Advokatas Arūnas Marcinkevičius: „Medininkų žudynių byloje pasodintas ne tas žmogus“

Liepos 31-ąją Lietuvoje minimos prieš 25 metus Medininkų muitinės poste įvykusios žudynės: septyni Lietuvos pareigūnai buvo nušauti, vienintelis Tomas Šernas per stebuklą liko gyvas. Nors Apeliacinis teismas ir padarė tai, ko prašė prokuratūra: perkvalifikavo šias žudynes į nusikaltimą žmoniškumui, o K.Nikuliną nuteisė sėdėti kalėjime iki gyvos galvos, vis dėlto tokio sprendimo laukę politikai dideliu džiaugsmu netrykšta – mat nusikaltimas taip ir liko neišaiškintas, o žuvusiųjų artimiesiems, net ir esant jau įsiteisėjusiam teismo sprendimui, į akis pažvelgta – gėda.

- Įdomūs sutapimai: Medininkų žudynių 20-mečiui Vilniaus apygardos teismas priėmė pirminį verdiktą Medininkų byloje, o 25-mečiui Apeliacinis teismas perkvalifikavo nusikaltimą, nes pagal pirminį kaltinimą (žmogžudystė) byloje suėjusi senatis. Pirma instancija bylą nagrinėjo dvejus metus, apeliacinė – penkerius. Ką darė Apeliacinis teismas visus tuos penkerius metus? Iš naujo ištyrė visus įrodymus? – paklausė „Karštas komentaras“ K. Nikulino advokato Arūno Marcinkevičiaus.

- Manau, čia reikėtų kalbėti apie teisingumo principus, ne apie detales. Nes jeigu teisingumo, baudžiamosios teisės principų nesilaikoma, detalės ir įrodymai neturi jokios reikšmės.

Susidaro pakankamai bjaurus įspūdis: Lietuvos baudžiamajame procese yra įteisintas rungimosi principas – kaltinimo ir gynybos pusės turi lygias teises ir procese rungiasi, tai yra teikia savo įrodymus, argumentus, kritikuoja viena kitą ir tokiu būdu turėtų sudaryti teismui, kaip nešališkam arbitrui, galimybę realiai nuspręsti, o kas gi yra iš tiesų įvykę, kokie yra byloje surinkti įrodymai, kokia yra jų reikšmė, ar teisingai pritaikytos teisės normos, ar teisingai įvardinta veika, ar yra įrodymų, kad kaltinamasis tai padarė, jei yra, kaip padarė, ir koks jo indėlis į tą nusikaltimą.

Tačiau šitoje situacijoje šalių lygiateisiškumo principas neveikia, rungimosi – taip pat, nors teismui buvo suteiktos visos galimybės tinkamai, kaip to reikalauja teisės normos, įvertinti visą bylos medžiagą ir visus surinktus įrodymus.

Ką mes pamatėme: į tai, ką kalba gynyba, teismas visiškai nekreipė dėmesio – aš apkaltinamajame nuosprendyje neradau nė vieno sakinio, kodėl, dėl kokių priežasčių gynėjo ir nuteistojo apeliaciniai skundai atmetami. Mūsų skundai tiesiog atmetami, o prokuratūros – tenkinami.

Tiek teismo metu, tiek apeliaciniuose skunduose mes teigėme: teismas nėra prokuratūros filialas ar dukterinė įmonė ir negali ja būti.

Tuo tarpu – ir tai jau net ne įspūdis, o faktas – mūsų Apeliacinio teismo teisėjų kolegija veikė taip, tarsi būtų ikiteisminio tyrimo grupės arba valstybinio kaltinimo grupės sudėtyje, kurios tikslas buvo vienas vienintelis – bet kuria kaina nuteisti žmogų ir pasodinti jį už grotų kuo ilgesniam laikui.

