Jeffrey Sachs: Europa žygiuoja karo su Rusija link

Profesorius Jeffrey Sachs dar kartą labai aiškiai įvardijo tai, apie ką Europos politinis elitas kalbėti vengia: po Šaltojo karo Europa turėjo istorinę galimybę sukurti bendrą saugumo architektūrą kartu su Rusija, tačiau pasirinko kitą kelią – NATO plėtrą, blokų politiką ir JAV hegemonijos aptarnavimą.

Pasak J. Sachs, 1990 metais Sovietų Sąjungos vadovas Michailas Gorbačiovas siūlė „bendrus Europos namus“ – saugumo sistemą nuo Roterdamo iki Vladivostoko, kurioje Europa nebūtų padalyta į priešiškus karinius blokus. Tačiau šis kelias buvo atmestas.

Profesorius tvirtina, kad Vokietija ir Jungtinės Valstijos tuomet davė aiškų pažadą neplėsti NATO „nė per colį į rytus“, bet šis pažadas buvo sulaužytas. Jo vertinimu, būtent NATO plėtra, ypač siekis įtraukti Ukrainą ir Sakartvelą, tapo viena pagrindinių dabartinio karo priežasčių.

J. Sachs ypač griežtai vertina dabartinę Europos kryptį. Jo teigimu, kalbos apie naują europietišką karinį bloką, kuriame būtų Ukraina, bet nebūtų Rusijos, iš esmės reiškia pasirengimą karui su branduoline valstybe.

„Ukraina turi būti neutrali. Taškas. Tai yra kelias į taiką“, – sako profesorius.

- Glenn Diesen: Sveiki sugrįžę. Su mumis vėl profesorius Jeffrey Sachs. Kalbėsime apie Europos saugumo architektūrą arba, tiksliau, apie jos pokyčius. Dėkojame, kad radote laiko.

- Jeffrey Sachs: Labai malonu vėl būti su jumis. Ačiū.

- Po Šaltojo karo iš esmės turėjome du Europos saugumo architektūros variantus.

Galėjome kurti įtraukią Europos saugumo architektūrą, į kurią būtų įtraukta ir Rusija, ir kurioje saugumo būtų siekiama kartu su kitomis valstybėmis, o ne saugumo prieš tuos, kurie nepriklauso sistemai, kaip būna kariniame aljanse.

Tačiau vietoj to grįžome prie blokų politikos ir NATO plėtros.

Manau, pagrindinis tikslas buvo išlaikyti JAV Europoje, tačiau bet kuriuo atveju tai nuspėjamai atgaivino Šaltojo karo logiką.

Dabar matome, kad Europos lyderiai pripažįsta: NATO fragmentuojasi. Tačiau sprendimas, regis, nėra grįžti prie susitarimų, kuriuos turėjome dešimtojo dešimtmečio pradžioje.

Europos šalys, atrodo, pasiryžusios kurti naują NATO, tai yra europietišką NATO, į kurią turėtų būti įtraukta Ukraina, bet ne Rusija. Tik šį kartą – jau be JAV apsaugos.

Tai ima atrodyti beveik kaip pasiryžimas eiti į karą su Rusija. Kaip jūs tai suprantate?

- 1990 metais, kaip sakote, ant stalo buvo nepaprastas pasirinkimas. Absoliučiai istorinis pasirinkimas.

Jį pasiūlė Sovietų Sąjungos prezidentas Michailas Gorbačiovas. Ir jis kalbėjo rimtai. Aš tai žinau, nes mačiau, buvau ten, mačiau iš arti.

Jo pasiūlymas buvo bendri Europos namai. Bendri Europos namai, kurie, kaip jis sakė, iš tikrųjų nusidriektų per visą Aziją. Tiesą sakant, nuo Roterdamo iki Vladivostoko, kaip tada buvo formuluojama.

