Apie slaptą pasiklausymą, Degutienę ir krokodilo ašaras

Pusiau neoficialiame susitikime su visuomenininkais Seimo Pirmininkė I. Degutienė atsivėrė, paatviravo. Vienas iš svečių jos atvirumo monologą ėmė ir įrašė. Dabar visuomenė žino, apie ką politikos veteranė ir konservatorių lyderė atsivėrė. Pasirodo, antrojo asmens valstybėje yra slaptai pasiklausoma, darbe ir namie. Pasiklausoma net anūkų ir bobutės. Degutienės sūnaus, įklimpusio į „SNORO“ banko skandalą, turbūt net ir tualete pasiklausoma. Visur ir visko klausomasi.

O kas klausosi? Kas drįso valstybės spectarnybas ant Degutienės užsiundyti? Ogi klausosi autokratė iš šviesiųjų rūmų Daukanto aikštėje. Lietuva ritasi į Lukašenkos valdymo lygį. Lietuva nebėra parlamentinė respublika. Nepajutome, kaip užsiauginome sau ant sprando autokratinį baubą. 

Aš Degutienės ašaromis netikiu. Tai - krokodilo ašaros. Viskas labai apgailėtina. Tokio lygio politikė turėtų susivokti, ką, kur ir su kuo galima pliurpti, o ko negalima. Kubilius -  tikras politinio cinizmo Mocartas – diplomatiškai pavadino šią istoriją juodosiomis technologijomis – ir pakvietė nesinervuoti, nieko neeskaluoti. Klausimas dabar tik vienas, ar iš tiesų ponia Irena neapdairiai silpnumo akimirką prišnekėjo, ko nereikia? Ar čia klastingas konservatorių rinkiminis triukas? Juk kankinius ir nuskriaustuosius liaudis myli. Juk ir Paksą, ir Venckienę, ir netgi Viktorą iš Kėdainių myli.

Pažvelkime į šią situaciją giliau, istoriškai. Ar kam nors kyla abejonių, kad Degutienės klausomasi? Man tokių abejonių nekyla. Antrojo asmens MŪSŲ valstybėje, manau, tikrai klausomasi. Pasiklausoma buvo ir K. Starkevičiaus, tik jam pavyko išraityti uodegą „Mailiaus“ byloje. Pasiklausoma buvo ir buvusio Panevėžio mero V. Matuzo, ir buvusio Radviliškio mero A.  Čepononio. Pastarieji du paminėti įtakingi konservatoriai dabar yra figūrantai baudžiamosiose korupcijos ir piktnaudžiavimų bylose. Manau, kad ir psichiatro konservatoriaus R. Aleknos ir M. Adomėno buvo pasiklausoma. Akivaizdu, jog tikrai yra dėl ko klausytis. Ir Kubiliaus klausomasi. Tik šitas makiavelistas nešneka, ko nereikia, ir niekada primityviai neišsidurs. Beje, kai išmetė keturis įtakingus Kauno teisėjus, tai prieš tai jų irgi klausėsi. Visų išmestųjų klausėsi.

Eilinio Lietuvos gyventojo, užspausto dideliais mokesčiais, išvarginto neteisingu atlyginimu, požiūriu - labai gerai, kad klausosi. Pasidžiaukime, kad šiandien prie Lietuvos vairo stovi Prezidentas (-tė), prie kurios pirmą kartą Trečiosios Respublikos istorijoje pradėtos traukti stambios žuvys. Juk paprastam žmogui, Dieve, kaip malonu, kuomet stambią stambią žuvį ištraukia. O ji šitaip žiopčioja. Čia kaip paguodos prizas visiems bėdžiams. Ir ašaros dėl minimalaus atlyginimo, dėl pasismaugimo paskolomis, dėl antstolių grubumo ne tokios karčios. Trupinėlis socialinio teisingumo. Trumpam imi žmogus ir patiki, kad prieš įstatymą Lietuvoje lygūs visi. Sukalbėkime rožinį, kad niekada negestų aparatūra, kad sektųsi tas klausymasis, kad į tinklus pakliūtų kuo stambesnės žuvys ir kuo daugiau.

