Ar tikrai dar Lietuva?

Š.m. lapkričio 23-iąją minėta 104-oji 1918 metais atkurtos Lietuvos kariuomenės diena.

Vilnius. Krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas: „Mūsų kariuomenė tapo stipresnė, visuomenė atsparesnė, sąjungininkų parama didesnė, o Lietuvos laisvė brangesnė. Laisvė, vardan kurios savo gyvybes paaukojo tūkstančiai Lietuvos karių, savanorių ir partizanų, iš kurių išmonės, nepaliaujamo tikėjimo, drąsos ir meilės Tėvynei semiasi šiandienos kariai“.

Ar tikrai? Ar mums brangi Tautos istorija, ar vis dar gerbiame save, ar tik mus niekinančius?

Ar dėl tokios „laisvės“ jie aukojo savo gyvybes? Tikrai ne.

Tą pačią lapkričio 23 dieną paskelbta, kad Nacionalinės Jono Basanavičiaus premijos komisija 2022 metų, t.y. 30-ąją (tai nutylėta) premiją skyrė muziejininkui ir www.alkas.lt redaktoriui Jonui Vaiškūnui. Šaunu, smagu, bent viena gera žinia ir pragiedrulys šioje beviltiškos valdžios klampynėje. Tačiau Kultūros (!) ministerija kreipėsi į Vyriausiąją tarnybinės etikos komisiją dėl galimo interesų konflikto premiją teikiančios komisijos sudėtyje (beje, ši biurokratinė formuluotė – akivaizdus rusicizmas lietuvių kalboje). O Dieve, tik po komisijos sprendimo valdžiai „paaiškėjo“, kad viena iš premijos teikimo komisijos narių Dalia Urbanavičienė ir premijos gavėjas Jonas Vaiškūnas priklauso tai pačiai visuomeninei organizacijai!

Galėtų būti dar vienas anekdotas apie valdžią, tačiau kultūros ministras Simonas Kairys rimtu veidu aiškina, kad  jam „svarbiausias yra Jono Basanavičiaus premijos prestižo išlaikymas ir procedūrinis aiškumas bei skaidrumas.“ „Vadybinimas“ svarbiau už esmę, turinį ir patį Joną Basanavičių. O jau Jono Vaiškūno veikla, tai, matyt, tik devintas vanduo nuo kisieliaus.
Kada dalyvavimas visuomeninėje veikloje tapo Lietuvos valstybėje „tarnybine etika“?

Pasidomėjau ir, ko gero, supratau. „Tarnybinė etika“ nepažeidžiama, kai tai daro pati valdžia.

Štai Lietuvos Vyriausybė paskelbė, kad „Prieš metus pradėtos rengti Valstybės pažangos strategijos „Lietuva 2050“ kontekste sušaukta Piliečių taryba – pasaulyje paplitęs, bet Lietuvoje dar naujas valdžios bendradarbiavimo su visuomene būdas, kai atsitiktinai atrinkti visuomenės atstovai sprendžia valstybei svarbius klausimus.“ ().

Valdžios „30 atrinktų dalyvių iš visos Lietuvos šį spalį dvi dienas Druskininkuose diskutavo apie skirtį tarp „mes“ ir „jie“, nagrinėjo neįgaliųjų integracijos, priklausomybių prevencijos, tautinių mažumų, visuomenės tarpusavio pasitikėjimo klausimus ir dalijosi mintimis, kaip galėtume spręsti visuomenėje kylančias problemas.“

Štai taip su Lietuvos piliečiais „suderinta“ valstybės strategija iki 2050 metų. Šie 30 valdžios atrinktųjų „tiki, kad 2050 metais gyvensime geresnėje visuomenėje, supratingesnėje, matysim, kas yra blogai, kelsim tas problemas (dar vienas rusicizmas – ZV), o svarbiausia – jas spręsim nelaukdami, kol įsisenės.“ Labai konkretu! Jei tarybiniais metais valdžia tezes apie geresnį gyvenimą skelbė su įkvėpimu, tai šiuolaikinėje „pasaulyje paplitusioje“ praktikoje tai panašiau į davatkišką pritarimą valdžiai. Ir nesvarbu, kas tai daro, ar „Lietuva 2030“, ar „Lietuva 2050“ projektus ruošiantys „atrinkti“ nusamdytieji, ar 30 „atrinktų visuomenės atstovų“, tikriausiai ne patys mokėję už dviejų dienų pabendravimą su valdžios atstovais Druskininkuose.
Nenuostabu, kad tarp šių valdžios 30 „atrinktų visuomenės atstovų“ nėra Jono Vaiškūno, kurio dešimtmečiais trunkanti visuomeninė veikla, pažiūros, išsilavinimas ir išprusimas, pilietiškumas matomi ir žinomi Lietuvos žmonėms. Kodėl Lietuvos piliečius „atstovauja“ jų nerinkti ir visuomenei nežinomi asmenys? Matyt, neatsitiktinai skelbiami šių „atstovų“ tik vardai, bet ne pavardės, profesijos, išsilavinimas, visuomeninės veiklos patirtis. Matyt, ne tokios Jono Vaiškūno pažiūros, profesinės ir visuomeninės veiklos patirtis...
Taigi, visuomenės atstovas Lietuvoje, matyt, yra tik tas, kurį pasirenka Lietuvos valdžia. Ir apmoka už lojalumą ar „darbą“ visuomenės (teisingiau, valdžios).