Idėja buvo tokia, kad susiskaldymas tarp Europos ir Sovietų Sąjungos turi baigtis. Šaltasis karas turi būti baigtas. Sovietų Sąjungoje turi vykti vidaus reformos, demokratizacija ir demilitarizacija, o saugumo architektūra turi iš esmės pasikeisti: Sovietų karinis aljansas – Varšuvos paktas – turi būti išformuotas, o NATO bent jau turi nustoti būti bet kokia ekspansine ar puolamąja struktūra.

Iš tikrųjų pažadas, visiškai aiškiai duotas Vokietijos ir Jungtinių Valstijų 1990 metų vasarį, siekiant Vokietijos suvienijimo, formalaus Antrojo pasaulinio karo užbaigimo ir atsakant į Michailo Gorbačiovo pasiūlymą, buvo toks: NATO nepajudės nė per colį į rytus.

Šis įsipareigojimas neabejotinai buvo duotas, kad ir ką šiandien teigtų NATO plėtros gynėjai.

Ant stalo buvo koncepcija, kuri iš tikrųjų jau prieš 15 metų buvo įtvirtinta Helsinkio baigiamajame akte – nedalomas saugumas.

Tai reiškė, kad nebus blokinio saugumo. Nė viena valstybė neturėtų jungtis prie aljanso, kuris keltų grėsmę kaimynei.

Konkrečiai – nė viena valstybė neturėtų jungtis, pavyzdžiui, prie besiplečiančios NATO, jeigu tai keltų grėsmę toms valstybėms, kurios nėra NATO narės.

Tai buvo aišku. Tai buvo ant stalo. Ir tai buvo atmesta. Čia yra labai įdomus momentas.

Nepaisant 1990 metais Vokietijos ir Jungtinių Valstijų labai aiškiai duoto įsipareigojimo, įvyko priešingai – NATO išsiplėtė. Galiausiai tai atvedė prie dabartinio karo Ukrainoje.

Kodėl taip nutiko?

Manau, jūs paminėjote vieną priežastį. Mano nuomone, buvo dvi priežastys. Ir tos dvi priežastys siekia net pačią NATO kilmę.

Viena priežastis buvo išlaikyti Jungtines Valstijas Europoje kaip Europos saugumo gynėją. Bet nuo ko? Sovietų Sąjunga nebebuvo priešas. Kai Sovietų Sąjunga 1991 metų gruodį iširo į 15 buvusių sovietinių respublikų, dabar jau 15 nepriklausomų valstybių, grėsmės nebebuvo.

Tačiau kai kurios Europos dalys, ypač Vidurio ir Rytų Europos šalys, ką tik išėjusios iš Sovietų Sąjungos dominavimo, sakė: dabar norime, kad Jungtinės Valstijos liktų ir saugotų mus nuo bet kokio sovietinio ar rusiško revanšizmo.

Ypač šie reikalavimai buvo girdimi Vidurio Europoje – tuometinėje Čekoslovakijoje, vėliau Čekijoje, Lenkijoje, Vengrijoje.

Jos norėjo, kad Europą ir toliau saugotų Jungtinės Valstijos, nors tuo metu nebuvo jokios akivaizdžios ar realios grėsmės. Sovietų invazijos nebegalėjo būti. Sovietų Sąjungos nebebuvo.

Rusija buvo visiškai susitelkusi į vidinę pertvarką ir reformas. Ji ardė karinį-pramoninį kompleksą. Aš tai žinau. Aš ten buvau. Aš tai mačiau.

Tai nebuvo triukas. Tai buvo realybė.

Rusija prašė paprasto bendradarbiavimo, taikių investicijų, galimybės tai, kas buvo karinė-pramoninė pramonė, paversti civiline pramone.

Šis pasirinkimas buvo atmestas.

Įdomu tai, kad Vokietija suvaidino labai svarbų vaidmenį spaudžiant dėl NATO plėtros būtent dėl šios priežasties.

Vokietijos įmonės norėjo investuoti šalia – Lenkijoje, Vengrijoje, Čekijoje, Slovakijoje, Slovėnijoje ir kitur. Jos sakė: jausimės saugiau dėl savo investicijų, jeigu šios šalys taip pat bus NATO narės.

