A. Navickas: siūlau Švietimo ministeriją iškelti į Estiją

Neseniai Švietimo, mokslo ir sporto ministerija (ŠMSM) triumfuodama paskelbė, jog mokyklos esą gerai įvertino įvestą etatinio darbo apmokėjimą, šiais mokslo metais jau visi dirba  sklandžiai, atlyginimai auga, esminių problemų nebeliko, ir tereikia tik sulaukti 2025 m., kai mokytojo profesija savaime taps prestižine. Pasak ministro Algirdo Monkevičiaus, tokios mūsų sėkmės istorijos pavydi net kaimynai estai.  

Deja, kai rugsėjo mėnesį lankiau Lietuvos mokyklas ir kalbėjau su mokytojais, pamačiau priešingą situaciją. Panašu, kad ŠMSM  kuriamas iškreiptas vaizdinys formuojamas tendencingai siekiant pagrąžinti realybę, o bandymai iš esmės aiškintis vis dar neveikiančios sistemos trūkumus – labiau tik imitaciniai ir apsimestiniai.

Na, gali būti, kad man tiesiog nesiseka ir skersai išilgai pervažiavus Lietuvą nepavyksta surasti bent vienos mokyklos, kuri galėtų paaiškinti, kaip pagal dabar galiojančius teisės aktus nemeluojant, nepritempiant ir neužglaistant situacijos, sudėlioti darbo grafikus, pildyti darbo apskaitos žiniaraščius, suderinti darbo užmokesčio sistemas, o jomis remiantis atlikti darbo sutarčių pakeitimus. Nes mūsų atliktas tyrimas parodė, jog faktiškai mokytojų atliekamas darbas nuo apibrėžiamo teisės aktuose skiriasi iš esmės – kaip diena nuo nakties.

Tai išsiaiškinti mus paskatino Premjero Sauliaus Skvernelio skrajojančia tapusi frazė, jog „turėti gana daug laisvo laiko ir gauti tūkstančio eurų atlyginimą galimybės tikrai nėra“. Mes paprašėme mokytojų rugsėjo mėnesį fiksuoti faktiškai dirbamą laiką, kad galėtume palyginti su jam vadovo nustatytu grafiku pagal dabar galiojančius teisės aktus. Skirtumas – įspūdingas! Norint šiuo metu atlikti visus darbus, sudėtus į etatą, mokytojas privalo nemokamai padirbėti dar 10-20 val. per savaitę, per mėnesį tai susidaro apie 50-80 viršvalandžių. Juos mokytojai, mūsų paraginti, ir prašo apmokėti.

Ar prisitaikėliška pozicija – gera išeitis?

Praeitais mokslo metais visi sistemos trūkumai be skrupulų buvo nurašomi tik mokyklų vadovų nekompetencijai, šiais metais dabartinė politinė ŠMSM vadovybė tokio atviro chamizmo neberodo. Yra net deklaruojamas noras aiškintis problemas, važiuoti tiesiogiai į mokyklas, o jei reikės, jas spręsti keičiant teisės aktus. Vadovams netgi atsirado pareiga darbo apmokėjimo sistemas suderinti su darbuotojų atstovais. Mes savo ruožtu atlikome dar vieną tyrimą, kaip gi mokykloms sekėsi tai padaryti.

Išties daug mokyklų nurodė, kad viskas suderinta su darbuotojų atstovais. Tačiau, anot mokytojų, pačios procedūros dažniausiai vyko formaliai, vadovaujantis principu – vadovas su visais pasitarė ir pats nusprendė. Vienas šmaikštus mokyklos direktorius net pasigyrė, jog „buvo keli, kurie drįso kažko klausinėti, bet aš jiems greit viską išaiškinau“, nors tada dar net nebuvo aišku, kiek mokykla apskritai šiais metais turės pinigų ar etatų.

Iš dalies galiu suprasti ir pateisinti mokyklų vadovus, juk pinigų dėl pokalbių su mokytojais daugiau neatsiras, o įstatymus ir įsakymus reikia vykdyti, nes kitu atveju prasidės ministerijos vizitai, sudaromos komisijos, tikrinimai. Kas gi to nori?