Pamenate, jūs darėte eksperimentą su tūtelėmis, kad patys įsitikintumėte, jog šovinio tūtelė nei per dieną, nei per dvi ar tris dienas nesurūdija, kad tai, ką kalba gynyba, yra tiesa ar yra vingravimas sąvokomis, siekiant sudaryti įspūdį ir neturint tam faktinio pagrindo?

- Taip, pamenu.

- Pistoleto „Makarovo“ tūtelė, kuri buvo rasta netoli muitinės vagonėlio, – surūdijusi. Nors per 36 valandas – maždaug po tiek laiko nuo nusikaltimo ji buvo rasta – surūdyti ji niekaip negalėjo, net jeigu būtų buvęs drėgnas oras. O tą parą, lyg tyčia, buvo sausas, gražus vasariškas oras. Taigi, pasirodo, net fizikos dėsniai teismui yra nesvarbūs.

Ir kaip, sakykite, tokį dalyką reikėtų vertinti? Kaip teismo pademonstruotą gilią išmintį? O gal kaip atrastus naujus gamtos dėsnius?

Beje, pastebėsiu: netgi ekspertai nebuvo iškviesti apklausti. Nors mūsų įstatymas sako, kad teismas procese yra aktyvus, o ne pasyvus stebėtojas. Tai reiškia, kad teismas, jog išsiaiškintų šituos klausimus, pats galėjo kviesti ekspertus. Ir teismas turėjo ne galimybę, o prievolę – nes nė vienas iš teisėjų nėra nei balistikos, nei trasologijos, nei fizikos, nei chemijos ekspertas ir neturi tam privalomų specialiųjų žinių. Tačiau teismui to nereikėjo. Kaip nereikėjo atsakymų ir į kitus klausimus.

- Kokius?

- Mes teisme kalbėjome apie automobilyje rastas kraujo dėmes. Ar buvo bandoma išsiaiškinti, kieno tas kraujas? Ne. Nors dalys su tomis kraujo žymėmis prokuratūroje yra – tie įrodymai buvo atnešti ir parodyti netgi pirmos instancijos teismui.

Toliau – nusikaltimo vietoje, muitinės vagonėlyje, tūtelių trūksta, kulkų trūksta, kulkų skylių vagonėlio viduje nėra.

Jūs vėlgi darėtės eksperimentą – stengėtės pasitikrinti, kas atsitinka šaunant į plieninę plokštę tokiomis pačiomis automato „Kalašnikovo“ kulkomis, kokiomis buvo nušauti pareigūnai – įsitikinote, kad kulkos kerta plieninę centimetro storio plokštę kiaurai. Tačiau teismui vėlgi to nereikėjo.

Dar daugiau, gynyba, laikantis visų įstatymo reikalavimų, dalyvaujant antstoliui, atliko tiriamuosius veiksmus Medininkų žudynių vietoje. Mes dėl resursų trūkumo patikrinome tik kokią vieną šimtąją dalį teritorijos ploto, kurį reikėtų apžiūrėti. Rezultatas – rasta tūtelė. Tų pačių metų ir tos pačios gamyklos (711-a gamykla Luganske, Ukrainoje), kokios buvo rastos muitinės vagonėlyje. Prašėme, kad ta tūtelė, kurią mes radome, būtų prijungta prie bylos ir ištirta: sulyginta su tomis, kurios rastos vagonėlyje – beje, tūtelių trūksta daugiau, negu mes radome. Tačiau ir pirmos, ir apeliacinės instancijos teismas atsisakė tą padaryti.

O dabar sugrįžkime prie rungtyniškumo principo. Teismas privalėjo priimti, ištirti, o paskui nuspręsti – susijusi ta tūtelė su šitomis žudynėmis ar ne, atitinka ji tas tūteles, kurios rastos vagonėlyje, pagal dūžiklio ir kitus požymius, leidžiančius identifikuoti ginklą?