Norėčiau mažumėlę ponią Ireną paguosti. Ir manęs klausosi. Ir mane seka. Netgi mano artimuosius sekė. Turiu įtarimą, kad netgi buvo keli nesankcionuoti (slapti) įėjimai į mano privačią valdą. Ir man visokios keistenybės su mobiliuoju telefonu dėjosi. Ir tebesideda, tebesitęsia. Tik priešingai, nei koks konservatorių ministras ar meras, aš jokių finansų neskirstau, jokių viešųjų pirkimų neorganizuoju. Aš nieko negaliu įnešti į juodąją konservatorių kasą. Aš dalinu, skirstau į kairę ir dešinę tik kultūrinį kapitalą, žinias. Toks profesoriaus pašaukimas. Ir seka mane dėl to, kad aš viešoje erdvėje aršiai kritikuoju šalyje susiklosčiusią ydingą ir nusikalstamą oligarchinę santvarką, kritikuoju valdžią. Sutikite, akademiniame sluoksnyje tokių personų nėra daug. Už tai mane – niekšą – ir reikia sekti.

Supratęs, kad mano atžvilgiu vykdoma operatyvinė veikla, aš organizavau neformalias konsultacijas su reikalą išmanančiais profesionalais. Su tokiais, su kuriais sieja šilti, draugiški santykiai. Lietuva maža, visi susiję, visi giminės. Tų profesionalų buvo trys. Jų tarpe buvo ir komisaras, ir generolas, ir dar kai kas buvo, tik negaliu sakyti. Vienas apie kitą jie nieko nežinojo. Konsultavausi su visais pavieniui. Visi lyg susitarę pakomentavo ir patarė bemaž tą patį. „Profesoriau, pagal tuos požymius, kuriuos įvardinote, jums jau lipa ant uodegos. Paprastai toks intensyvumas būna tik operacijos pabaigoje. Nedarykite jokių klaidų. Po trijų mėnesių baigsis sekimo sankcija ir viskas nurims“ . Į klausimą, ar man kreiptis į prokuratūrą, man visi trys atsakė: „Ne“. Net jei jus seka, jie nesiims jokių jus ginančių veiksmų. Pagaliau, ar turite objektyvių įrodymų? Apsijuoksite: sakys, persidirbo truputėlį profesorius, atostogų laiku nepaėmė...“.

Spėkite, kokia buvo mano reakcija. Tokia pat, kaip ir Degutienės. Ir siutas ėmė, ir verkti norėjosi. Tik aš nesu politikas, vienas iš valstybės vadovų, tai pliurpti ir visiems guostis galėjau, kiek noriu. Ekstravertu būdamas, tą ir dariau. Koks pusšimtis žmonių galėtų tą mano istoriją paliudyti. Neapsikentęs visgi ėmiau ir parašiau oficialų laišką apie savo istoriją į Seimą. Registruotą laišką adresavau Operatyvinės veiklos parlamentinės kontrolės komisijos pirmininkui. Nesulaukiau jokio atsakymo, nors pagal įstatymą A. Sacharukas man privalėjo atsakyti. Skambinau jam telefonu. Suburbėjo kažką ir niekada jokio atsakymo nei raštu, nei žodžiu negavau. Ano laiško kopiją saugau kompiuterio archyve. Tąsyk kaip tik prasidėjo Sacharuko puolimo Seime skandalas, todėl žmogus, matyt, ir nebeatsakė. Bet aš kreipiausi į instituciją, į atsakingas pareigas einantį asmenį, todėl sistema man privalėjo atsakyti.

Daugelis galvoja, kad Sacharukas - politinis marginalas, vos ne vos išsaugojęs Seimo nario mandatą. Vertė jį už tai, kad jis balsavo su kito seimūno kortele. Deja, čia tik dūmų uždanga. Bemaž visi Seime tuo nusideda. Visiems už tai dešimtmečiais nebuvo nieko, o Sacharukui iš karto apkalta.  Nesižaviu minimu politiku, bet vieną didelį darbą jis padarė. Ir jis tautos didvyris. Nežinomas ir neatpažintas. Būdamas Operatyvinės veiklos parlamentinės kontrolės komisijos pirmininku, jis spėjo visai Lietuvai telekonferencijos metu paviešinti išskirtinės svarbos informaciją. Jis pateikė duomenis apie nenormalius, mažytei Lietuvai iškrypėliškai didelius operatyvinės veiklos (kaimiškai tariant, visuotinio sekimo ir pasiklausymo) užmojus.

