtys. Sauditai tikriausiai tikėjosi, jog mažėjančios kainos privers Rusiją prisiimti naftą eksportuojančių šalių organizacijos gavybos mažinimo programą.

Pono Putino atsakymas sukrėtė Sauditus ir naftos prekeivius visame pasaulyje: Rusija paskelbė, kad atitinkamai padidina savo gavybą. Nuo to laiko naftos kainos nukrito iki 20 USD už barelį. Atsižvelgiant į tai, kad pajamos iš naftos pardavimo sudaro 40% Rusijos valstybės biudžeto, tai yra rimta auka.

Tačiau ši naujoji strategija Rusijai atnaša ir politinių, ir ekonominių išlaidų. Iranas ir Venesuela, dvi svarbiausios Maskvos sąjungininkės, dar labiau priklauso nuo naftos eksporto – naftos kainų kritimas yra pražūtingas smūgis jų trapioms ekonomikoms. Abi šalys jau kovojo su mažėjančiomis pajamomis. Venesueloje dėl netinkamo socialistinio valdymo ir korupcijos valstybinėje naftos kompanijoje per pastaruosius dvejus metus naftos gavyba sumažėjo dviem trečdaliais.

Iranas, kuris prieš 1979 m. revoliuciją eksportuodavo daugiau nei 5,5 mln. barelių naftos per dieną, patyrė, kad kasdieninis naftos eksportas sumažėjo nuo 2,3 mln. barelių, prieš JAV pakartotinai pritaikant sankcijas 2018 m., iki maždaug 250 000 barelių šiandien. Kaip ir Venesuela, jis privalo parduoti nemažą kiekį naftos su nuolaida juodojoje rinkoje, kad išvengtų sankcijų. Pačią sunkiausią Irano valandą – dejonės dėl JAV sankcijų, sukėlusių vieną didžiausių koronavirusų protrūkių pasaulyje, nes jos ekonomika jau yra beveik laisvo kritimo būsenoje – Maskva sudavė smūgį į nugarą.

Kodėl Kremlius apmoka tokias išlaidas ir prisiima visas rizikas? Naftos ir dujų gavybos augimas Amerikoje kelia tiesioginę grėsmę Rusijos galiai ir net p. Putino valdymo stabilumui, o valdant p. Trampui JAV negailestingai demonstravo savo pranašumą. Prezidentas ne tik skatino skalūninę gavybą; jis įvedė sankcijas „Nord Stream 2“ dujotiekiui – bent laikinai užblokavo Rusijos pastangas nutiesti antrą tiesioginį vamzdį su Vokietija. Nuo 2019 m. lapkričio mėn. JAV yra didžiausia suskystintų gamtinių dujų eksportuotoja į ES, jos eksportas į Kiniją ir Japoniją (taip pat svarbias Rusijos rinkas) ir toliau auga. Tuo pat metu administracija ir toliau skatina normatyvinių aktų pokyčius, palankius naftos ir dujų gavybai ir transportavimui, taipogi vamzdynų ir SGD terminalų statybai.

Saudo Arabijos strategija organizuojant produkcijos mažinimą, kurį vykdė OPEC ir Rusija, palaikė kainų augimą, tačiau šios didesnės kainos tik paskatino Amerikos skalūninės gavybos augimą. P. Putinas tikisi, kad visiškas kainų karas sugriaus JAV skalūnų gavybą, kurių gamybos išlaidos yra žymiai didesnės nei Rusijos. Skalūnų pramonė jau kenčia dėl didelių skolų. Jei pajamos toliau mažės, daugelis esamų bendrovių bankrutuos, o nauji investuotojai apeis naftos gavybą.

Atrodo, kad šiuo metu, Rusija pirmauja šiose pastarosiose peštynėse. Teksaso naftininkai kalba apie tai, kad prašys Teksaso geležinkelių komisijos nustatyti pramonei viršutines gamybos ribas. O p. Trampas, nusisukęs nuo ankstesnių pareiškimų, kuriuose džiaugėsi pigiomis naftos kainomis, paskambino p. Putinui dėl naftos rinkų stabilizavimo.

Dabar kyla klausimas, ką Amerika turėtų padaryti, jeigu išvis galimą ką nors padaryti, siekiant apginti svarbią šalies pramonės šaką nuo priešiškų užsienio jėgų, turinčių tokią politinę darbotvarkę. Tiems demokratams, kurie ir toliau galvoja, kad p. Trampas yra p. Putino marionetė, o skalūnų gavyba yra nuodėmė prieš Gają*, atsakymas skaidriai aiškus: jei Maskva sužlugdys JAV skalūnų pramonę, tai padarys paslaugą Amerikai ir planetai. Administracijos palaikomas siūlymas remti JAV gavybą, įtraukiant 77 milijonus barelių, kurių kaina – 3 milijardai dolerių, į strateginį naftos rezervą (Strategic Petroleum Reserve), nepateko į 2 trilijonų dolerių įstatymo projekto vertės koronaviruso pagalbos sąrašą, nes demokratai nepritarė tam, ką jie laiko pagalba didžiosioms naftos ir dujų gavybos kompanijoms („big oil“).

Ši problema neišnyks. Skalūninės gavybos priešininkai turės rimčiau pagalvoti apie energetikos vietą JAV užsienio politikoje. Susirūpinimas dėl klimato kaitos, ir kitos aplinkosauginės problemos susijusios su skalūnų gavyba irgi yra aptariamos, tačiau taip pat svarbi ir Amerikos energetikos bumo geopolitinė svarba. Ar norime pasaulio, kuriame tokios šalys kaip Iranas, Rusija ir Saudo Arabija manipuliuotų rinkomis savo naudai ir besinaudodamos savo naftos ištekliais formuotų pasaulio įvykius? Ar norime būti visada pririšti prie Viduriniųjų Rytų naftos tiekėjų, kurių vertybės ir interesai dažnai prieštarauja mums?

Švelniai tariant būtų ironiška, jei demokratų pasipriešinimas skalūnų gavybai įduotų p. Putinui bizūną į rankas varžantis prieš Trampą.

*Gaja- (gr. Gaia) – senovės graikų mitinė būtybė: Žemė – motina, Dievų promotė, gamta ir gamtos reiškiniai.

Šaltinis: wsj.com