Taigi Vokietija sulaužė aiškius, tvirtus ir nedviprasmiškus įsipareigojimus, kuriuos buvo davusi siekdama susivienijimo ir Sovietų Sąjungos paramos tam susivienijimui. Ji beveik iškart ėmė raginti plėsti NATO – greičiausiai tam, kad apsaugotų naujas komercines investicijas kaimyninėse šalyse.

Tačiau buvo ir antroji idėja. Tai nebuvo vienintelė NATO plėtros priežastis.

Jungtinės Valstijos pasirinko NATO plėtrą ir kaip politikos įrankį. Kam? Hegemonijai.

Idėja buvo tokia: NATO nebėra gynybinis aljansas prieš dabar jau neegzistuojančią Sovietų Sąjungą. NATO tampa Jungtinių Valstijų užjūrio galios karine šaka.

Todėl NATO plėtra tapo naujo vienpolio pasaulio dalimi – pasaulio, kurį Amerikos strategai nusprendė sukurti po Sovietų Sąjungos žlugimo.

Kitaip tariant, Jungtinės Valstijos taip pat pasirinko. Ar jos turėtų sudaryti taiką su Rusija ir leisti Rusijai atsikurti kaip, tarkime, didžiajai galybei – ne karingai valstybei, bet galingai valstybei, turinčiai 17 milijonų kvadratinių kilometrų teritoriją, maždaug dvigubai didesnę už Jungtinių Valstijų ir kitų didžiausių šalių teritoriją?

Ar Jungtinės Valstijos bandys išlaikyti Rusiją nuspaustą, galbūt ją suskaldyti, bet bent jau užtikrinti, kad ji niekada daugiau nepakiltų kaip bet kokia grėsmė, nors ji niekam negrasino?

Jungtinės Valstijos pasirinko būtent šį kelią.

Kol Europos šalys, ypač Vokietija ir Vidurio Europos valstybės, sakė: norime daugiau NATO, Jungtinės Valstijos taip pat nusprendė: taip, tai gera idėja. Ne tam, kad apsaugotų tas šalis, o tam, kad projektuotų Amerikos galią.

Pagrindinis šios idėjos propaguotojas, sakyčiau, pagrindinis ideologas dešimtajame dešimtmetyje buvo Zbigniew Brzezinski.

Jis buvo labai protingas žmogus, labai įdomus žmogus. Tačiau jis nemėgo Rusijos ir nenorėjo, kad Rusija turėtų stiprų, net jeigu ir taikų, statusą.

Galbūt kaip lenkų kilmės amerikietis jis atspindėjo ilgą Lenkijos antirusiškų nuotaikų istoriją, siekiančią XVIII amžiaus Lenkijos padalijimą ir dar ankstesnius šimtmečius, kai vyko karai tarp Lenkijos-Lietuvos valstybės ir Rusijos.

Taigi Brzezinski tikrai nejautė Rusijai jokios simpatijos. Jis norėjo matyti ją silpną. Jis norėjo matyti ją suskaldytą. Ir NATO plėtrą jis laikė esmine strategija tam pasiekti.

Savo labai įdomioje, provokuojančioje, bet absoliučiai klaidingoje ir pavojingoje 1997 metų knygoje „The Grand Chessboard“ jis išdėstė JAV geopolitinį NATO plėtros žaidimą.

Jis teigė, kad Eurazija yra pasaulio centras, o Ukraina – geografinė Eurazijos ašis.

Tas, kas kontroliuoja Ukrainą, kontroliuoja Euraziją.

Beje, Kinija tuo metu buvo laikoma antraeile galia, kuri Jungtinėms Valstijoms iš esmės nebuvo labai įdomi. Ji buvo kažkur periferijoje.

Klausimas buvo Rusija ir ką su ja daryti.

Šioje knygoje „The Grand Chessboard“ ir ją lydėjusiame straipsnyje žurnalui „Foreign Affairs“, pavadintame maždaug „Eurazijos didžioji strategija“ – dabar perfrazuoju – Brzezinski sakė: turėtume siekti silpnos Rusijos.

