2021-ieji, naujos eros pradžia?

Dar kartą skaitant ir giliau apmąstant Džordžo Orvelo pranašysčių knygą „1984-ieji“

Tenka padėkoti sudrebinusiam pasaulį ir privertusiam jį susimąstyti koronavirusui „Covid-19“, ilgam įkalinusiam žmoniją tarp keturių sienų. Jei ne šis virusas, nebūčiau antrą kartą perskaitęs Džordžo Orvelo (George Orwell, tikroji pavardė Eric Arthur Blair, 1903–1950) pranašysčių knygos „1984-ieji“ (UAB „Jotema“, 2015).

O dar kartą perskaityti ir giliau apmąstyti šį kūrinį tikrai reikėjo. Mat Orvelo pranašysčių romanas, atnešęs kartu su politine alegorija „Gyvulių ūkis“ rašytojui pasaulinę šlovę, šiandien ypač tiksliai – kaip pirštu į akį – fiksuoja realiai prasidėjusią pasaulyje naują erą – valdomos beprotybės erą.

Jau ir taip gerokai vėluoja kūrėjo pranašysčių išsipildymas. Mat Orvelo romane, parašytame 1949-aisiais metais, pranašaujamas tas naujosios eros suklestėjimas Okeanijos supervalstybėje ir visame pasaulyje dar 1984-aisiais. Tik galutinis supervalstybės naujosios kalbos (naujakalbės) įdiegimas tada buvo nukeltas iki 2050-ųjų metų. (Čia reikėtų paaiškinti, kad Orvelo aprašomas pasaulis yra suskilęs į tris dideles supervalstybes: Okeaniją, kurioje dominuoja JAV su Anglija; Euraziją, valdomą Rusijos; Rytaziją, kurioje svarbiausioji – Kinija. Kažką panašaus natūroje matome ir šiandien, nes ketvirtoji pasaulio „supervalstybė“ Europos Sąjunga kol kas beveik nevaidina savarankiško vaidmens ir dažnai „plaukioja“ Okeanijoje).

Pranašysčių romano veiksmas vyksta 1984-aisias Londone, Okeanijos supervalstybės mieste. Tada, kai antroji iš supervalstybių Eurazija dar nebuvo nukraujavusi. Kitaip sakant, dar nebuvo praradusi jos valdytų Rytų Europos valstybių, kurios vėliau, paskutiniame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, išsilaisvino, bet greitai vėl savo laisvę „suspendavo“ „Europos Sąjungoj šlovingoj“. Tačiau jų dvasia – Džordžo Orvelo Okeanijoje, todėl romano „1984-ieji“ pranašystės dabar labai tinka ir toms Rytų Europos valstybėms.

Supervalstybė Okeanija yra valdoma „oligarchinio kolektyvizmo teorija ir praktika“. Visiškai nesvarbu, kas bus valdžioje šios pasaulio dalies centre ar provincijoje. Svarbiausia, kad „hierarchinė struktūra visada išliktų ta pati“. „Dievas yra valdžia“, – tvirtina visuomenės gyvenimą reguliuojanti mistinė Partija, valdoma nemirtingojo Didžiojo Brolio, kurio „niekas niekada nėra matęs“. Jis „yra kaukė, su kuria partija rodosi pasauliui“. (Didysis Brolis romane vaizduojamas su juodais Josifo Stalino ūsais, tačiau šių eilučių autoriui atrodo, kad jam šiandien labiau tinka ne ūsai, o amerikiečiams būdinga dirbtina šypsena, – P.M.)

Valdoma beprotybė slypi jau pačios mistinės Partijos vidinėje bei išorinėje struktūrose, šio politinio darinio gilioje neapykantoje mistiniam išdavikui Golšteinui, jo slaptai Draugijai ir ypač jai prijaučiantiems (tai gali sėkmingai patyrinėti patys knygos skaitytojai). Mus domina tik beprotybės pasireiškimas supervalstybės valdyme, pranašingame šios dienos realybei.

Pradėkime nuo požiūrio į praeitį, nes vienas kertinių mistinės Partijos šūkių yra paskirtas jai. Tas šūkis byloja: „Kas valdo praeitį, tas valdo ateitį; kas valdo dabartį, tas valdo praeitį‘, ir čia pat nesupratingiesiems paaiškinama: „...jei visi šaltiniai sakys tą patį, tai melas pateks į istoriją ir taps tiesa“. Todėl nenuostabu, kad pagrindinis Orvelo pranašysčių romano herojus, Okeanijos supervalstybės Teisingumo ministerijos Dokumentų departamento Registrų skyriaus darbuotojas partietis Vinstonas Smitas iki pat Partijos siekių išdavimo buvo žinomas kaip talentingas praeities perrašinėtojas. Jo sukurta praeitis būdavo „tokia, kokią ją norės matyti partija“.

Ne mažiau svarbi Okeanijos valdančiojo elito nuostata – nuolat žadinti karo isteriją, kuri šioje supervalstybėje „yra nuolatinė ir visuotinė“. (Dabar ją dar sutvirtina internetinio karo galimybės, – P.M.) Partijos dokumentuose aiškinama: karo būklė – „vienintelis reikalingas dalykas“. Ir tai nenuostabu. Juk „karo esmė yra naikinti, nebūtinai žmones, bet jų darbo produktus“. Kitaip sakant, užtikrinti nuolatinį karinės pramonės klestėjimą, nors valdantysis elitas gerai žino: pasaulio nepavyks nukariauti. (Ypač šiuo metu, branduoliniams ginklams budint, – P.M.) Todėl jiems telieka pasitenkinti tuo, kad „karas tęstųsi amžinai be jokios pergalės“.

