Aktorės Vitalija Mockevičiūtė ir Neringa Varnelytė kviečia pasiklausyti tikrų dzūkių porinimo

Lietuvos teatro sąjungoje lapkričio 4 d. 18 val. įvyks renginys, skirtas į pabaigą keliaujantiems Tarmių metams paminėti. Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktorė Vitalija Mockevičiūtė ir Valstybinio jaunimo teatro aktorė Neringa Varnelytė kartu su folkloro muzikantu Dariumi Mockevičiumi pristatys teatrinį eskizą, paremtą Dzūkijos krašto dainomis bei unikaliais pasakojamosios ir smulkiosios tautosakos kūriniais. 

Teatro sąjungos pirmininkas Ramutis Rimeikis pasakoja, kad mintis pasikviesti šias aktores gimė repetuojant spektaklį „Paskendusi vasara“. „Pertraukos metu nugirdau, kaip aktorės juokauja ir šnekasi tarpusavyje dzūkiškai, pamaniau, kad būtų įdomu, jeigu abi kraštietės šį smagų pašnekesį išvystytų iki sceninio, pasakojimo varianto.  Kai buvo pasiūlyta tai padaryti teatro sąjungoje, jos iš karto sutiko“, – džiaugiasi aktorius.

N. Varnelytė neseniai vaidino A. Latėno režisuotame premjeriniame spektaklyje „Trys mylimos“, kuriame įkūnijo dzūkiškai kalbančią kaimo paną Domicelę, tad dar kartą prabilti gimtąja tarme neturėtų būti sudėtinga. Artėjančiam vakarui aktorės medžiagą rinkosi iš garsaus dzūkų dainiaus Petro Zalansko ir vienos žymiausių lietuvių dainuojamosios tautosakos pateikėjų Rožės Sabaliauskienės rinkinių.
„Mes norime, kad žiūrovai, atėję į renginį, nebūtų nusiteikę pernelyg rimtai, tačiau pasiruoštų įvairiems netikėtumams“, – sakė N. Varnelytė, kuri visą šią savaitę drauge su kolege V. Mockevičiūte intensyviai ruošiasi pirmadienio vakarui. 

Abi moteris sieja ne tik artima draugystė. Žymios lietuvių aktorės gimė ir užaugo Dzūkijos krašte. Šiltus atsiminimus apie vaikystę išsaugojusi Vitalija dzūkus vadina Lietuvos italais ir mielai pasakoja apie ugningą šio krašto žmonių prigimtį. „Tas klausai mielas triukšmas autobuse, kuriuo važiuoju į gimtąjį Nedzingės kaimą, man primena Pietų Italiją, – viename interviu atviravo aktorė, – dzūkai šneka daug ir garsiai, beveik visi dainuoja ar groja. Nors mano mama, besidominti folkloru, tvirtina, kad šis kraštas buvęs jotvingių, o mes – jų palikuonys. Iš čia ir tas vietinių aršumas, užsispyrimas, ta legendinė Perlojos respublika. Mūsų vyrai iš tikrųjų labai karšti, ūmūs. Vaikystėje po šokių kultūros namuose visada būdavo didžiosios muštynės – iki kraujo.“

Iš karto po Vėlinių savaitgalio vilniečiai yra kviečiami iš arčiau susipažinti su vadinamojo Dainavos krašto dvasia, jų pasakomis, dainomis ir, žinoma, tikromis dzūkėmis.