Turėtume siekti Europos ir NATO plėtros – tiek ekonominės, tiek karinės – į Ukrainą.

Rusija be Ukrainos niekada negali būti imperija – tokia buvo pagrindinė Brzezinski formulė.

Taigi Ukraina tapo prizu. Geopolitiniu prizu.

Jeigu paimsime Ukrainą, tada visiems laikams palaidosime bet kokias Rusijos pretenzijas į didžiosios galybės statusą.

Savo svarstymuose Brzezinski nuėjo dar toliau ir kėlė mintį, kad galbūt Rusija tiesiog suskils.

Galbūt ji taps, kaip jis sakė, laisva trijų sudedamųjų dalių konfederacija: europine Rusija, Sibiro Rusija ir Tolimųjų Rytų Rusija.

O, tai buvo malonūs pamąstymai ponui Brzezinski.

Rusija iš esmės išnyksta kaip stipri valstybė, tampa paklusnia valstybe, galbūt tokia, kurioje Amerikos įmonės galėtų gauti prieigą prie Rusijos išteklių, bet bet kuriuo atveju tokia, kurioje Rusija niekada nekeltų grėsmės.

Taigi veikė dvi mąstymo kryptys.

Europai – išlaikyti Jungtines Valstijas Europoje, nes tai suteikia mums saugumą.

Vokietijai konkrečiai – plėsti NATO, nes tai padeda investuoti kaimyninėse šalyse, kadangi jos turės aiškų karinį saugumą ir galiausiai narystę Europos Sąjungoje.

O Jungtinėms Valstijoms – tai buvo figūros pasaulinėje šachmatų lentoje, padedančios įtvirtinti naują ir aiškią politiką po 1991 metų. Tam tikra prasme tai visada buvo Jungtinių Valstijų politika nuo 1945 metų – globali hegemonija.

Tačiau nuo 1945 iki 1991 metų tam trukdė Šaltasis karas. Buvo supervalstybių varžovė.

Po 1991 metų, kai scenoje nebeliko supervalstybės varžovės, globali hegemonija tapo aiškiai matoma.

Atėjo „istorijos pabaiga“, o NATO turėjo tapti labai patogiu įrankiu JAV galios plėtrai į Euraziją.

Mėgstu žmones nukreipti į labai įdomią diskusiją, kuri buvo parodyta Amerikos televizijoje – tiksliau, vyko Amerikos televizijoje – 1994 metais laidoje „MacNeil NewsHour“. Ją vedė labai geras žurnalistas Robert MacNeil.

Jis kalbino du žmones apie NATO plėtrą.

Vienas buvo paskutinis JAV ambasadorius Sovietų Sąjungoje jos gyvavimo pabaigoje – Jack Matlock.

Antrasis buvo Henry Kissinger.

Matlock sakė: neplėskite NATO. Tai gali apnuodyti santykius su Rusija. Tai gali sunaikinti geranoriškumą, kuris aiškiai egzistuoja.

Matlock sakė: jeigu vėliau reikalai pablogės, turėsime daug laiko persigrupuoti, sustiprinti saugumą, sukurti gynybą. Bet neprovokuokite Rusijos.

Rusija bando būti bendradarbiaujanti, draugiška. Dabar ji yra prislėgta dėl ekonominės krizės. Nesupurtykite trapios, bet teigiamos taikos krypties.

Kissinger sakė: ne, NATO turi plėstis.

MacNeil jo paklausė: kodėl? Pone Kissinger, ar Rusija kelia grėsmę?

Jis atsakė: ne, ne, Rusija nekelia grėsmės.

Ar Rusija grasina kuriems nors savo kaimynams?

O ne, Rusija per silpna. Ji negrasina nė vienam savo kaimynui.

Pone Kissinger, ar NATO plėtra suerzintų Rusiją?

Taip, taip, suerzintų.

Pone Kissinger, jeigu Rusija nekelia grėsmės, o NATO plėtra ją suerzintų, kodėl jūs tai darytumėte?

