Sveiki, žmonės. Aš Antanas, pensininkas iš Jurbarko. Gyvenu ramiai, pomidorus auginu, naujienas per radiją klausau, kartais ir internetą „pakrapštau“. Bet jau kai kurių žmonių kalbos mane taip suneramino, kad nutariau parašyt – gal dar ką nors privers susimąstyt.
Va, vis girdžiu, kad dabar Lietuvoje esą viskas, kas rusiška, persekiojama. Tipo nebegalima klausyt jų muzikos, skaityt jų knygų, kalbėt jų kalba. Neva kažkoks „neapykantos laužas“ čia dega. Bet žinot, ką aš jums pasakysiu? Čia ne laužas – čia signalinis lauželis. Kad visi matytų: agresija iš Rytų – ne šiaip politinis reikalas, čia jau mūsų visų reikalas.
Kultūra, sakot, „nekalta“? Aha, kaipgi... Man tai juokinga, kai sako, kad rusų kultūra esanti „neutrali“. Aš dar iš sovietinių laikų puikiai atsimenu, kaip ta „neutrali kultūra“ mus spaudė – filmai vien apie šlovingą armiją, knygos apie herojus čekistus, o jei norėjai pasakyt ką lietuviškai – žiūrėk, kad kam nors neįgnybtų ausis. Tai va – ačiū, nereikia tos neutralios kultūros, jei su ja kartu eina ir imperinės ambicijos.
Mes tylėjom per ilgai – dabar metas pasakyt garsiai, stabdykime priešiškus elementus.
Kai kurie aiškina, kad nereikia pykt, reikia tylėt, būt „aukštesniems“. Bet tylėjom jau ir 1940-ais, ir po to. Dabar laikas ne tylėt, o aiškiai pasakyt: mūsų pusė – su Ukraina, su tais, kurie kovoja už laisvę. Ir jei tam reikia mažiau rodyti rusiškų veidų, mažiau groti jų dainų, mažiau kalbėt jų kalba – tai čia ne pykčio ženklas. Čia tiesiog sveikas protas.
Kai kas mėgsta pavaidinti didžiuosius kalbos sergėtojus, bet patys iki šiol lenda pas rusus su „zdravstvuj“ ar „spa-ši-bo“. O paskui dar aiškina, kad Lietuva pati kalta, jog rusų kalbos nebemoka. Tai klausykit – jei jau norim išlikti lietuviais, turim pradėt gerbt savo kalbą, savo istoriją. Ir tai nereiškia, kad nekenčiam rusų – tai reiškia, kad mylim save.
Žiūrėkit, mielieji – neapykanta būtų, jei eitume į gatvę ir šauktume „mirtis visiems rusams“ ar daužytume langus. Bet kai žmonės atsargiau žiūri į rusų kultūrą, kai nori atsiriboti nuo agresoriaus simbolikos – tai ne neapykanta, o gynyba.
Čia kaip su avimis: jei vieną dieną vilkas užpuola bandą, tai paskui juk niekas neleidžia jam vėl laisvai vaikščiot aplinkui – visi ima saugotis. Tai ir mes dabar – saugomės. Ir visai pagrįstai.
Kai Rusija bus nugalėta, tada ir atversime rusams galimybes. Dabar reikia rūpintis tuo, kas šventa.
Su pagarba,
Antanas iš Jurbarko (pensininkas)
Mes kalbėsimės tarpusavyje, ką daryti su Rusija kaip tokia ir jumis visais
Panašios, gal net aštresnės nuomonės šiuo klausimu laikosi ir Lietuvos rašytojas Rytis Zemkauskas.
„Duosiu paprastą analogiją. Kai mūsų kūnas serga, tai jis ne visas serga. Jame serga, nežinau, plaučiai gali sirgti, akys gali sirgti. Bet į ligoninę reikia visą kūną talpinti. Neįmanoma tik akis ar tik plaučius. Tai taip ir su visa Rusija. Šiai dienai visa Rusija yra problema, visa Rusijos kultūra yra problema, visa, kas susiję su Rusija yra problema. Laikinai, laikinai į karantiną ir tada jau pažiūrėsime. Nes jeigu mes eisime tuo keliu, oi, bet Čechovas tai labai gerai, oi, bet Dostojevskis, oi, bet va šitas, vat, žmogus yra disidentas, va šitas... Taip, viskas taip, bet laikinai bičiuliai, mes kalbėsimės tarpusavyje, ką daryti su Rusija kaip tokia ir jumis visais. Aš kitos išeities labai atsiprašau, bet nematau. Ir nenoriu klausytis apie tai, kad Dostojevskis vis dar svarbu. Ne, nėra svarbu. Nes jeigu jisai svarbu, tada atsidaro kanalėliai, per kurios Putinas liejasi tiesiog upėmis. Ir tą suprasti, deja, skaudžiai, bet tenka. Ir Čechovas nėra teatrui neišvengiamas. Deja laikinai, laikinai, kaip laikina priemonė, kaip laikinas gydymas, tai turi būti pritaikyta“, - teigia rašytojas.
Susiję:
Paskelbtas uždraustas poeto Gailiaus tekstas-perspėjimas apie grėsmes ir viltį
Association „Global Gaze Network“
IBAN: CH9409000000161276571
BIC: POFICHBEXXX
(banko pavedimo mokestis toks pat, kaip darant pavedimą ir Lietuvoje)
Adresas: Brandschenkenstrasse 53
Miestas: Zürich
Pašto kodas: 8002
