Aktorius Giedrius Savickas: tikrieji Romeo išmirė kartu su dinozaurais

Aktorius Giedrius Savickas savo laisvalaikį skiria knygoms. Vaidina Oskaro Koršunovo spektakliuose – kuria netgi Romeo vaidmenį. Bodisi amžinos jaunystės ir nemirštančio grožio kanonais. Verda iš jaudulio prieš kiekvieną spektaklį. Pasiilgsta diskusijų. Niekada neparkuos savo automobilio neleistinoje vietoje. Ir jam vis dar įdomu teatras. Arba tiesiog neerzina, kaip pats sako. Apie tai O. Koršunovo teatro užkulisiuose ir kalbamės su pačiu Giedriumi.

Alioša, Gildensternas, Pakas, Romeo – tai didelių klasikos veikalų vaidmenys. Kaip aktorius juos ruošia? Ar priskirtum save prie besidominčių ir skaitančių aktorių?

Skaityti labai mėgstu, tai vienas mėgiamiausių užsiėmimų gyvenime. Didžiausią malonumą suteikia namuose turima nauja knyga – tuomet eidamas namo dar pakeliui pradedu drebėti.

Kartu su kolegomis bendromis jėgomis pasinėrėme į tuos didelius kūrinius ir atradome daugybę dalykų. Vienas turbūt tiek neatrasčiau. Toks grupinis prisilietimas prie Šekspyro yra lyg mokslinis darbas. Juk du mėnesius analizuoji vieną jo tekstą. Esu labai laimingas, jog būtent man taip nutiko.

Tik prisilietus prie naujo kūrinio, pradžioje žaidi detektyvus: emocijų, jausmų, minties. Ieškai, kas yra žudikas tame tekste. Tampi tikru emocijų ir minties detektyvu. Atrodytų, klasikos kūriniuose rašytojai jau viską paruošė, pačiam nereikia ruoštis – tu tik skaityk. Bet suprasti, kas ten parašyta ir užkoduota – ne visada lengva, tačiau įdomu.

„Vasarvidžio nakties sapnas“ – lyg pasaka su daugybe elfų ir fėjų. Natūralu tikėtis grandiozinių matmenų ir vizualiai perkrauto spektaklio, tačiau gaunate tik po specofkę (darbo rūbą) ir medinę lentą į rankas. Iš ko tuomet kurti vaidmenį? Kaip pagauti tą gyslelę, kai, regis, visai nėra ko nusigriebti?

Pasislėpti gali tik už lentos. Žiūrovas mato tik tave, prieš jį esi plikas ir nuogas. Čia vėl turi prisiminti visą aktorinę mokyklą. „Vasarvidžio nakties sapne“ telpa visas aktoriaus amatas. Turi vaizduoti mišką – atrodo, lyg ir turėtų būti nepatogu aktoriui vaidinti mišką. Bet būtent tada atsiskleidžia, koks tu esi instrumentas, kokio lygio tavo vidinės meistriškumo melodijos: plačios ar iš dviejų natų?

„Vasarvidžio nakties sapnas“ turėtų būti rodomas visą laiką, vis įtraukiant naujus jaunos kartos aktorius. Jiems tai yra mokomoji medžiaga. Juk spektaklis ir gimė iš mokomosios medžiagos, tačiau vis dar yra gyvas ir aktualus jau trylika metų.

Režisierius O. Koršunovas dažnai vienaip ar kitaip aktualizuoja Šekspyro pastatymus. Lengviau būti šių dienų Romeo ar, tarkime, mėginti juvelyriškai tiksliai atkurti šekspyriškosios epochos Romeo?

Kada menas yra šiuolaikinis? Jeigu aš žiūriu į Leonardo da Vinči paveikslą, tai ir yra šiuolaikinis menas. Nes aš į jį žiūriu dabar: susikuriu savitą požiūrį į jį, šiuolaikiškai apie jį mąstau ir sprendžiu. Toks pats ir Šekspyro tekstas – jeigu į jį žvelgsi tinkamu kampu, jis taps aktualus.

Skiriasi to meto ir mūsų laikų požiūriai. Ar gražu ir protinga jauniems žmonėms įsimylėti, apgauti tėvus, pabėgti ir nusižudyti? Šiandien pasakytų, jog jie bepročiai ar narkotikų prisiriję narkomanai. Nebetekome tokios vertybės kaip meilė. Dėl meilės žudytis? Eik tu sau... Dėl ko šiais laikais žmonės žudosi? Dėl bankrotų. Verslininkas pamato, jog jo firma bankrutuoja, ir nusišauna. Dėl babkių žudosi.

Žudytis dėl meilės atrodo kažkas keisto ir nesuvokiamo. Et, durnius, juk galėjo susirasti kitą...Va Romeo negalėjo. Mes nesuprantame to, jog meilė gali būti tik vienintelė. Taigi susirasi kitą, susituoksi ir išsiskirsi, juk lengva...Toks požiūris šiandien.

Tai visgi koks yra tas šių laikų Romeo?

Man atrodo, jog šiandien Romeo yra tiesiog susituokęs, šeimą turintis žmogus. Jeigu būtų mano valia, duočiau po medalį kiekvienai visą gyvenimą kartu nugyvenusiai šeimai. Tiesiog ateičiau, duočiau medalį ir parodyčiau visiems žmonėms kaip labai retą pavyzdį. Toks ir Romeo, tarsi koks išlikęs dinozauras: mylintis ir be galo gerbiantis moterį. Jis moterį vis dar laiko moterimi, o ne kažkokiu daiktu ar grožio forma. Tai yra šių laikų Romeo. Retas, bet geras.