Ir Kissinger pateikė klasikinį imperinį atsakymą.

Jis pasakė: na, jeigu negalite jų suerzinti tada, kai jie silpni, ką darysite, kai jie bus stiprūs?

Tai buvo išankstinis antagonizavimas.

Kitaip tariant, turime įeiti tada, kai mes stiprūs, o jie silpni. Turime provokuoti. Turime pasiimti teritoriją, kurią galime pasiimti. Turime užimti pozicijas, kurias galime užimti.

Ir būtent tai įvyko.

Vėliau Kissinger ėmė sakyti, kad NATO plėtra į Ukrainą nėra gera idėja. Man atrodo, vėliau taip sakė net Brzezinski.

Tačiau dešimtajame dešimtmetyje jie buvo tiesiog užsidegę Amerikos galia.

Galiu pridėti dar vieną dalyką, Glenn.

Rusai tikrai labai supyko, kai NATO pradėjo plėstis. Tačiau plėtra vyko trimis bangomis, ir tai reikia suprasti.

Pirmoji NATO plėtros banga įvyko 1999 metais, kai į NATO įstojo Vengrija, Lenkija ir Čekija. Tai labai stūmė ir pačios šios trys valstybės, Václav Havel ir kiti, kurie taip pat norėjo NATO apsaugos.

Rusai tai sunkiai nurijo. Jie buvo silpnoje pozicijoje. Tai dar buvo gana toli nuo jų sienų. Jie buvo nepatenkinti. Jie manė, kad buvo apgauti – ir jie iš tikrųjų buvo apgauti, – bet su pirmąja NATO plėtros banga jie susitaikė.

Kai prezidentu tapo Vladimiras Putinas, jis nebuvo priešiškas nei Europai, nei Jungtinėms Valstijoms.

Gerai žinoma, kad jis net tyrinėjo Rusijos galimybę prisijungti prie NATO, o tada suprato: ne, ne, jūs nesuprantate – NATO yra prieš jus.

Tai paaiškėjo tik vėliau.

Antroji NATO plėtros banga atvedė NATO prie Rusijos sienų šiaurėje, Baltijos valstybėse.

2004 metų banga apėmė septynias valstybes: Latviją, Lietuvą ir Estiją Baltijos regione, taip pat Slovėniją, Slovakiją, Bulgariją ir Rumuniją.

Štai čia jau atsirado realus nacionalinio saugumo klausimas.

Juodosios jūros regionas dabar buvo įtraukiamas į NATO erdvę.

Baltijos valstybės buvo įtraukiamos į NATO erdvę.

Ir ši 2004 metų plėtra įvyko po to, kai Amerika 2002 metais pasitraukė iš Priešraketinės gynybos sistemų ribojimo sutarties. Mano nuomone, tai tikrai sudrebino pagrindą.

Nes dabar Jungtinės Valstijos ardė branduolinę pusiausvyrą, vienašališkai pasitraukdamos iš Priešraketinės gynybos sistemų ribojimo sutarties.

Todėl 2004 metų plėtra buvo labai, labai bloga plėtra. Ji labai stipriai sukėlė Rusijos pasipriešinimą.

Tada jie pasakė: nedrįskite eiti toliau.

Tada prezidentas Vladimiras Putinas 2007 metais Miuncheno saugumo konferencijoje pasakė: gana. Jūs apgavote, sulaužėte įsipareigojimus, bet toliau neikite.

Ir, žinoma, Jungtinės Valstijos, būdamos Jungtinėmis Valstijomis, o Europa tuo metu būdama Europa, ne per daug nepatenkinta visa šia plėtra, 2008 metų NATO viršūnių susitikime Bukarešte įsipareigojo, kad Ukraina ir Sakartvelas – Pietų Kaukazo valstybė, esanti pačiame Pietų Kaukazo viduryje ir kelianti realų Rusijos saugumo susirūpinimą – taip pat taps Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos narėmis.

Organizacijos, kuri iš tikrųjų nuo nieko nebegynė. Ji tiesiog plėtėsi.

