Artėja Turkmėnistano metas

Retai kada išgirsdavome apie izoliuotą Centrinės Azijos valstybę Turkmėnistaną, tačiau dabar tai keičiasi. Ši šalis, kadaise buvusi viena vargingiausių Sovietų Sąjungos respublikų, visų dėmesį patraukė tapusi viena greičiausiai kylančių pasaulio ekonomikų.

5,24 mln. gyventojų turinčio Turkmėnistano BVP pernai pasiekė 40,8 mlrd. dolerių, o metinis augimas buvo didžiulis – net 10,3 proc. Ekonominių rodiklių gerėjimui didžiausios įtakos turėjo pastaraisiais metais vykdytos ekonominės reformos, didėjantis gamtinių išteklių eksportas ir stiprėjantys ryšiai su didžiosiomis regiono kaimynėmis.

Kaip pažymi analitinis Japonijos žurnalas „The Diplomat“, nors šalis yra autoritarinė, gana atsiribojusi nuo pasaulio reikalų (bent jau tokia buvo iki tokį kursą nulėmusio penkiolika metų poste išsilaikiusio prezidento – „šalies tėvo“ Saparmurato Nijazovo mirties 2006 m.) ir vis dar nepalanki užsienio investicijoms, kelerius metus vykdomos reformos nuteikia optimistiškai. Jau yra apčiuopiamų rezultatų – Turkmėnistanas priskiriamas prie greičiausiai augančių pasaulio ekonomikų.

Taigi, klostosi palankios prielaidos Turkmėnistanui tapti viena iš reikšmingiausių valstybių regione. Žinoma, jei tik jis sugebės modernizuoti ekonomiką, sumažinti išplitusią korupciją ir sukurti palankų klimatą užsienio investicijoms.

Vamzdžiai atveria dideles galimybes

Ir vis dėlto Turkmėnistano ekonomika yra palyginti maža, ne itin diversifikuota, pasižyminti gana aktyviu valdžios kišimusi į verslo reikalus, t. y. sudėtingu verslo klimatu. Kita vertus, tai yra valstybė, turinti ketvirtus pagal dydį gamtinių dujų išteklius pasaulyje, stiprius ekonominius ryšius su dviem reikšmingomis regiono valstybėmis – Kinija ir Iranu, mažą valstybės įsiskolinimą ir dideles užsienio valiutos atsargas. Trumpai tariant, nors verslo sąlygos Turkmėnistane gana sudėtingos, yra problemų su politinėmis, žmogaus ir nacionalinių mažumų teisėmis, tačiau šioje šalyje slypintis ekonominis potencialas yra milžiniškas.

Tarptautinės prekybos vizualizacijos portalas „Observatory Economic Complexity“ nurodo, kad penki svarbiausi Turkmėnistano eksportuojami produktai yra naftos dujos (81 proc.), rafinuotos naftos produktai (10 proc.), ne mažmeninės prekybos gryni medvilnės verpalai (2,3 proc.), propileno polimeras (1,4 proc.) ir žaliavinė nafta (1,3 proc.). Didžiausią Turkmėnistano eksporto dalį užima eksportas į Kiniją.

Energetinių išteklių ir transporto potencialo vystymas bei ekonomikos modernizavimas – svarbiausi pastarųjų metų politinės Turkmėnistano darbotvarkės tikslai (konkrečiau – naftotiekių ir dujotiekių tiesimas, hidrokarbonatų gavyba bei elektros generacija). Dar neseniai ši šalis, kaip ir dauguma regiono kaimynių, buvo priklausoma nuo gamtinių išteklių eksporto į Rusiją, tačiau dabar gali didžiuotis net trimis skirtingais energetinių išteklių eksporto keliais: dujotiekiais „Centrinė Azija–Rusija–Europa“, „Turkmėnistanas–Iranas“, na, ir svarbiausiu – į Kiniją. Dviejų pirmųjų bendras pajėgumas siekia 20 mlrd. kubinių metrų dujų per metus. Vis dėlto tai yra smulkmė, palyginti su paskutiniojo tiek ekonomine, tiek strategine svarba: 2020 m. dujotiekis į Kiniją turėtų pasiekti 80 mlrd. kubinių metrų per metus pajėgumą ir antrą pagal dydį energijos vartotoją pasaulyje (po JAV) aprūpinti 40 proc. reikalingų gamtinių dujų.