Tiesa, dalinę pergalę dar bandoma pasiekti surengiant pasaulyje valdomas revoliucijas. (Jos taipogi yra iš to viską apimančio valdomos beprotybės arsenalo, – P.M.) Ne be reikalo juk Partija moko: „Diktatūra įvedama ne tam, kad būtų apsaugota revoliucija; revoliucija rengiama tam, kad būtų įvesta diktatūra“. Gal po revoliucijų ir pavyktų pasaulį užkariauti?..

Kartu su ta amžina svajone „užkariauti visą žemės paviršių“ mistinė Partija turi ir antrąjį neišblėstantį tikslą – „visiems laikams galutinai išnaikinti laisvo mąstymo galimybę“. Todėl visapusiškos kontrolės neišvengia net Partijos nariai. O ypač yra sekamos Okeanijoje nuvertintos piliečių masės, kurios vadinamos proliais. Apie tai net Partijos vadovėlyje rašoma: „Juos (prolius) kontroliuoti nesunku. Tarp jų nuolatos sukiojasi keletas minčių policijos agentų, kurie skleidžia melagingus gandus, registruoja ir paskui pašalina tuos negausius individus, kurie galėtų tapti pavojingi“.

Laisvąjį mąstymą „galutinai išnaikinti“ padeda ir Okeanijoje baigiama kurti supervalstybės naujakalbė. Jos vaidmenį svarbiausiam pranašysčių romano veikėjui Smitui pietų metu atskleidžia vienas iš naujakalbės rengėjų, Teisingumo ministerijos Tyrimų skyriaus darbuotojas Saimas:

„– Ar tu nesupranti, kad pagrindinis naujakalbės tikslas – susiaurinti minties rėmus? Galų gale mes padarysime minčių nusikaltimą tiesiog neįmanomą, nes nebebus žodžių jam išreikšti“.

Ne tik Vinstonas Smitas anuo metu nesuprato Partijos diegiamos naujakalbės, kaip ir kitų valdomos beprotybės žingsnių, reikšmingumo. Nesupranta ir mūsų laikų vinstonai smitai, kad Džordžo Orvelo pranašystės pagaliau išsipildė ir pasaulyje (padedant net koronavirusui „Covid-19“) prasidėjo nauja era.

Net šių eilučių autorius anksčiau kiek abejojo tų pranašysčių globaliu poveikiu, bet dabar pasidavė. Pasikeisti privertė neseniai gauta, matyt, hakerių nutekinta, vienos Rytų Europos valstybės politinio veikėjo, Okeanijos Partijos vietininko toje žemėje Dėdulės ataskaita Didžiajam Broliui – skausminga netituluojamo lyderio išpažintis.

Ataskaita Didžiajam Broliui

Šiuo metu aš esu tik garbės pirmininkas savo įkurtoje Konserlibų partijoje. Rašau Jūsų Didenybei, nes tylėti nebegaliu. Jūs mane žinote, kaip ištikimą Okeanijos Partijos sekėją ir nuolankų Jūsų tarną, todėl tikiuosi, kad atkreipsite dėmesį į prasidėjusią mūsų šalyje nežabotą kampaniją prieš mane. Ne be išdaviko Golšteino, kurį mes tradiciškai vadiname Golšputinu, intrigų man nesuteikiamas mūsų šalies prezidento statusas.

Jūs žinote mano nuopelnus. Pakėliau į kovą prolius, kuriuos mes vadiname runkeliais, ir išvedžiau juos iš Eurazijos į šviesų rytojų. Tos kovos istoriją nuspalvinau pagal Partijos šūkį apie melo pavertimą tiesa. Visada žadinau ir iki šiol tebežadinu karo isteriją prieš Golšputiną, visokeriopai skatinu valdomas revoliucijas jo valdose. Kartu su Konserlibų partija įkūrėme minčių policiją ir baigiame išnaikinti laisvo mąstymo pėdsakus savo šalyje. Čia ypač gerai pasitarnavo (ir dar pasitarnaus) Baudžiamojo kodekso papildymai ir naujakalbės patobulinimai. (Dėl patobulintos naujakalbės šaunusis mūsų jaunimas ir dainų tekstuose, ir šnekamojoje kalboje išsiverčia vos su keliais ar keliolika žodžių, o greitu laiku galvojame iš viso pereiti į bendravimą Okeanijos kalba).

Mums ištikimi mokslininkai jau baigia parengti programą, kurią įdiegus, net koronaviruso „Covid-19“ mirtys paliestų tik kitaminčius. Nebereikės Amžinybėn jų paskatinti mėtant pro langus, verčiant nuo dviračių, dusinant žolės lapu, kaip būdavo iki šiol. Be to, kitaminčių dauginimą sustabdysime, kryptingai panaudodami vienalytes santuokas ir narkotikus. Tik reikia mane patvirtinti prezidentu.

Tegyvuoja Didysis Brolis!

Tegyvuoja nenugalimoji Partija!

Tegyvuoja prasidedanti nauja era!