2008 metų NATO viršūnių susitikimas buvo lūžio taškas.

Tai galima atsekti net valanda po valandos Angela Merkel atsiminimuose, nes ji žinojo. Ji žinojo, kad NATO įsipareigojimas plėstis į Ukrainą ir Sakartvelą buvo casus belli – karo priežastis.

Tai galėjo atvesti į karą. Ji tai žinojo.

Ji priešinosi konkrečiam grafikui, nes bijojo, bet pasidavė Amerikos spaudimui.

Mano nuomone, būtent tada Europa viską prarado.

Kai atsargūs Europos lyderiai pasakė: gerai, gerai, NATO plėsis į Ukrainą ir Sakartvelą.

Tai nebuvo apie gynybą. Tai net nebuvo apie investicijų saugumą. Tai buvo tiesiog apie Amerikos hegemoniją. Tai buvo amerikietiškas projektas.

Jis buvo primestas Europai. Europa su tuo sutiko.

Kai Angela Merkel pirmosios 2008 metų NATO viršūnių susitikimo dienos pabaigoje nuleido kortas, tada Europa viską prarado.

Ir štai kur esame šiandien.

Reikėjo JAV remiamo perversmo Ukrainoje 2014 metų vasarį, Maidano perversmo, kad į valdžią ateitų vyriausybė, kuri apskritai norėjo NATO. Nes didžioji dauguma ukrainiečių jautė: mes to net nenorime. Mes esame neutralūs.

Tačiau Jungtinės Valstijos parėmė perversmą, kuriam vadovavo Vakarų Ukrainos kraštutinės dešinės sukarintos grupuotės. Iš esmės jos perėmė valdžią.

Nuo tada Jungtinės Valstijos ir Ukraina buvo nusiteikusios NATO plėtrai.

Tuo metu, kai Jungtinės Valstijos, beje, prarado susidomėjimą šiuo projektu, nes Rusija jam pasipriešino, stojo prieš jį ir pasakė: ne, NATO neplėsis į Ukrainą, – europiečiai dabar tai laiko savo didžiuoju projektu.

Tai grąžina mus prie jūsų įžanginės pastabos, kad europiečiai kalba apie karinį aljansą, į kurį būtų įtraukta Ukraina.

Na, jeigu jie tai padarys, tai reikš karą su Rusija.

Tai beprotybė. Pažiūrėkite į žemėlapį. Ukraina turi būti neutrali. Taškas.

Tai yra kelias į taiką. O europiečiai tai atmeta dėl Dievas žino kokio mąstymo.

Bet tai beprotiška.

- Kaip sakiau, europiečiai tada bent jau buvo atsargūs ir žinojo, kad šie žingsniai – NATO plėtra, ypač į Ukrainą – sukels karą.

Be to, po viso to laiko, po Šaltojo karo, bandant blokų politiką pakeisti nedalomu saugumu, jie iš tikrųjų turėjo galimybę tai padaryti, bet nepriėmė „taip“ kaip atsakymo.

Jie žinojo riziką, kad blokų politika bus atgaivinta.

Jie žinojo, kad Europa be Rusijos neišvengiamai taps Europa prieš Rusiją.

Todėl taip sunku suprasti, kas vyksta jų galvose. Nes šis naujas karinis blokas negali sukurti hegemonijos.

Jis tikrai nesukurs nieko, kas būtų panašu į saugumą, nes europietiškas karinis blokas kurstys konfliktą, bet jau be Amerikos apsaugos.

Kyla klausimas, koks tada tikslas.

Ir jeigu tai matome kartu su kitomis iniciatyvomis – pavyzdžiui, visomis šiomis Europos valstybėmis, įskaitant Vokietiją, stumiančiomis dronų programas, masinę tolimųjų dronų gamybą aiškiu tikslu smogti giliai į Rusijos teritoriją, – tada klausimas dar rimtesnis.

Jie nuolat kalba apie atgrasymą ir pagalbą Ukrainai, bet europiečiai dabar jau eina į karą prieš Rusiją.

Tiesiog sunku suprasti, koks yra tikslas.