Yra ir kitas dalykas: automatų turėjo būti mažų mažiausiai trys ir vienas pistoletas. Kodėl kalbu apie tris automatus? Kadangi yra viena grupė kulkų, kuri nesutampa su kitomis dviem. Tai yra negalima pasakyti, kad ta kulka yra iš to paties automato, kaip ir kita. Ir pagal ginklus aišku, kad užpuolikų skaičius – daugiau negu trys žmonės. Tačiau teismo tai vėlgi nedomino.

Todėl norom nenorom iškyla kelias alternatyvas teikiantis klausimas: ar mes susidūrėme su itin milžiniška nekompetencija, ar su nenoru gilintis, ar su išankstine nuostata – nesvarbu kas, bet žmogus kaltas?

Visa tai tik patvirtina, kad teismai pas mus veikia kaip kaltinimo institucijos priedėlis. Jeigu taip, tuomet apie kokį teisingumą mes galime apskritai kalbėti?

Paprastai yra sakoma, kad žmogus teisingumo procese yra silpnoji pusė, valstybė – stiprioji pusė. Bet pas mus šitoje byloje teismas meta visas pajėgas apginti valstybės poziciją! Tarsi valstybė prokuratūros asmenyje būtų silpnoji pusė. O paskui stebimasi, kad pas mus labai žemas teisingumo lygmens vertinimas, mažiausiai pasitikima teismais…

Tokia nuomonė vyrauja, aišku, ne dėl vienos bylos, o dėl daugelio bylų. Nes iš esmės mes turime teismą ne nešališką arbitrą, o prokuratūros pagalbininką.

- Tačiau žmogui, nebuvusiam teisme, neskaičiusiam bylos, gali pakankamai įtikinamai atrodyti šios nuosprendžio eilutės: „Kaltę įrodo liudytojų Šerno, Gudaneco, Bobyliovo parodymai…“

- Šernas sako: „Aš to žmogaus nemačiau“. Tai kaip tokie parodymai gali įrodyti, kad Nikulinas ten buvo? Gudanecas (Vilniaus OMON’o vado vairuotojas – KK past.) sako: „Aš to žmogaus nevežiau“. Bet jo parodymai, pasirodo, įrodo Nikulino kaltę. A.Bobyliovo (buvęs Vilniaus omonininkas – KK past.), kuris apskritai teisme nebuvo net apklaustas, parodymai irgi įrodo?

Beje, labai įdomus dalykas –teismas pacituoja kitur duotus Bobyliovo parodymus: kad Vilniaus OMON’o bazės kambaryje, kuriame jis matė nužudytųjų ginklus, jis matė ir kraujuotus rūbus.

O ties šita vieta ir sustokime. Tai kieno tie kraujuoti rūbai buvo? Juk visų nukentėjusiųjų rūbai buvo vietoje! Ar pamenate, ką teisme kalbėjo Audrius Butkevičius?

- Kad vienas iš užpuolikų buvo sužeistas. Be to, įvykio vietoje buvo rasta kruvina neperšaunama liemenė.

- Visiškai teisingai. Tačiau pas Nikuliną nėra jokių sužalojimų. Ir nei pas Laktionovą, nei pas Ryžovą. Tokių sužalojimų nebuvo ir pas Gorbanį, kuris buvo čia pristatytas.

Tai gal ieškokite žmogaus, kuri turi sužalojimų kulka? O pagal tai, kad buvo rasta neperšaunama liemenė, galima labai tiksliai nustatyti, į kurią vietą žmogus turėjo būti sužeistas.

Tačiau nuosprendyje rašoma, kad tokie Bobyliovo parodymai įrodo… Nikulino kaltę!

Dar daugiau, nuosprendyje nepaneigtas nė vienas kaltinamojo ar gynybos apeliacinio skundo argumentas. Nepaneigtas nė vienas baigiamosios kalbos argumentas. Tai apie kokį mes galime kalbėti nepriklausomą, nešališką teismą ir nešališką įrodymų vertinimą? Apie jokį.