Vis dėlto tai – dar ne pabaiga. Stumiamasi į priekį ir su kitų dujotiekių tiesimu. Paskelbta, kad kitąmet turėtų būti pradėtas tiesti JAV stipriai remiamas dujotiekis „Turkmėnistanas–Afganistanas–Pakistanas–Indija“ (populiariai žinomas kaip TAPI). Žinoma, su jo statyba yra problemų, kurios partneriams gali pakišti koją – kad ir Afganistano bei Pakistano nesutarimai dėl to, per kur turėtų eiti TAPI atšakos.

Kitąmet taip pat turėtų būti atidarytas Turkmėnistano viduje tiesiamas „Rytų–Vakarų“ dujotiekis. Jis turėtų pasiekti Kaspijos jūrą, iš kur suskystintos dujos būtų plukdomos į Azerbaidžaną, vėl išdujintos patektų į „Baku–Tbilisio–Džeichano“ dujotiekį ir galiausiai – į Europą.

Turkmėnistano dujos (maždaug 40 mlrd. kubinių metrų kasmet) turėjo tekėti ir garsiuoju „Nabucco“ dujotiekiu, kuriuo norėta sumažinti Europos valstybių priklausomybę nuo Rusijos. Deja, gražus sumanymas ir liko sumanymu – pernai jo statybos planai buvo atšaukti. Tada pasirinktas Transanatolijos (TANAP) dujotiekis, finansuojamas Azerbaidžano ir Turkijos, juo Kaspijos jūros regiono gamtinės dujos pasieks Europą. Tikimasi, kad pirmoji jo atšaka turėtų pradėti veikti jau 2018 m. (Azerbaidžanas suinteresuotas dideliais infrastruktūros projektais dujų pramonėje, nes ėmė stipriai eksploatuoti Šach Denizo telkinius, kuriuose, manoma, turėtų būti 1,2 trilijono kubinių metrų dujų ir apie 240 milijonų tonų dujų kondensato.)

Dėl didėjančių tarptautinių įsipareigojimų Turkmėnistanas jau kuria planus, kaip dar padidinti gamtinių dujų gavybą. Dabar per metus išgaunama apie 80 mlrd. kubinių metrų dujų, tačiau prognozuojama, kad jau 2030-aisiais gavyba turėtų išaugti iki 230 mlrd. kubinių metrų, iš jų 180 mlrd. turėtų būti eksportuojami. Ekspertų vertinimu, Turkmėnistano žemės gelmėse glūdi ne mažiau kaip 32 trln. kubinių metrų gamtinių dujų.

Turkmėnistanui nuskilo ne tik su gamtinėmis dujomis. Manoma, kad čia gali glūdėti ir apie 400 mln. tonų naftos. Vadinasi, energetiniai ištekliai šaliai žada šviesią ateitį. Vis dėlto, jei pasaulinės angliavandenilių kainos smuktų, tai būtų stiprus smūgis šiai kylančiai ekonomikai.

Akcentas – santykiams su Kinija

Kinija, Iranas, Rusija – tokia tvarka šiuo metu susidėlioja svarbiausių Turkmėnistano gamtinių dujų importuotojų sąrašas. Tai rodo, kad Rusijos įtaka mažėja (juolab kad Turkmėnistanas prieš devynerius metus nutraukė aktyvią narystę Rusijos „žaidimų aikštelėje“ – Nepriklausomų Valstybių Sandraugoje, oficialiai likęs tik šalimi stebėtoja). Dabar Turkmėnistano užsienio politika pirmiausia yra nukreipta į Kiniją ir Iraną.

