Ar M. Garbačiauskaitė-Budrienė tikslingai nebando mulkinti Lietuvą?

Kas gali buti blogiau už spaudą, tendencingai  klaidinančią savo skaitytojus? Perskaičiusi Delfyje ponios M. Garbačiauskaitės-Budrienės straipsnį su iššaukiančia ir nieko bendro su Lietuvos alkoholio problemomis neturinčia antrašte,  susimasčiau: ar  tikrai  eilinis Lietuvos gyventojas, skaitydamas tokias, jokia realybe neparemtas,  vos ne iš Marso nuleistas šios moters rašliavas,  gali gauti tikras, faktais paremtas žinias?

Gėda ir pikta buvo  skaityti  M. Garbačiauskaitės  tokį klaidinantį straipsnį. Moteris be abejonės  griežtai pasisako prieš bet kokią alkoholio kontrolę ir antireklamą Lietuvoje. Pirmiausia nustebino  pati  autorės „drąsa“,  straipsnyje plačiai vartoti visai ten netinkanti,  šiaip jau pasauliui tikrai baugų  žodį  -  „ISIS“ . Abejoju ar pati autorė tikrai žino, ką reiškia tų keturių raidžių junginys ir  ką jis atstovauja -  nes kitaip kažin ar  būtų ji sau  leidusi taip lengvai tokiu žodžiu švaistytis.  Matomai, ten suveikė, tas begalinis moters noras susilaukti kuo didesnio dėmesio, bet kokiu būdu prisivilioti  kuo daugiau skaitytojų, nes, sakyčiau,  nusikalstamai absurdiškas yra to straipsnio autorės mėginimas, bet kokiu atveju Lietuvos Valstiečių frakciją pritraukti prie „ISIS“?

Skaitant straipsnį neapleidžia nuojauta – straipsnio autorė kalba kažkieno  vardu, kažkam atstovauja, beje ir pats tas  straipsnis labai lengvabūdiškas ir nenuoseklus: šokinėjama nuo objekto prie objekto, pateikiama  absurdiški, niekuo neparemti  teiginiai, kaip ir toks tvirtinimas – Lietuva žlugs, jei kasdien  nebus „velnio svaigalais“ pripildomi  žmonių stikliukai ir pan.

Vienoje savo straipsnio  pastraipų autorė  rašo: „Ar tai tiesiog pasąmoninis pavydas, kad Vilnius ar atsigaunantis, puikiais restoranai, barais ir kultūriniu gyvenimu garsėjantis Kaunas taptų tokie pat tušti, kaip ir visa likusi Lietuva?“...

Oho! Kažin ar M. Garbačiauskaitė-Budrienė suvokia bendrą Lietuvos padėtį, kažin ar ji žino, kad miestelių  tuštėjimai  nieko neturi  bendro  su alkoholiu  ir linksmybėmis.  Lietuvos miesteliai tuštėja dėl vis didėjančios emigracijos –  žmonės nerandantys darbų Lietuvoje, išvažiuoja jų ieškoti  į užsienius. Emigracija ištuštino  Lietuvos  miestelius, o ne kokie tai  alkoholio ar barų trūkumai...

Ir dar – daugiau nei juokingi tos moters teiginiai, kad tauta neišgyvens, jei negers ar  jei bus limituojami  alkoholio pardavimai atvykstantiems turistams. „Ir ką šiltais vasaros vakarais mes pasiūlysime į Lietuvą atvykusiems turistams?“, verksmingai rypuoja to  straipsnio autorė.

Pirmiausia turistai nevažiuoja į Lietuvą nusigerti. Turistai atvažiuoja susipažinti su  dar jiems nelabai gerai žinoma šalimi ir, bet kokie alkoholio ribojimai neturės jokios įtakos turistų srautams. Pažvelkime į kitų šalių patirtis ir matysime: šalys, kurios riboja alkoholio pardavimus, jų reklamas (viena  jų Suomija), nestinga nei savų gyventojų, nei tų turistų, kasmet gausiai lankančių tas šalis.

Yra ir kitų puikių užsienio šalių pavyzdžių. Sakysime, JAV,  jaunuoliai  tik nuo  21 metų gali  vartoti alkoholį. Žmonės, nelegaliai perkantys alkoholį nepilnamečiams, griežtai baudžiami - net ir laisvės atėmimu.  JAV atsakingai  žiūrima į alkoholio vartojimą - atskiros šalies valstijos ir jų apskritys yra laisvos pačios  nuspręsti -  kur ir kada prekiauti  alkoholiu ir pan. Yra valstijos arba tų  valstijų atskiros  sritys (counties), kuriose  vyrauja griežti  „sausi“  įstatymai  ir ten negali nusipirkti alkoholio...