- Apeliacinis teismas juk pats prisipažino, kad įrodymų jis net netyrė: kai jūs atsinešė pagal įvykio vietos apžiūras, teismo medicinos ekspertų duomenis atkurtą įvykio vietos maketą ir įrodėte, kad tik du pareigūnai buvo nušauti vagonėlyje, o šeši nužudyti kitur ir tik po to sunešti į namelį, teisėjas pasuko į jus galvą ir pasakė: „Betgi, advokate, mes to netyrėme!“. Man tas labai gerai užsifiksavo.

- Taip, tai buvo nuostabus dalykas – jie patys prisipažino, kad įrodymų netyrė.

- Tuomet gaunasi, kad teismas net netyrė, kas kur iš tiesų buvo nužudyti, kas sunešė tuos lavonus į namelį ir kodėl, tačiau visus penkerius metus tik sprendė, kaip Medininkų žudynes perkvalifikuoti į nusikaltimą žmoniškumui?

- Tai mes ir kalbame: kaip mes galime kalbėti apie teisingumą šitokį istorinį, visuomeninį rezonansą turinčioje byloje? Na, gerai, spjovė į žmogų, kurį nekaltai pasmerkė. Bet ar tai nėra spjūvis nužudytųjų artimiesiems į akis? Nežinau, tačiau aš jų vietoje jausčiausi labai susirūpinusiai.

Beje, pasirodo, kaltę įrodo ir operatyvinė pažyma bei ją rašiusių operatyvininkų Adiklio ir Pukenio parodymai, kurie nieko negalėjo pasakyti apie mūsų ginamojo kaltumą. Ir, kaip išaiškėjo jų apklausos metu, ta informacija – net netikrinta ir laužta iš piršto!

Toje pažymoje parašyta, kad jie Rygoje susipažino su omonininkų bylomis. Mes gavome Latvijos VRM ministro pasirašytą atsakymą, kad neturėjo Latvija OMON asmens bylų tuo metu ir negalėjo niekas su jomis susipažinti. Ir tai parodo labai aiškiai, kad pažymoje nurodyti duomenys yra ne švelniai tariant, o tiesiai sakant – klastotė. Bet tas Latvijos VRM ministro atsakymas – atmestas. Ir tokių atmestų dokumentų – daug.

Tai, sakykite, ką toks elgesys demonstruoja: nekompetenciją, nusikalstamą aplaidumą, tyčinius veiksmus ar ką?

O ką su Medininkų byla turi bendro nuosprendyje aprašomi Saločių, Smėlynės ar kokio kito posto užpuolimai?

Be to, atkreipkite dėmesį – Tomas Šernas juk neatsisakė pirminių parodymų dėl Makutynovičiaus… Ar buvo tirta? Ne. Ar buvo tirtas Vilniaus OMON’o dalyvavimas? Ne. Kodėl jis privalėjo būti tirtas? Vien dėl to, kad vienintelis, per stebuklą gyvas išlikęs liudininkas, būdamas tarp mirties ir gyvybės, kalbėjo – ir teisme patvirtino, kad jis atpažino kitą žmogų. Be to, aiškėja, ir Gudanecas, Makutynovičiaus vairuotojas, ten buvo, ir Bormontovas, Razvodovo vairuotojas, ten buvo, ir ginklai nužudytųjų – Vilniaus OMON’e, o ne Rygos OMON’e, ir žudikų ginklus Bormontovas slėpęs…

Tačiau visa tai – netirta. Tai kaip galima daryti išvadas apie konkretaus žmogaus kaltę, žinant, kad jo tarnybiniai ginklai ten panaudoti nebuvo, kad tokio ginklo, kaip Stiečkino pistoletas, kurio tūtelės rastos, ir kas net neminima nuosprendyje, jis net neturėjo? Kai įvykio vietoje nėra nei jo pėdsakų, nei jų dalių, nei jį kas nors ten matė?