Didžiausios turkmėnų simpatijos tenka strateginei partnerei Kinijai. Šią gegužę abiejų šalių prezidentai – Gurbanguly Berdymuchamedovas ir Xi Jinpingas pasirašė svarbią Kinijos ir Turkmėnistano draugiško bendradarbiavimo sutartį, kurios įtaka turėtų pasireikšti įvairiose Turkmėnistano ekonominės, politinės, kultūrinės veiklos srityse.

Nors bendradarbiauti abi valstybes labiausiai skatina ekonominiai aspektai, jos svarbios viena kitai ne vien dėl išteklių ir pinigų. Pasak Xi Jinpingo, abi šalys susiduria ir su tomis pačiomis grėsmėmis – separatizmu, ekstremizmu ir terorizmu, o kovojant su tuo reikalinga tarpusavio pagalba.

Turkmėnistanas (beje, kaip ir kitos regiono valstybės) Kinijai yra svarbus ir dėl jos didžiųjų ambicijų įgyvendinimo. Kinija yra sumaniusi sukurti Šilko kelio ekonominę juostą, kuri neva turėtų sujungti Kiniją ir Europą, tiestis nuo Ramiojo vandenyno iki Baltijos jūros ir apimti valstybes, kuriose gyvena apie 3 mlrd. žmonių.

Nors naujasis Šilko kelias pirmiausia pristatomas kaip ekonominis projektas, jis turėtų (jei, žinoma, pavyktų jį įgyvendinti) ir didelę geopolitinę reikšmę. Tiesą sakant, jis galėtų tapti nebloga atsvara Rusijos buriamai politinei ir ekonominei Eurazijos sąjungai (EAS), kuri oficialiai gyvuoti turėtų pradėti nuo kitų metų sausio 1-osios.

Reformos ekonomikoje, bet štilis politiniame gyvenime

Praėjus dvejiems metams po „prezidento iki gyvos galvos“ S. Nijazovo mirties, Turkmėnistane buvo priimta nauja Konstitucija, kuri iš esmės nutiesė kelią šalies transformacijai į rinkos ekonomiką. Vis dėlto kliūčių nestinga.

Skaidrumo trūkumas, korupcija, varžomas ir netolygus priėjimas prie informacijos... Tik apie 5 proc. gyventojų turi galimybę naudotis internetu, vadinasi, pažangioms įmonėms vargiai atsirastų tinkamų vietinių darbuotojų pasiūla. Net jei į Turkmėnistaną ateitų daug užsienio kapitalo įmonių, turėtų praeiti gana daug laiko, kol vietiniai gyventojai taptų tinkami aukštesnės kvalifikacijos reikalaujantiems ir didelę pridėtinę vertę kuriantiems darbams. Visa tai stipriai stabdo šalies pažangą. Taigi, nors Turkmėnistano gelmių turtai vilioja tarptautinį verslą, investicinis klimatas vis tiek yra dar labai prastas. Rinkų rizikos tyrimų bendrovės „Coface“ vertinimu, tiek verslo klimatas, tiek verslo rizika čia atitinka tik D lygį.

Šaliai kenkia ir tai, kad daugelyje ekonomikos ir finansų sektorių – pavyzdžiui, bankiniame – valstybė valdo didelę dalį nuosavybės, o tai mažina konkurencingumą. Tiesa, pernai Turkmėnistane buvo pradėta vykdyti privatizacijos programa, nors analitikai į ją daug vilčių nededa.

