Ar lietuvių tauta yra prakeikta?

Gerbiami EKSPERTAI, malonėkite panaikinti Jus bjaurojantį užrašą "Didelis ačiū visiems už paramą". Nejaugi esate tokie neišmanantys ir nematote, kad tai "atbėgo" iš "Bolšoe spasibo"? O gal draugaujate su Latvių gatve ir ši padėka yra įaugusi į kraują? Lietuvį, kurio Tėvų kaulai palikti Sibiro brūzgynuose, labai skaudina. Po šimto metų Oželytė tikrai išnyks, bet ne LIETUVA. Lietuviai gimdys, į Seimą neberinks degeneratų (nes jau pasimokė), rinks taurius patriotus, saugos savo prigimtinę kalbą ir lietuvių daugės, ir Lietuva klestės.

Akiane Kramerik būtų praktiškas patirtinis pavyzdys -kur laisvė intelektui ir ntelektas laisvei teikia savanorišką pasirinkimą ir apsaugą, kūrybinį veržlumą ir platų pasitenkinimą be visokiausių ekspertų, specialistų ir patarėjų; taip sakant be valdžios, be rašytinių įstatymų ir degradavusios teisėsaugos. Užburiančiai įdomu ir miela stebėti, lygiai kaip ir dalyvauti; tai būtų "kaip žydėjimas vyšnios"...

Nemanau, kad galima iš anksto sumodeliuoti kokį tai idealaus ar standartinio omnikratijos piliečio paveikslą. Omnikratija pasisako už sąmoningą bendruomeniškumą ir sąmoningą pasirinkimą. Yra žinoma, jog socialinė infrastruktūra ir infrastruktūros generuojamos funkcijos tampriai tarpusavyje susijusios grįžtamaisiais ryšiais, todėl galima tik numanyti, jog omnikratijoje elgesio norma arba standartu taps koks nors daugelio žmonių sąmoningų pasirinkimų rezultatas. Tik toks rezultatas negali būti paverčiamas imperatyviu, diegiamu per prievartą, t.y. norma negali būti prievartos ir paklusnumo pasekmė. Dar daugiau — sąmoningas pasirinkimas omnikratijoje yra remiamas valstybės. Pateiksiu vieną pavyzdį, kuris man patiko, kai skaičiau rankraštį apie omnikratiją. Pavyzdys apie žmogaus ir bendruomenės (arba visuomenės) santykį. Jei žmogus nori gyventi vienas ir neturėti reikalų su aplinkiniais, jis tai gali daryti, gaudamas išmokas už tai, kad visuomenė neišvengiamai kišasi į žmogaus gyvenimą. Pvz., žmogus tarsi koks robinzonas nori atsiskyrėliškai gyventi miške „iš gamtos“, nenaudojant ryšio priemonių ir kt., todėl gauna elektromagnetinės ir kitokios taršos išmokas, kuriomis gali ir nepasinaudoti. Bet jei pasinaudoja, pvz., jei perka maistą, tai aišku, kad sumoka mokesčius nuo pirkinių, ir viskas gerai. Bet jei atsiskyrėlis naudojasi internetu, tai elektromagnetinės taršos kompensacijos negauna, bet gauna nemokamą internetą kaip universalią bazinę išmoką. Taip pat gali gauti papildomas išmokas, bet ne kaip kompensaciją už žalą, bet kaip atlygį už socialinį aktyvumą, pvz., dalyvaudamas savišvietos programose. Taigi, omnikratinė valstybė padeda žmogui tokiu mastu, kokiu žmogus padeda visuomenei. Savišvieta yra pagalba visuomenei, nes kuo žmogus labiau išsilavinęs, tuo jis labiau prisideda prie visuomenės koherencijos (sąskambio, harmonijos). Panašiai galima samprotauti apie transporto kelius — iš vienos pusės, jie nutiesiami, kad būtų patogu susisiekti tarp gyvenamųjų vietovių, iš kitos pusės, jie daug kam trukdo, nes nėra natūralūs gamtos dariniai. Todėl tie, kas gauna iš jų naudą, turi kompensuoti tiems, kurie dėl kelių patiria realią žalą. Taip skatinamas ne sėslus gyvenimo būdas, bet proaktyvus sėslumas. Kurioje pusėje būti, kiekvienas žmogus renkasi pats. Dar vienas svarbus aspektas, apie kurį esu sakiusi anksčiau, kad visi žmogaus duomenys yra apsaugomi blokinimu (Blockchain technology), todėl, paprastai sakant, be žmogaus sutikimo niekas prie jo duomenų negali prieiti.

