Ar Uzbekistano Tuzkanas netaps antrąja Fukušima?

Uzbekistano sostinė Taškentas.

Vasario mėnesį Uzbekistano Džizako srityje, šalia Tuzkano ežero, įvyko apie 3 balų stiprumo žemės drebėjimas, kuris buvo beveik nepastebėtas žiniose ir socialiniuose tinkluose. Įprastas šiose vietose įvykis. Šitas regionas išsiskiria padidintu seisminiu aktyvumu. Per metus čia kartais įvyksta iki dešimties žemės drebėjimų, kurių stiprumas svyruoja nuo 1 iki 4 balų.

Įprastas reiškinys, į kurį anksčiau mažai kas kreipė dėmesį, kol 2019 m. Uzbekistano valdžia nutarė pastatyti čia atominę elektrinę... Pasikeitus politiniam kursui, Uzbekistanas pradėjo aktyviai vykdyti reformas, nukreiptas į ekonomikos augimo spartėjimą. Kadaise viena pačių skurdžiausių ir uždariausių Vidurinės Azijos šalių įgavo antrą kvėpavimą. Pažangios reformos gana greitai atnešė teigiamus rezultatus. Bet, kaip žinoma, ten, kur auga ekonomika, išauga ir energijos suvartojimas. Tam, kad patenkinti nuolat augančią paklausą, šalies energetikos sektorius turi nuolat didinti gamybinius pajėgumus. Kadangi Uzbekistano energetinių sistemų infrastruktūra yra gana pasenusi ir susidėvėjusi, valdžia nutarė imtis viso energetikos sektoriaus modernizavimo.

Istoriškai susiklostė taip, kad Uzbekistane buvo trys pagrindiniai elektros energijos gamybos šaltiniai: akmens anglies elektrinė, dujinė elektrinė ir HE. Visi trys šaltiniai akivaizdžiai netenkina naujos ekonominės programos poreikių. Reikėjo naujo, talpesnio energijos šaltinio. Juo tapo atomas.

Po žaidėjų, veikiančių šiame lauke, ištyrimo, buvo pasirinktas „Rosatomas“. Ir štai jau po kurio laiko Rusijos ir Uzbekistano prezidentai laimina simbolinį atominio projekto startą. Tuo tarpu Tuzkano ežeras, prie kurio bus statoma AE, įeina į vadinamąją Arnasajaus ežerų sistemą, apimančią taip pat Aidarkulį ir Rytų Arnasajaus ežerus, kurie maitinasi nuleidimais iš Šardaros tvenkinio ir Syrdarjos upės vandenimis, kuri savo ruožtu yra keturių regiono šalių geriamojo vandens šaltinis. Tuzkano ežeras įtrauktas į Ramsaro žemės naudmenų, vandens ir pelkių teritorijų, svarbių paukščių ir kitos faunos išsaugojimui, sąrašą. O netoliese esančiuose Nuratino kalnuose yra gamtos rezervatas.

Tuzkano ežeras.

Taigi turime unikalią ekosistemą, nuo kurios normalaus funkcionavimo priklauso milijonų skirtingų šalių žmonių gyvenimas, buitis ir žemės ūkis. Todėl regiono ekologai ir reiškia susirūpinimą dėl AE statybos.

Kur gi problema?

Pradėsime nuo to, kad Tuzkano ežero vandens naudojimas šilumos apykaitai sukuria jo nusekimo ir žalingo poveiko regioninei ekosistemai riziką. Atominė elektrinė - stambus vandens vartotojas. Jos eksploatavimas reikalauja didelių vandens kiekių. Taip pat ir reaktorių aušinimui. Po reaktorių aušinimo sugrąžinamas vanduo vienaip arba kitaip sukelia vandens telkinio, iš kurio jis tiekiamas, „šiluminį užterštumą“. Tokiu atveju poveikis mikroklimatui ir ekosistemai yra neišvengiamas.

Ypatingą susirūpinimą kelia tai, kad iki šiol nebuvo apskaičiuotas statybai būtinas vandens balansas. Tai reiškia, kad ne visai aišku, ar apskritai elektrinei užteks vandens tvenkinyje-aušintuve? Tam reikia daug statistinių duomenų: kiek vandens patenka į Tuzkaną, kiek jo nuslūgsta, kaip sezoniškai kinta vandens lygis, kiek vandens išgaruoja.

Šie duomenys turi būti renkami tiesiogiai pačiame ežere, tuo tarpu vienintelis visavertis hidrologinis postas Aidaro-Arnasajaus ežerų sistemoje nuo Tuzkano yra nutolęs daugiau kaip 30 kilometrų. O tai iš principo neleidžia rinkti korektiškų duomenų apie būtinus parametrus. O pačiame Tuzkane yra įrengti tik paprasčiausi vandens matuokliai ir stebima temperatūra.