Tarptautinis valiutos fondas (TVF) skubino Turkmėnistaną liberalizuoti palūkanų normas, kad monetarinė politika nors kiek suaktyvėtų, taip pat dėtos pastangos, kad būtų lankstesnis šalies valiutos kursas. Per pastaruosius metus įvyko didelių pokyčių švietimo sistemoje, kriminalinėje teisėje, mokestinėje aplinkoje. Taip pat padaryta kai kurių žingsnių gerinant žmogaus teisių situaciją. Yra nustatyti ir ilgamečiai Turkmėnistano strateginiai tikslai, turintys atvesti šalį į šviesesnį rytojų: ekonomikos diversifikavimas, gyvenimo standartų pakėlimas, nuoseklus atlyginimų ir pensijų didinimas, žemės ūkio reformos, privataus ir valstybinio sektoriaus bendradarbiavimas, integracija į globalią ekonomiką ir t. t.

Tačiau užpelkėjęs politinis šalies gyvenimas pasitikėjimo nekelia. Po Sovietų Sąjungos subyrėjimo penkiolika metų Turkmėnistanui vadovavo prezidentas S. Nijazovas, įdiegęs stiprų savo asmenybės kultą. Po jo mirties postą perėmė G. Berdymuchamedovas. Tiesa, jis turėjo tik laikinai eiti pareigas, kol per rinkimus bus išrinktas naujasis prezidentas (Konstitucijoje buvo įtvirtinta nuostata, kad laikinai einantis pareigas prezidentas negali kandidatuoti), bet ši „nepatogi“ nuostata buvo išbraukta ir G. Berdymuchamedovas tapo prezidentu. Šiame poste jis sėdi jau aštuonerius metus.

2013 m. stagnaciniame politiniame Turkmėnistano gyvenime tarsi sužibo permainų viltys – nauji parlamento rinkimai. Net atsirado nauja partija – Pramonininkų ir verslininkų sąjunga, tarsi sufleruojanti politinį pliuralizmą, tačiau realiai tie rinkimai nebuvo nei laisvi, nei teisingi. Žinoma, daugiausia vietų laimėjo prezidento partija ironišku Demokratinės partijos pavadinimu (47 iš 125). Tuo metu nauja partija veikiau atliko gražios butaforijos vaidmenį. Tikros konkurencijos nebuvo, nes pramonininkai irgi simpatizuoja prezidentui ir jo vykdomai politikai.

Iššūkių netrūksta

Turint pinigų šalyje gali būti nuveikta daug gerinant eilinių žmonių gyvenimą, tačiau nerimą kelia, ar valdžia ir institucijos sugebės nepiktnaudžiauti iš dangaus lyjančiais pinigais. Kadangi ankstesnis prezidentas statėsi rūmus, nors eiliniai piliečiai gyveno vargingai, politinį mentalitetą nesunku numanyti. Juolab kad Turkmėnistanas yra 168 vietoje iš 176 pagal „Transparency International“ korupcijos suvokimo indeksą vertintų šalių. Kita vertus, didelės reformos reikalauja rimto išmanymo ir planavimo. Net ir su gerais norais rezultatai gali būti nekokie.

Turkmėnistanas taip pat turi nesutarimų ir su kitu kaimynu, tiesa, ne tokiu pavojingu. Jis varžosi su Azerbaidžanu dėl to, katram priklauso hidrokarbonatų telkiniai Kaspijos jūroje. Be to, vis dar yra aktualūs neramumai, atkeliaujantys iš kaimyninio Afganistano. Kaip tikina portalas eurasia.net, dėl pasenusių strategijų ir menko dėmesio Afganistanui Turkmėnistanas yra viena iš Centrinės Azijos valstybių, labai tikėtina, susidursiančių su nestabilumu. 744 kilometrų siena su šiuo nestabiliu kaimynu pagrįstai turėtų kelti nerimą. Juolab kad su Turkmėnistanu besiribojančioje Farjabo provincijoje jau kelerius metus kovos yra suaktyvėjusios.

Turkmėnistano BVP augimas (mlrd. dolerių)*



*Lyginami sausio mėnesio duomenys. 

Šaltiniai: Pasaulio bankas, tradingeconomics.com