Taigi M. Garbačiauskaitės-Budrienės straipsnis dirbtiniai išpūstas, atitrūkęs nuo tikrų esmių. Galbūt tinkamas tik žemesnio išsilavinimo  žmonių  pasiskaitymams ir  tik jų  „pagąsdinimams“,  kad nekurie jų, vėl  rytais  skubėtų  į apšiurusias miestelio  parduotuvėles „velnio lašų“ pirkti, nes, anot M. Garbačiauskaitės – „nevartosi alkoholio, žlugs Lietuva“. Bet straipsnis tikrai  netinka jokiai  rimtai, sąmoningai auditorijai, kuri supranta – alkoholis yra vienas didžiausių žmonijos priešų. Onkologinės ligos ir alkoholis. Šie du, dažniausiai  vienas su kitu nesusiję, bet lygiavertiškai pavojingi, vienodai šienaujantys  žmonijos laukus, nusinešantys daug senų,  jaunų ar  dar visai gyvenimo nemačiusių  gyvybių, kaip,  kad ir tos, vos ne kasdienės  girtų  avarijos Lietuvos keliuose.

Lietuvoje nuo alkoholio žūsta daug  žmonių. Apsvaigęs žmogus yra pavojingas ir neatsakingas, prisiminkime nesenus įvykius, kai  apsvaigęs Lietuvos  pilietis nuskandino šulinyje savo vaikus.  Daug mažų vaikų kenčia nuo girtų tėvų. Daug  alkoholio sukeltų liūdnų nelaimių mūsų gražioje  Lietuvoje...

Dažnai JAV spaudoje pasirodo straipsniai apie daugiausia svaigalų pasaulyje suvartojančias šalis, pateikiamos įvairios, tą klausimą liečiančios statistikos, ir Lietuva visada stovi tokių šalių priekyje. Štai nuoroda vieno tokių straipsnių,  kur aiškiai parodomi – tiek mūsuose, tiek ir  kitur pasaulyje suvartojamo alkoholio kiekiai – Here are the countries where people love to drink alcohol.
Lietuva viena iš daugiausia alkoholio suvartojančių šalių pasaulyje. Taigi  ar tokie  faktai patys už save  nekalba ir ar tai nėra tikras  įrodymas, kad Lietuvoje  būtina imtis griežtų priemonių alkoholio  pardavimo ir jo reklamos RIBOJIMAMS.

Ir dar liūdniau viskas atsirodo, kai matai, kad nekurie Lietuvos Seime dirbantys  žmonės neigia, bet kokį neigiamą alkoholio  poveikį mūsų tautai, ypač jaunimui ar kaimo žmonėms (Lietuvos kaimas labiausiai paliestas alkoholio problemų).

Graudu ir tuo pačiu juokinga  skaityti seimūnės Aušros Maldeikienės mintis jos asmeninėje veidaknygėje,  kur ji teigia, kad jai  pačiai augus darnioje šeimoje, ji niekada nežinojo ir lyg šiol neįžiūri,  nemato  kokių  tai alkoholio problemų Lietuvoje, o  ir patį vyną ši moteris švelniai vadina – „krikščionybès dalimi, palaiminta Kristaus“. Va taip!

Cituoju Aušros Maldeikienės mintis, viešai išstatytas jos pačios veidaknygėje: „Vynas yra Vakarų pasaulio ir jos kultūros atrama. Neatsitiktinai karbauskiai, norintys mus grąžinti į sovietinę draudimų ir neapykantos, kurias jie vadina darna, erą su ja taip kovoja. Mano, skirtingai nei visų tų karbauskių, mama nereikalavo kvailų pažadų apie amžiną blaivybę. Mano šeimoje tai buvo visai neaktualu - ten ir taip niekas negėrė. Mane mokė skaityti, griežti smuiku, klausyti operų ir lankytis filharmonijoje bei parodose. O vynas yra krikščionybès dedamoji, palaiminta Kristaus.“

Taigi, ši  moteris,  ne tik, kad nemato būtinumo žaboti  alkoholio vartojimą Lietuvoje, bet ir  patį alkoholį   sutapatina su Kristaus palaiminimais.
Taigi iš to išplaukia ir susirūpinimą keliantys klausimai: ar tikrai  Seime "nesėdi" tik atsitiktiniai žmonės,  kurie nieko nežino ir nenori žinoti, kas darosi už jų gražios kiemo tvoros? Argi valdžioje nėra reikalingi sąmoningi piliečiai, kurie iki nago juodymo žinotų, pažinotų, suvoktų  paprasto Lietuvos gyventojo gyvenimus, jo lūkesčius, bėdas ar ir pačios šalies padėtį – tiek ekonominę, tiek politinę  ir  užsienio.

Spręskime šią svarbią  problemą tautos lygyje, nes atskiri žmoneliai dažnai  suinteresuoti tik savo patogumais, savo pelnais ir dažnai atstovauja tam tikras suinteresuotas žmonių grupes ar organizacijas.

Pasakykime NE tiek  daug skausmo žmonijai nešantiems svaigalams ir gyvenkime sveikai, ir laimingai!