Tai buvo lygiateisiškumo, rungtyniškumo, nekaltumo prezumpcijos principų absoliutus ignoravimas, tarsi pas mus kodekse jų visiškai nebūtų, tarsi galiotų principas: „ Partija pasakė: „reikia“, teismas atsakė: „klausau“. Nepaisant to, kad nėra įrodyta, kad mūsų ginamasis ten dalyvavo, ir egzistuoja 2003 m. gegužės mėn. teisme nustatytas alibi faktas Gorbaniui, taip pat Nikulinui, jis vis tiek nuteisiamas ir pripažįstamas kaltu, padaręs šitą žmogžudystę. Bet… o kokie motyvai? Kodėl Nikulinui būtų reikėję žudyti Medininkuose?

- Taigi teismas pasisakė: žudė, nes norėjo atkurti Tarybų Sąjungą.

- Argi jie ne Latvijoje veikė? Gal jiems Latvijoje reikėjo atstatinėti TSRS, o ne Medininkuose?

Yra buvusio Baltarusijos VRM ministro Olego Alkajevo knyga „Sušaudymo komanda“. Buvęs Baltarusijos VRM ministras tiesiai šviesiai sako, kad Medininkuose panaudoti pareigūnų nužudymui ginklai buvo pas juos. Ir kalba apie pistoletus – kad tie pistoletai po to buvo naudojami mirties bausmių vykdymui. Tai yra oficialių žmonių oficialūs pareiškimai. Mes tą klausimą kėlėme. Bet niekam tai neįdomu. Beje, knyga išleista ne Baltarusijoje, o Vokietijoje.

- Čia tie „Stiečkino“ pistoletai, iš kurių šautos tūtelės buvo rastos nusikaltimo vietoje, beje, nesurūdijusios, tačiau apie tyli tiek prokuratūra, tiek teismai?

- Taip. Tačiau svarbu kitas: prokuratūra, bijodama senaties terminų, prašo perkvalifikuoti nusikaltimus į karo veiką – nusikaltimus žmoniškumui, kad nebūtų taikoma senatis. Tegul Nikulinas toliau pūna. Bet juk nusikaltimai žmoniškumui buvo visiškai netirti?

- Taigi tyrė penkerius metus Apeliacinis teismas.

- Palaukit, gal pas mus iškvietė Gorbačiovą? Gal iškvietė Burokevičių, Jermalavičių? Gal iškvietė Alksnį? Gal iškvietė buvusį Latvijos kompartijos pirmininką platformininką, kuris šiandien yra Europos parlamentaras? Ne. Ar apklausė? Ne. Tai kokie įrodymai parodė, kad egzistavo TSRS politika naikinti ir žudyti Lietuvos gyventojus ir pareigūnus, lojalius nepriklausomai Lietuvai? Tokių įrodymų nėra. Prokuratūra to netyrė, o teismas nėra ikiteisminio tyrimo institucija.

Jūs teisingai pasakėte: penkerius metus ieškojo įrodymų nusikaltimui žmoniškumui. Tačiau kokius gi įrodymus pateikė prokuratūra? Pažymą apie tai, kad girtas karininkas Kalvarijų turgavietėje šovė į orą iš tarnybinio pistoleto, priėjus policijos pareigūnams pasakė: „vyrai, pasiklydau, kaip man nuvykti į Šiaurės miestelį?“; premjero G.Vagnoriaus raštai į Maskvą, kad „mums trūksta 475 automatų“; Aukščiausiosios Tarybos apsaugos darbuotojas Slušnys išbėga iš AT pastato ir pradeda iš pistoleto šaudyti į pravažiuojantį šarvuotį, kareiviai jį atveda į AT pastatą ir sako: „pasiimkit“; Kaune autoįvykis – karinis sunkvežimis susidūrė su civiliu „Žiguliu“; Klaipėdoje buvo iškviesta policija ir karinė komendantūra, nes girtas sovietų kariuomenės kariškis, grįžęs namo, prieš žmoną panaudojo prievartą.