Peršokime prie „Hamleto“. Kas yra šių dienų Elsinoras ir Hamleto šeimos atitikmuo šiandienos realybėje? Repetuodami juk turbūt ieškojote kokių nors sąsajų.

Pamenu, kartą rodėme „Hamletą“ mažame miestelyje. Atrodo, lyg ir nelengvas spektaklis, tačiau ten žmonės jį priėmė labai gerai. Kodėl? Todėl, kad „Hamleto“ situacija jiems puikiai pažįstama. Pažvelkime į ją iš įprasto mažo miestelio gyventojo pozicijos: Tas nužudė tavo tėvą ir dar miega su tavo motina? Aš net neapsimesčiau išprotėjusiu – aš sveikas juos nužudyčiau.

Tokios šeimos gyvavo, gyvuoja ir gyvuos. Valdžios troškimas neturi pabaigos, kaip ir žmogaus godumas. Žmonija save išnaikins dėl valdžios. Ir bus labai graudu žiūrėti, kai liks tik du žmonės ant svieto, kovojantys dėl valdžios. Mes nemokame savęs suvaldyti, o norime valdyti kitus.

Pati didžiausia bėda - žmonių galvojimas, jog jie gyvens amžinai. Amžinos jaunystės, grožio išlaikymo plastinėmis operacijomis bumas yra kažkas baisaus. Juk negyvensi amžinai.

Na, palaidos gražius...

Jie net negražūs. Pažiūrėkime į Motinos Teresės veidą ir pamatysime iš tiesų gražų žmogų: visą raukšlėtą, bet tokio gražaus švytėjimo. Tai yra iš tiesų gražus žmogus.

Nereikia su žiburiu toli ieškoti tokių šeimų kaip Hamleto. Mūsų tai jau net nebestebina. Geriau vaikams parodyti erotinį filmą, negu leisti paskaitinėti naujienas internete – tai jiems bus žymiai sveikiau.

Koks yra režisierius O. Koršunovas dirbdamas su aktoriais? Diskutuojantis, besiklausantis, ar besiremiantis savo vieno nuomone?

Oskaras yra labai taiklių pastabų režisierius. Pastabų, kurioms tiesiog nebegali prieštarauti. O juk žinia, kad aktoriai labai jau nemėgsta pastabų. Jis neįspraudžia aktoriaus į kokius nors griežtus rėmus, liepiančius daryti taip ar anaip – jis leidžia jam būti. Oskaras sudėlioja projekcijas bei vektorius, kur aktoriui eiti, o ten jau turi laisvę kurti ir būti toks, kokį tik gali save pasiūlyti. Nesi priverstas daryti tai, ko negali ar nenori.

Žvilgtelėjus į tave, besiruošiantį spektakliui „Dugne“, iš šalies, atrodo, jog visiškai nesijaudini. Iš tiesų būni toks ramus ar tai tik išorinė apgaulė, o viduje viskas verda?

Visą laiką jaudinuosi ir visą laiką verda. Kartais būna, jog nesijaudini, tačiau tuomet iš karto pagalvoji, kad kažkas negerai. Kartais jaudinuosi nuo pat ryto. Anksčiau ir pats galvojau, jog aktorius dirba tik porą valandų per dieną – kiek trunka spektaklis. Tačiau tegul ir žiūrovai žino, jog aktorius pradeda dirbti nuo pat ryto ar netgi dieną prieš spektaklį. „Įstabiosios ir graudžiosios Romeo ir Džuljetos istorijos“ atveju aš jau dirbu likus dviems dienoms iki spektaklio.

Dalis tavo kartos aktorių atsiriboja nuo teatro, iškeisdami jį į televiziją. Iš kur tavyje tiek potraukio teatrui?

Tiesiog įdomu. Susiduri su Gorkiu, Šekspyru, prisilieti prie jų. Atrandi galimybę bendrauti su vyresniais kolegomis, prisiliesti prie jų patirties bei jaustis su jais lygus. Gyvenime labai pasiilgstu diskusijų. Esame įpratę sakyti tiesiog arba "taip", arba "ne", vengdami diskusijų. O būtent diskutavimas ir yra protingumo požymis.

Teatre viskas lyg sveikame maiste: ir fizinė forma gera, ir bendravimas su kitais, ir smegenų maitinimas. Jau vien gastrolės ką reiškia. Juk be teatro tikrai nebūčiau tiek daug pamatęs. Aišku, jeigu nebūtų gastrolių, vis tiek vaidinčiau teatre.

Ar kartais pagalvoji, kokius vaidmenis dar norėtum sukurti?

Niekada negalvoju apie konkrečius vaidmenis. Tiesiog tie vaidmenys ateis ir man jie bus geri. O labiausiai patinkantis vaidmuo – tai paskutinis, dar nelabai pažintas, lyg neperskaityta knyga. Beje, labai norėčiau sukurti vaidmenį spektaklyje vaikams ar paaugliams.

Spektaklis „Dugne“ (pagal Maksimą Gorkį) – jau sausio 31, vasario 1 ir kovo 28-29 dienomis OKT Studijoje (Ašmenos g. 8). Williamo Shakespeare`o trilogija „Hamletas“, „Vasarvidžio nakties sapnas“ ir „Įstabioji Romeo ir Džuljetos istorija“ – atitinkamai vasario 8, kovo 13 bei kovo 15 dienomis Teatro arenoje (Olimpiečių g. 3).

OKT inf.