Citata: „[...] galima konstituciją sutrumpinti ir iki aštuonių žodžių, ir iki nulio žodžių, bet esmė tame, kad konstitucinės normos tada persikelia į įstatymus, nes be jų niekaip [...]“. Bingo! Galiu jumis pasidžiaugti, jog pagaliau išdrįsote žvilgtelėti į šaltinius. Taigi, Lietuvai žengiant omnikratijos kryptimi, VISI įstatymai bus konstituciniai. Dabartinė „kieta“ Konstitucija sujaukia visą teisėkūrą, atsiranda vis labiau parazituojantis Konstitucinis teismas, pati Konstitucija pažeidinėjama ir „išsukinėjama“, įstatymai lipa vienas ant kito, trinasi ir kertasi, prieštarauja vienas kitam, jie nuolat „remontuojami“ ir t.t.. Tuo tarpu omnikratijoje kodifikavimas vyksta tame pačiame lygmenyje, nes visi visuomenės, t.y. omnikratiškai priimti įstatymai yra konstituciniai (Konstitucija = „Lietuva yra omnikratija“). Jie gerai parengiami, o vienas iš omnikratijos 12+ principų sako, kad įstatymų skaičius negali didėti. Įstatymai priimami lanksčiai (dažniausiai redukuojant juos) ir operatyviai, kai tik aktyvioji visuomenė mato, jog tam yra poreikis. Grįžtant prie jūsų komentaro, aš jau kuris laikas matau, kaip jūs laikotės įsikibęs to neįmanomo referendumo tezės kaip koks jankių „draugas“ bepakylančio lėktuvo fiuzeliažo. Juk jei aktyvioji visuomenė pasisako už įstatymą, gal tai yra geriau, nei beprasmiai referendumų spektakliai, ypač žinant, jog didžioji visuomenės dalis nesidomi politika? Net pats nuolat kartojate, kad >90% žmonių domina tik tai, kas (švelninamai parafrazuojant) ranka pasiekiama. Aš, priešingai nei jūs, netvirtinu, kad tai beviltiškai blogi, neteisingi žmonės. Aš tik noriu pasakyti, jog tokia ta tikrovė, kurią, vienok, galima nuosekliai ir palaipsniui keisti. Todėl natūraliai leiskime atsiskirti tiems, kuriems svarbūs visos valstybės, regiono ar vietos bendruomenės reikalai nuo tų, kuriems svarbūs tik artimos aplinkos reikalai, ir nesityčiokime iš pastarųjų. Omnikratija kviečia visus lietuvius laisvanoriškai dalyvauti politikos formavime taip, kad laikantis 12+ principų (vieną jau paminėjau aukščiau) būtų rūpinamasi visais bendrapiliečiais. Taigi, įstatymas, priimtas aktyviosios visuomenės, yra aukščiausias teisės aktas, o pati Konstitucija yra trumpa ir aiški — „Lietuva yra omnikratija“. Toks viesuomenės modelis atitinka šiuolaikines technologines galimybes, kurių niekada ir nebuvo anksčiau, tad mes tarsi sugrįžtame į Senovės Atėnus, tik visiškai naujoje „Šiaurės Atėnų“ kokybėje. Kaip pereiti iš vienos kokybės į kitą, nesunkiai išsprendžiamas uždavinys, kai jo imasi kolektyvinis intelektas (sutelktoji išmintis). Mano skaitytame rankraštyje apie omnikratiją paminėtas Švedijos pavyzdys, kaip jie 1967 metų rugsėjį per vieną naktį turėjo pereiti prie „europinio“ važiavimo dešiniąja kelio puse. Buvo manoma, kad bus daug autoįvykių, tačiau buvo priešingai — tokio saugaus rugsėjo švedai nebuvo matę. Taigi, kaip pasiklosi, taip išmiegosi.

labai nekantriai laukiam, kada šalia marksizmo leninizmo švabizmo bus paviešinti ir omnikratiniai raštai; įpatingai idealaus piliečio paveikslas, standartinio piliečio paveikslas, na, ir omnikratijos priešo paveikslas.