Šie kuklūs matavimai rodo tam tikrą tendenciją: vandens lygis ežere krinta, o temperatūra auga. Vasaros metu iki 33-35 laipsnių. Ir tai dar be ten veikiančios AE, kuri papildomai „pakaitins“ ežerą. Tuo tarpu kanalai, kurie galėtų maitinti ežerą ir mažinti jo temperatūrą, yra naudojami laukų drėkinimui. Vienas iš jų (Pietų Golodnostepsko) ima vandenį iš Syrdarjos, kuri ir be būtinybės pripildyti Tuzkaną dėl AE praranda savo vandens tūrį.

Štai tokia Tuzkano vandens problema lydi Uzbekistano projektą, kuris kelia grėsmę visai regiono ekosistemai net esant optimistiniam AE statybos ir eksploatavimo scenarijui, kuris neatsižvelgia į regiono seisminį aktyvumą.

O juk šio faktoriaus jokiu būdu negalima nurašyti. Mes ne šiaip sau pradėjome šitą apžvalgą nuo žemės drebėjimų statistikos regione. Taip, turint omenyje nedidelį drebėjimų stiprumą, Fukušima čia gal ir neįvyks, bet avarija ir nuotėkis visai įmanomi. O juk Tuzkano ir Aidarkulio ežerų grandinės gamtinių vandens telkinių specifika yra tokia, kad šių telkinių užteršimo atveju nukentės visi požeminiai vandenys. O tai teoriškai kelia viso baseino užteršimo grėsmę.

Taigi ką turime: vieną vertus, vandens deficito regione problemos padidėjimą, kita vertus – potencialią didžiulio vandens baseino, maitinančio tūkstančius gyvenviečių ir milijonus žmonių keliose regiono šalyse, užteršimo grėsmę. Ir tai dar ne pilnas rizikų sąrašas... AE statybos rajone dar neapskaičiuota vėjų rožė ir kol kas neišspręstas panaudoto branduolinio kuro transportavimo ir laidojimo klausimas...

Ir šiame kontekste dera įterpti, jog atominei elektrinei buvo alternatyva: Uzbekistano valdžia svarstė saulės elektrinės statybos galimybę. Tačiau dėl aukštesnės nei AE kainos projekto buvo atsisakyta. Ar buvo verta atsisakyti saulės elektrinės, kai turime beveik 320 saulėtų dienų per metus? Valdžia nusprendė, kad buvo verta, ir pasirinko branduolinę energetiką...

Ką daryti?

Ar atlaikys Tuzkanas tokį grandiozinį sumanymą? Ežeras yra nutolęs 60 kilometrų nuo srities centro, Kyzylkumo dykumos pietrytinės dalies pakraštyje. Jis yra seniausias Aidaro-Arnasajaus ežerų sistemoje. Učkulačio gyvenvietės, esančios už 10 kilometrų nuo Tuzkano, gyventojai situaciją aprašo taip: dar 3-4 metus atgal žvilgsnis nuo kalno į ežerą rėmėsi į mėlyną horizontą. O dabar žalios spalvos šiame peizaže daugiau nei mėlynos: ežeras stipriai nuseko ir supelkėjo. Kaip dabar maitinamas Tuzkanas, kokiais vandens takais ir kokios kokybės vandeniu, kiek vandens nuslūgsta ir kiek išgaruoja - statistinių duomenų nepavyko rasti. Tokie gyvybiškai svarbūs AE statybai duomenys – ir jų nėra. O šalia Tuzkano – Šardaros tvenkinys, Šardaros miesto geriamojo vandens šaltinis ir strateginės svarbos vandens telkinys Syrdarjos upėje, ilgiausioje Vidurinėje Azijoje.

Paskutinį kartą Syrdarjos ir Šardaros tvenkinio taršos lygis buvo matuojamas 10 metų atgal. Tuomet tyrimai parodė, kad Syrdarjos baseinas yra užterštas ir be AE. Buvo nustatyta, kad Syrdarjos aukštupys (būtent upės atkarpa nuo Uzbekistano sienos iki Šardaros tvenkinio) „pastebimai užterštas atskirais radionuklidais ir toksiniais elementais“. Ir dabartiniu metu Uzbekistano teritorijoje Syrdarjos baseino ribose į upės vagą kartu su drenažiniais vandenimis nuo drėkinamų laukų ir nutekamaisiais pramoninių ir komunalinių objektų vandenimis taip pat patenka didelis teršalų kiekis.

Reziumuojant: užterštumas ir pastovus papildomų vandens kiekių poreikis, o reiškia ir potencialus nusekimas - teoriškai tokią grėsmę visam regiono vandens baseinui kelia AE statyba Uzbekistane. Kokia bus praktika – priklauso nuo visos faktorių eilės, daugiausia nuo kvalifikuoto mokslininkų, branduolinės fizikos specialistų, ekologų ir hidrologų, ir, svarbiausia, šalies valdžios požiūrio.

Svarbu suprasti, kad šiame reikale Uzbekistanas neturi teisės suklysti: jo patirtis bus arba pavyzdys regionui, kuriame dar nėra AE, arba palaidos branduolinės energetikos idėją Vidurinėje Azijoje.

Parengta pagal „CentrAsia“

Susiję:

TATENA ekspertai įvertino atominės elektrinės statybos Uzbekistane planus