- Leiskite pabandyti pateikti savo paaiškinimą.

Pirmiausia pasakysiu: tai beprotybė. Tai savižudiška. Tai kelias į karą.

Taigi tai, ką dabar pasakysiu kaip paaiškinimą, nėra pateisinimas.

Tai bandymas suprasti, kas vyksta, nes tai, ką dabar daro Europa, yra beprotiška – manyti, kad ji rengiasi karui su branduoline supervalstybe.

Beprotybė. Taigi kas vyksta? Iš dalies tai yra Rytų Europos mąstysena.

Rytų Europa iš esmės 45 metus buvo sovietų dominavimo zonoje. Ir jie turi šią instinktyvią neapykantą bei Rusijos baimę.

Daug ką čia stumia Baltijos valstybės. Tai stumia Lenkija, be abejo.

Daug mažiau – Čekija ar Slovakija, kurios iš tikrųjų tam priešinasi, taip pat Vengrija, kuri tam priešinasi, arba Bulgarija ir Rumunija.

Tačiau Baltijos valstybės ir Lenkija yra rusofobiškos iki pat šaknų.

Tai jų ilgos istorijos dalis. Tai jų Šaltojo karo istorijos dalis.

Tai milžiniškas istorijos nesupratimas ir nenoras – radikalus nenoras – suprasti bent ką nors iš Rusijos perspektyvos.

Tai labai, labai liūdna.

Net Šaltasis karas – galbūt apie tai galėsime pakalbėti kitą kartą – kilo iš siaubingų nesusipratimų ir saugumo dilemų.

Rusija ieškojo apsauginės erdvės.

Ir vėl, kaip dabar, Jungtinės Valstijos bei Didžioji Britanija nebuvo suinteresuotos suteikti Sovietų Sąjungai apsauginės erdvės.

Jos norėjo remilitarizuotos Vokietijos.

Taigi buvo padaryta daug klaidų, kurios lėmė Europos padalijimą Šaltojo karo laikotarpiu.

Bet iš Rytų Europos mąstysenos perspektyvos būtent tai juos dabar ir veda.

Ta rusofobija, gimusi iš jų istorijos nuo 1945 iki 1989–1991 metų.

Manau, tai yra didžiulė klaida, didžiulis istorijos nesupratimas, didžiulis visko, kas vyksta dabar, klaidingas perskaitymas.

Bijau, kad tai yra viena labai svarbi dalis.

O Briuselyje Europos projektas taip pat priklauso nuo to, kad naujieji nariai būtų patenkinti.

Jie nenori politiškai susiskaldžiusios Europos. Kas yra jų pagrindinė užsienio politikos atstovė? Estė, visiškai rusofobiška.

Tai beprotybė Europos žemynui – vadovautis pačiomis rusofobiškiausiomis idėjomis kaip gairėmis.

Bet būtent taip jie iš dalies elgiasi dėl vidinės Europos sanglaudos.

Tačiau yra ir antras dalykas, Glenn, kuris, mano nuomone, yra labai, labai svarbus.

Vokietija dabar neišpildo savo istorinės pareigos kurti Europos taiką.

Kas buvo nutikę dešimtmečius? Vokietijos kancleriai suprato: reikia taikos su Rusija, reikia taikos su Sovietų Sąjunga.

Tai siekia Ostpolitik laikus su Willy Brandt. Tai tęsėsi su Helmut Schmidt. Tai tęsėsi su Helmut Kohl 1990 metais. Tai tęsėsi su Gerhard Schroeder.

Bet tai pradėjo griūti, kai Vokietijos pramonė pasakė: plėskime NATO, kad galėtume investuoti.

Tai buvo pradžia. Vėliau tai žlugo dėl, deja, Angela Merkel valios stokos.

Nes valia priešintis NATO plėtrai – ji žinojo. Ji intelektualiai suprato, kad tai pavojinga, bet vis tiek nuėjo kartu su Jungtinėmis Valstijomis.

Tai labai apgailėtina. Bet vėliau tapo vis blogiau.