Ir, sakykite, kaip visa tai susiję su Medininkais ir įrodo „TSRS politiką naikinti ir žudyti civilius Lietuvos gyventojus“? Mes gavome tokius įrodymus. Ir teismas juos visus priėmė, net nepasisakydamas, kaip tai susiję su Medininkų žudynėmis.

- Na, nuosprendyje kaip įrodymas cituojama KT pirmininko D. Žalimo disertacija.

- KT pirmininko D.Žalimo disertacijos aš akyse nematęs ir teismas jos nenagrinėjo. Ką ji bendro gali turėti? O gal tai reiškia, kad Konstitucinis Teismas tokiu būdu darė spaudimą bendrosios kompetencijos teismams? Ir galbūt Apeliacinis teismas mums tą akivaizdžiai parodo ir pasako: jūs supraskite, buvo disertacija, mes kitaip negalime, nes pats Konstitucinio teismo pirmininkas taip pasakė?

- O Vladimiras Razvodovas (Vilniaus ONON’o štabo viršininkas, kuris savo pavaldiniams davė paslėpti Medininkuose nužudytų pareigūnų ginklus bei automatus, iš kurių buvo žudoma Medininkuose – KK past.) buvo apklaustas?

- Ne, niekas jo neklausinėjo.

- Tai, kaip galima suprasti, Nikulinas sėdės tol, kol neparodysite pirštu į tikruosius Medininkų žudikus?

- Mums tokią poziciją savo laiku dar ikiteisminio tyrimo metu buvo suformavęs prokuroras Stankevičius, apklausos kambaryje Lukiškių kalėjime, dalyvaujant mūsų ginamajam: „Pasakykite, kas tą padarė, ir visos problemos baigsis“.

- Ir jūs tada buvote?

- Be abejonės. Ir aš ne vienas buvau. Ir mano ginamasis tada atsakė: „Betgi aš nežinau! Ir jeigu aš nežinau, kaip jums galiu pasakyti? Jeigu aš jums pameluosiu, tai jūs tada mane kaltinsit, kad aš melavau ir pasakysit, kad aš tą tyčia pasakiau“. Tai apie ką mes galime kalbėti? Beje, politinio spaudimo pėdsakai – akivaizdūs.

- Taigi, šitas procesas neužsibaigs Lietuvoje?

- Būkite tikri. Negalima palikti žmogų vien todėl, kad kažkas tai bijo. Dabar Lietuva susidūrė su dviguba problema: pirma, aiškėja, kad Medininkų žudynių byloje pasodintas ne tas žmogus, kuris turi sėdėti – aš nemanau, kad to nesuprastų profesionalūs teisininkai, nepaisant jų institucinės priklausomybės, ir politikai; antra, kaip reikia žiūrėti nukentėjusiesiems į akis, nes nusikaltimas – neištirtas?

Ir pagrindinis dalykas – reikėtų įvardinti kaltininką: jeigu byla neištirta, jeigu pasodintas ne tas, kas turi sėdėti, tai kas yra dėl to kaltas? Ir kas dėl to atsakys?

Jeigu valstybė šito nepadarys, kalbėti apie normalų valstybės valdymą nėra prasmės. Nes toks precedentas sukuria absoliutų nebaudžiamumą ir visagališkumą – ką noriu, tą darau. Tai yra pakankamai rimta problema.

- Tai, kaip suprantu, šis Apeliacinio teismo taškas šioje rezonansinėje istorinėje byloje yra kartus?

- Jeigu kalbėtume sąžiningai ir atvirai, visų pirma tai nėra joks taškas, o tik kablelis su dar nenutrūkusia mintimi – daugtaškį dar per anksti rašyti.

Antras dalykas, tai nėra kartu, o šlykštu, ir esmė susiveda į dar kelis principus: jeigu advokato argumentai nieko nereiškia, kam reikalingas iš viso visas šitas spektaklis?

Šaltinis: komentaras.lt

Susiję:

Prieš pat Medininkų žudynių 25-metį paskelbtas politinis sprendimas