Bet iš kitos pusės manau, jog jei visada užimsime patogią prisitaikėlišką poziciją, tai ar apskritai galime tikėtis pokyčių ne tik švietimo sistemoje, bet ir valstybėje? O būdami prisitaikėliais ar pataikūnais kokią moralinę teisę mes apskritai tada turėsime laikyti save mokytojais ir kokias vertybes diegsime savo mokiniams?

Improvizacijos mokyklose

Tiesa, buvo mokyklų, kur mokytojai visgi išdrįso paprašyti informacijos: pateikti tikslius skaičiavimus, kaip ir kuo vadovaujantis yra apskaičiuotas jų darbo užmokestis; kodėl dažnai darbo sąlygos (darbo krūvis, krūvio sandara, darbo užmokestis) yra keičiamos neprašant darbuotojų sutikimo taip pažeidžiant Darbo kodekse numatytą darbo sąlygų keitimo darbdavio iniciatyva tvarką; nurodyti, kokia darbo apmokėjimo sistema yra taikoma įstaigoje, tiksliai įvardinti, kokiais darbo apmokėjimo sistemoje nurodytais ir su darbuotojų atstovais suderintais kriterijais remiantis yra nustatytos darbo sąlygos kiekvienam darbuotojui; pateikti nuasmenintą informaciją apie visiems įstaigos darbuotojams iki šiol taikytas ir toliau numatomas taikyti darbo sąlygas. Štai čia ir prasideda visas derinimo su darbuotojų atstovais proceso įdomumas.

Situacijai pailiustruoti pateiksiu keletą pavyzdžių. Štai Vilniaus Antano Vienuolio progimnazijos  direktorius, gavęs tokį raštą, padidino siūlomą etato dalį, tačiau labai prašė patį raštą sunaikinti. Vilniaus Žemynos progimnazijos direktorė vis dar tikisi, kad gal iš tikrųjų taip ir nereiks suderinti darbo užmokesčio sistemos. Zarasų „Ąžuolo“ gimnazijos direktorius jau antrus metus iš eilės darbo užmokestį moka ne pagal darbo sutartis ir puikiai suprasdamas dėl to atsirandančias teisines pasekmes, suka galvą, ką reiks atsakyti tikrintojams. Kauno rajono Jonučių progimnazijos direktorei derinimai apskritai yra tokia naujovė, kuri sukelia didžiules emocijų audras.

Tai kaip gi tas situacijas spręsti? O ir apskritai, ar turi mokyklų vadovai su mokytojais spręsti darbo apskaitos ir darbo užmokesčių sistemų klausimus? Gal vis dėlto mokytojų misija turėtų būti vaikų ugdymas?

Jei problemos nebus sprendžiamos, mokytojai priešinsis

Ministerija nebeneigia, kad problemos yra sisteminės ir pripažįsta, kad darbo užmokesčio apskaita mokyklose neatitinka tikrovės. Bet pripažinti problemą yra tik pirmas žingsnis, juk dar reikia ją ir spręsti. Ar ministrui užteks drąsos, valios, ryžto inicijuoti teisės aktų pataisas? Jei ir užteks, tuomet klausimas – kada? Jau spalis, ir jau reikia mokėti atlyginimus mokytojams už rugsėjį. Kaip bus apskaičiuojamas darbo užmokestis tose mokyklose, kuriose darbo apmokėjimo sistema taip ir neatsirado? O tokių yra ne viena dešimtis.  
Buvom su ministru sutarę važiuoti į mokyklas, kurios turi esminių problemų, ir jas aiškintis. Bet, kaip matau, ministras jų lyg ir vengia. Jam, žinoma, daug patogiau apsilankyti tokiose mokyklose, kur tvyro geležinė tvarka, o ir nepatogių klausimų niekas neišdrįs užduoti. Tik ar tai netampa problemų aiškinimosi imitacija?

Todėl manau, kad jei ŠMSM, turinti formuoti švietimo politiką, jos neformuoja, ir atsižvelgiant į dabartinę ministerijų iškėlinėjimo iš Vilniaus madą bei žinant, kad mums labai pavydi estai, Švietimo ministeriją būtų tikslinga iškelti į Estiją.
O jei rimtai, tai turiu atsakingai pareikšti, jog jei artimiausiu metu ministerija rimtai nereaguos į signalus iš probleminių mokyklų ir toliau nesiims sprendimų iš esmės, lieka tik datos klausimas, kada mokytojai vėl bus priversti pasipriešinti neteisybei.