Belieka sulaukti kito, jau išbandyto valdžios žingsnio – Joną Vaiškūną paskelbti „grėsme nacionaliniam saugumui“. Tai rašau visiškai rimtai, nes jis ir bendraminčiai, be kita ko, aktyviai ir viešai gina Lietuvos valstybinę kalbą, kurią Seimą užvaldžiusieji pagal taip vadinamos „Laisvės“ partijos programą nori paleisti cirkuliuoti „laisvai“, t.y. be valstybės priežiūros. Ir su nelietuviškos abėcėlės raidėmis. Valstybę atstovaujantys teismai „sukurs“ precedentus, perrinkta Valstybinės kalbos komisija viskam pritars. Nereikės net keisti Lietuvos Konstitucinio Teismo nutarimų dėl lietuvių kalbos gynimo. O mes dėl viso to nesirūpinkime, tik klausysimės eteryje laisvai besiliejančios „ramanauskų“ ir panašių „valstybės“ veikėjų „lietuvių“ kalbos, šios kalbos įtaką „valstybinei“ lietuvių kalbai. Ir pritarsime stipriausiam visų „visuomeninių“ transliuotojų laidų vedančiųjų argumentui, kuris skelbiamas kas trečiame jų sakinyje: „Ar ne?“.

Lietuvoje „grėsme nacionaliniam saugumui“ jau paskelbtas ir advokatas, gynęs kaltinamuosius Sausio 13-osios ir Medininkų žudynių bylose, t.y. dėl savo profesinės veiklos, kurią užtikrina ir gina įstatymas. Mat Rusijos žiniasklaida rašė apie šiuos procesus, šio advokato argumentus. O gal jau metas demokratine besiskelbiančioje Lietuvoje nebeleisti kaltinamiesiems gintis teisme? Tik Seimas ar saugumas nustatinės, kas yra valstybės priešai.

Aš pradedu nebepažinti Lietuvos. Šiandieninės Lietuvos, kuri nebe ta, kuri buvo 1991 m. sausio įvykių metu. Atvirai prievartaujama ir tylinti. Ir Lietuvos kariuomenė, kuri nežinia kieno, nežinia prieš ką bus nukreipta šios visiškai susipainiojusios Lietuvos valdžios. Susipaniojusios dėl gobšumo ir tarnystės tiek Rusijai, tiek Vašingtonui, tiek Europos Sąjungai, į kurią mūsų Tauta neįstojo. Ir tai yra baisiausia – nepasitikėjimas valdžia ir baisi nuvarytų nuo kojų žmonių apatija.

Tokiai Lietuvos valdžiai belieka tik mindyti kasdien Lietuvos Respublikos Konstituciją, kurią jie mums prisiekė gerbti.

Todėl mūsų Konstituciją būtina prisiminti ne tik valdžiai, bet ir Lietuvos piliečiams:
1 straipsnis: Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika.
2 straipsnis: Lietuvos valstybę kuria Tauta. Suverenitetas priklauso Tautai.
5 straipsnio 2 ir 3 dalys:
Valdžios galias riboja Konstitucija.
Valdžios įstaigos tarnauja žmonėms.
14 straipsnis: Valstybinė kalba – lietuvių kalba.
38 straipsnio 1, 2 ir 3 dalys:
Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas.
Valstybė saugo ir globoj šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę.
Santuoka sudaroma laisvu vyro ir moters sutarimu.

Ir kaip galima drįsti šias paprastai ir aiškiai surašytas mūsų sugyvenimo Lietuvoje Pagrindinio Įstatymo mintis nesuprasti ir kažkaip kitaip interpretuoti!?
Tai vyksta ne tik todėl, kad „vadizmas“ subujojo Lietuvoje, bet ir dėl to, kad mes tam nesipriešiname.