Olaf Scholz tapo ne kuo kitu, o Biden administracijos patarnautoju. Nė žodžio, jokio savarankiško mąstymo apie tai, kokia pavojinga yra ši situacija.

O Friedrich Merz – dar blogiau: beveik atviras karo kurstytojas.

Tai šokiruojama Vokietijos kancleriui. Iš tikrųjų visiškai šokiruojama.

Taigi be Rytų Europos baimių, kurios suprantamos, bet, mano nuomone, klaidingos, yra ir Vokietijos savęs nesupratimas, istorinės sąmonės trūkumas, nesuvokimas, kad Vokietija sulaužė savo įsipareigojimą Sovietų Sąjungai, o vėliau Rusijai.

Vokietija yra raktas į nedalomą saugumą Europoje.

O dabar turime Friedrich Merz, kuris atvirai sako: turime ruoštis karui.

Kodėl? Tai šokiruoja. Negaliu tiksliai pasakyti, kodėl.

Tai toks blogas Vokietijos tikrųjų poreikių ir tikrosios vietos pasaulyje nesupratimas, kad tam tikra prasme net kelia siaubą.

Galbūt Friedrich Merz čia mato ir ekonominę naudą – Vokietijos pramonės perorientavimą į karo gamybą. Apsaugok, Dieve, ar tikrai Vokietijos ekonomikos gelbėjimo planu dabar tampa karinis keinsizmas, tai yra valstybės pinigų pylimas į ginklų pramonę?

Vokietija jau praranda savo pramoninę bazę, o Friedrich Merz pasirinktas kursas gali ne tik išprovokuoti katastrofišką karą, bet ir dar labiau susilpninti pačią Vokietijos ekonomiką.

Tai visiškai klaidingas kelias.

Taigi, apibendrinant, dabar matau dvi veikiančias kryptis.

Didžioji Vakarų Europos dalis nėra taip įsitraukusi į šią darbotvarkę.

Rytų Europa – absoliučiai, arba didelė Rytų Europos dalis, ypač Baltijos valstybės ir Lenkija, stumia šią antirusišką, rusofobišką liniją.

Vokietija – absurdiškai, tragiškai, pati savęs nesuvokdama – dabar net tampa šios idėjos šaukliu.

Ir visada fone dar reikia pridėti britų rusofobiją, nes, mano manymu, Didžioji Britanija yra beprotybėje.

Tai imperinė nostalgija iki šios akimirkos.

Net kai Starmer skęsta, jie Ukrainą paverčia didžiuoju nacionaliniu projektu, nes Rusijos nekenčia nuo 1840 metų.

Taigi, pridėdamas paskutinę pastabą, Glenn, pasakysiu taip: geriausiu atveju turime klasikinę saugumo dilemą, kai Europa imasi gynybinių žingsnių, kurie ves į karą, nes tai, ką ji daro, iš tikrųjų yra puolamojo pobūdžio.

Matome visišką politinės ir saugumo vaizduotės stoką Europoje.

Tai, kas prasidėjo kaip klaidingas Vidurio Europos ir Amerikos hegemonijos projektas, virto absoliučiai ir giliai pavojingu Europos remilitarizacijos projektu, kuris būtų žygis į karą.

- Neįtikėtina, kad jie žengė visus šiuos žingsnius. Ir kaip jie šiandien apibrėžia atgrasymą.

Jeigu visas jūsų saugumas yra apie atgrasymą, tai jau savaime pakankamai baisu.

Bet tai, ką jie šiandien įtraukia į šią kategoriją, akivaizdžiai neturi nieko bendra su atgrasymu.

- Būtent. Iki tokios padėties ir priėjome.

- Bet kuriuo atveju, labai dėkoju už jūsų analizę ir gero skrydžio.

- Puiku. Gerai, greitai pasikalbėsime. Viso gero.

Dažniausiai Lietuvoje nepageidaujama ar, neretai, tiesiog draudžiama publicistika ir dokumentika – kiekvieną dieną rodoma „ekspertai.LIVE“ kanale.