Pasirodo, pasibaigus įstatyme numatytam trijų mėnesių sekimo laikui, einama sankcijos pratęsti kas kartą pas kitą teisėją. O kadangi nėra vieningo duomenų banko, tai vaikščiojant sankcijos kas tris mėnesius vis pas kitą teisėją, Lietuvoje žmogų galima be pertraukos sekti kad ir 10 metų. Toliau praktikuojamas toks dalykas, kad žmonės, verslininkai, pareigūnai sekami ištisai ir be jokios sankcijos. Jei išlenda kažkas įdomaus, arba iš šešėlio ateina užsakymas sudoroti konkretų asmenį, tai nueinama pas jau „pakabintą“ tesėją paimti sankcijos atgaline data. Ir prasideda to žmogaus karjeros griūtis, žiniasklaidos išpuoliai, bylos... Toliau paaiškėjo, kad policijos struktūrose labai didelis nuošimtis tokių operatyvinių bylų natūraliai perauga į oficialius ikiteisminius tyrimus, kas labai sveikintina. O saugume tokių atveju beveik visai nėra. Tai rodo, kad saugumas dirba kaip kompromato gamybos konvejeris ir šantažo sprogmenų sandėlis. Sacharuko informacija pasitvirtino ir gavus europinę statistiką. Paaiškėjo, kad mažytėje Lietuvoje, kuri savo dydžiu net vienos federalinės žemės nepadengtų, operatyvinių sekimų ir pasiklausymų yra dešimtis kartų (!) daugiau nei Vokietijoje, daugiau negu bet kur kitur. Jei paskaičiuotume ne absoliučiais, bet santykiniais dydžiais, pavyzdžiui, kiek pasiklausymų tenka 10 tūkstančių gyventojų, tai mes lenkiame kitas ES šalis šimtus kartų.

Už tą paviešinimą sistema Sacharukui negalėjo atleisti. Sacharukas norėjo išmušti šešėlinį oligarchinio-korupcinio valdymo ginklą. Už tai jį vargšą ir sudorojo. Visuotinis visų (ypač labai aukštų pareigūnų) sekimas yra labai svarbi Lietuvos oligarchinės-korupcinės sistemos dalis. Kai prireikia ką nors paspausti, dideliam, įtakingam žmogui tyliai primenamos senos nuodėmės... Todėl Lietuvoje nereikėtų stebėtis keistais įstatymais, dar keistesniais teismų sprendimais, verčiančiais iš koto paskyrimais į labai atsakingas pareigas. Niekuo nereikėtų stebėtis. Niekieno nerinktos, niekam neatsiskaitančios interesų grupės valdo mūsų Tėvynę šantažu iš šešėlio.

KLAUSIMĖLIS. Iš kur ir kodėl Lietuvoje kilo visuotinio sekimo ir slapto šantažo bacila? Kas už tai atsakingas? Kas pakleidė užkratą? Kas leido jam taip pražūtingai išplisti?

Būtent dabar pats laikas mums visiems mintimis grįžti prie iškilios konservatorės - ponios Irenos, prie jos didelių politinių darbų bei kilnios misijos. Ką ponia Irena veikė, kai vyko perversmas ir iš posto buvo verčiamas žmonių rinktas Prezidentas R. Paksas? Beje, kaip dabar aiškėja, nieko nespėjęs blogo ar nusikalstamo padaryti. Priminsiu, ten buvo pikantiškas epizodas apie Prezidento Pakso slaptą pasiklausymą. Pagal operatyvinės veiklos įstatymą Prezidento pokalbis turėjo būti nedelsiant sunaikintas, jis negalėjo būti viešinamas. Jo ekscelencija negali būti operatyvinio apdorojimo objektu. Gal ponia Irena tada gulėsi ant bėgių, kad pasipriešintų įstatymo ir Prezidento išniekinimui? Ne, nesigulė. O gaila, nes Prezidentas Jelcinas yra pažadėjęs - „jei ką, gulsiuos ant bėgių“. Kur Pakso skandalo metu buvo ponia Irena? Ji tuomet buvo viena iš konservatorių partijos lyderių. Ką tuomet darė mūsų mylima konservatorių partija? Ji aktyviai vertė Paksą, dalyvavo valstybės perversme ir jo teisiniame apipavidalinime.