ačiū už pagalbą :)))) - o dėl elžbietyno, tai nekeista : ta pornoimperija ir pseudomonarchija degraduoja stabiliai ir žavinčiai - kuo mažiau galimybių vogti visokius resursus iš visų pasaulio kampelių, t.y. kuo mažiau lieka durnių, tuo gražesnė vyksta anglosaksinių žulikų dvasinė elgetystė :)))) - kaži dar nesprangu tiems išmatoms nuo konfiskuotų venesuelos aukso ir valiutinių atsargų, laikytų elžbietyno bankuose ? :)))) ------- o tas žaidimas žodžiais tik patvirtina jų genetinę veidmainystę ir falšyvumą :))) - galima konstituciją sutrumpinti ir iki aštuonių žodžių, ir iki nulio žodžių, bet esmė tame, kad konstitucinės normos tada persikelia į įstatymus, nes be jų niekaip :))) - skirtumas tik tame, kad elžbietyno, kaip ir pindosijos veršiai veršesni už šizolitchūaniškus :))) - užtai, kad iš jų atimtas beveik visas suverenitetetas :) - jų nuomonė, keičiant esminius įstatymus , tiek “lordams“, tiek elžbietėlei, iki lempos :))) - o šizolitchūanijoje, vistik, reiktų referendumo :) - taigi ir tam, kad paskelbti šizolitchūaniją omnikratija, reiktų ne tik inicijuoti visiškai psichodelišką referendumą(daugumos veršių įsitikinimu), bet ir jį laimėti 75/25 santykiu, skaičiuojant nuo viso elektorato :)))) - negi tamsta niekad neišsiduosi, kas gi taip omnikratiškai “veža“ ? - homeopatiniai preparatai, ar vistik, sintetika ? :())))))))))))))))))

Na, padėsiu jums. Štai patikimas ir atviras šaltinis: legalpaathshala.com/definition-of-constitution-and-its-classification/ — ten pažymėta, jog „The Constitution of England is the best example of an unwritten constitution.“ Sakoma, kad britų konstitucija telpa aštuoniuose žodžiuose: „What the Queen in Parliament enacts is law.“ Nebenoriu kartotis, kad mūsų Konstitucijos minimizavimas iki jos kvintesencijos, kurią galima bus užrašyti ant vėliavų, namų stogų ir marškinėlių, turi vykti tik laikantis esamos Konstitucijos ir tautos valios. Tas užrašas galės būti toks: „Lietuva yra omnikratija“. Kaip tai pasiekti, gali žinoti tik patys omnikratai, pasitelkę kolektyvinį intelektą, arba, tiksliau — sutelktinę išmintį.

neabejojau, kad diskusija pasisuks būtent tokia kryptim :)) - na, dėl tamstos angažuotumo suabejotų nebent dekoratyvinės žuvytės didžiojo rifo labirintuose :))) - o kas dėl konstitucijos, tai: pirma ne viskas , kas parašyta knygose, yra ne briedas :))) - ir antra, galiu tik įtarti, kad galbūt toj knygoj kalbama apie konstituciją plačiąja prasme, t.y. visomis įmanomomis reikšmėmis , o ne apie pagrindinį, fundamentinį valstybės įstatymą-statutą, kurio preciziškumas, artikuliuotė ir atsparumas interpretacijoms turi būti maksimalūs :) - bet nenustebčiau, jei koks pindo ar elžbieto rašeiva ar net tipo mokslinykas nukliedi, kad konstitucija , kaip alfa įstatymas , gali būti “unwritten“ :)) - teoriškai taip, o praktiškai - nebent pirmykštėje bendruomenėje, kai neandertaliečiai tiesiog dar nemokėjo rašyti - todėl ir pažymėta , kad “widely“ :) ------------------ žo, sugrįžtame prie šerdinės minties/ultimatyvo, kad be konstitucijos keitimo konstituciniu keliu, gaunasi tik tušti plepalai ar pigus populizmas, ir nieko daugiau :))) - nes gauti tokią daugumą litsoviete, kad diktuoti darbotvarkę ir gauti nupušusių veršių pasitikėjimą gerokai virš 50 proc, omniktratijos fantastams būtina turėti arba min. šimtamilijoninį (ir dar legalų) biudžetą, arba min. vieną leniną savo vadu :)))))))))