O ką darė Seimo Pirmininkė (!) I. Degutienė, kada operatyvinės veiklos kontrolės komisijos pirmininkas A. Sacharukas paskelbė stulbinančią informaciją apie piktnaudžiavimus ir sistemingus teisėtumo pažeidimus operatyvinės veiklos procesuose? Ką ji darė, kai atėjo skandalinga statistika iš ES, kur Lietuvoje operatyvinės veiklos (telefonų pasiklausymo mastas) dešimtis kartų didesnis nei per 80 milijonų gyventojų turinčioje Vokietijos Federacijoje? Miela Irena, kodėl mes tada negirdėjome Jūsų širdį veriančio šūksnio apie baltarusiško autoritarizmo modelio įsigalėjimą Lietuvoje? Juk Jūs antras žmogus Lietuvoje pagal pareigas. Jūs buvote ir esate Valstybės gynimo tarybos narė.  Reikėjo pasiprašyti audiencijos pas Prezidentę, pasakyti faktus, spausti ją, kad skubiai šauktų Valstybės gynimo tarybą. Ten būtų iš karto susirinkę visas konservatorių žiedas: premjeras, gynybos ministrė, Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto vadas, taip pat saugumo vadas, vidaus reikalų ministras. Reikėjo apsupti Prezidentę glaudžiu partijos bendražygių ir koalicijos partnerių žiedu ir spausti ją – nenaudėlę. Reikėjo demokratiškai pareikalauti visuotinio sekimo sutramdymo Lietuvoje. Aikštinga Prezidentė nesutiko sušaukti Tarybos? Tai reikėjo kristi prezidentūroje ant parketo ir kramtyti kilimo kraštą. Atsigavus nuo demokratinio pykčio priepuolio reikėjo Ekscelencijai sakyti: „jei nešaukiate tarybos, jei nėra demokratijos, kviečiu spaudos konferenciją, koalicijos vardu kreipsiuosi į mūsų tautą ir pasaulio tautas...“. Galėjo Irena ir visa Valstybės gynimo taryba, sekdama mūsų visų mylimo A. Sakalo gražiu pavyzdžiu, Prezidentę eilinį kartą apkalta mandagiai pagąsdinti. Juk ko žmogus ar konservatorių partija dėl teisybės ir demokratijos nepadarytų? Beje, 20 metų Špandau kalėjime atsėdėjęs A. Šperas – nacių ginkluotės ministras - savo memuaruose rašė, kad toks Adolfas savo kanceliarijoje iš politinio pykčio tikrai kramtė kilimą. Rašo, kad tai padėjo... 

Neseniai Anušauskas, Šedbaras ir kiti konservatoriai įtikino Seimą operatyvinės veiklos įstatymo pataisų reikalingumu. Gal tos pavėluotos pataisos sutramdė operatyvinį siautėjimą? Nieko panašaus. Tos pataisos nuėmė, atpalaidavo paskutinius imitacinius operatyvinio siautėjimo suvaržymus. Beje, gerb. Seimo Pirmininke, miela Irena, kur buvote Jūs, kai buvo balsuojama dėl minėtų pataisų? Kaip balsavote? Reiks mums - rinkėjams - internete pasižiūrėti. Nepasisakėte visai prieš operatyvinį siautėjimą, nestojote į karštą polemiką už demokratiją su savo bičiuliais? Nesidomėjote? Neturėjote laiko? Skaičiavote tūkstančius, kurie iš mokesčių mokėtojų pinigų buvo skirti jūsų rinkimų kampanijai?

Ponia Irena, nesisielokite. Ir mane sekė. Ir manęs klausėsi. Neatrodykite, prašau, apgailėtinai. Mano senutė mama – Sibiro tremtinė – visada tik už Jus balsuoja.