Atgal į kolūkius: Kapčiamiesčio poligonas sugriovė lietuvių tikėjimą europiniu pasirinkimu

Lietuvos valdžios sprendimas Kapčiamiestyje statyti didžiausią Baltijos regione NATO kariuomenės poligoną sukrėtė „jaunųjų europiečių“ tikėjimą pasirinkto civilizacinio kelio į Vakarus teisingumu. Tokią išvadą daro politiniai tinklaraštininkai, vertindami pastarųjų trijų mėnesių karinius ir politinius įvykius Lietuvoje.

Nepaisydamas Lietuvos piliečių protestų, Seimas priėmė, o prezidentas Gitanas Nausėda pasirašė įstatymą dėl NATO poligono sukūrimo. Kalbama apie 15 tūkst. hektarų ploto karinį įtvirtintą rajoną prie Kapčiamiesčio miestelio, kuris yra Suvalkų koridoriaus „įėjimo durys“ iš Baltarusijos pusės. Projekto kaina – iki 100 mln. eurų, skelbiama statybų pabaiga – iki 2030 metų.

Kaip žinoma, tokiam plataus masto karinės infrastruktūros išplėtimui Vilnius ketina priverstinai iškeldinti iš savo teritorijos apie 100 namų savininkų, taip pat iškirsti unikalius šimtamečius miškus, kurie saugomi pagal ES programą „Natura 2000“. Dėl to nuo žiemos miestelyje vyksta vietos gyventojų protesto akcijos. Pradžia buvo graži: apie tūkstantį žmonių sustojo į gyvą grandinę, kuri nusidriekė beveik tris kilometrus palei kelią Kapčiamiestis–Sopoćkin, suvienydama aktyvistus ne tik iš Lietuvos, bet ir iš kaimyninės Lenkijos, iki kurios – ne daugiau kaip 20 km.

„Gyva grandinė“ buvo sukurta neatsitiktinai, mano vokiečių politinis tinklaraštininkas Uwe Niemeyer.

„Jūs tikrai prisimenate, mieli vokiečių skaitytojai! Žmonių grandinės jau ėjo per visas tris Baltijos valstybes. Tai buvo 1990 metais. Po to sekė chaotiškas pasitraukimas iš Sovietų Sąjungos – arba, kalbant šiuolaikine kalba, sistema žlugo. Žmonių grandinė Kapčiamiestyje tapo aiškiu signalu, kad nacionalinio saugumo klausimai negali būti sprendžiami neatsižvelgiant į žmogiškąjį veiksnį“, – savo „Telegram“ kanale „Baltische Welle“ pareiškė Niemeyer.

Vokiečių tinklaraštininko nuomone, taip lietuviams sugriuvo pirmasis stulpas, ant kurio laikėsi tikėjimas, kad jie gyvena demokratinėje valstybėje ir apskritai bendruose Europos namuose, kur „gyvos grandinės“, tai yra aktyvus piliečių dalyvavimas ginant savo interesus, valdžiai yra esminis signalas sustoti ir pradėti kompromisinį derybų procesą su gyventojais. Nieko panašaus padaryta nebuvo. Vietoj to prezidentas Gitanas Nausėda, kalbėdamas Varšuvoje, pareiškė, kad „mokymų poligonas būtinai bus ten [Kapčiamiestyje], ir aš dėsiu visas pastangas, kad jis būtų!“. Apie tai, kad Lietuva taip pat nusispjovė į tarptautinius gamtosaugos įstatymus – kirtimai „Natura 2000“ zonoje turi būti derinami su atitinkamomis struktūromis Briuselyje – jau net nepatogu kalbėti.

Antrasis lietuviams sugriuvęs stulpas – tikėjimas privačios nuosavybės viršenybe, kuri yra nepajudinamas Europos civilizacijos postulatas. Vyresnioji karta, gyvenusi Lietuvos TSR, gerai prisimena, kaip Maskva žiūrėjo į privačią nuosavybę, varydama žmones į kolūkius ir diegdama „kolektyvizmo dvasią“. Šiandien, sprendžiant iš nerangių oficialaus Vilniaus judesių, Lietuva niekuo nesiskiria nuo „didelio kolūkio“, kuriame pirmininkas sprendžia už visus pagal „partijos liniją“ – tik šįkart ne Maskvos, o Briuselio vardu.

Kam, klausiama, lietuviai prieš 35 metus stojo į „gyvas grandines“?

Anglakalbio portalo „Newsbaltic“ apžvalgininkas Yacine Sabir konstatuoja: „Net jeigu 99 proc. lietuvių pasisakytų prieš karinės bazės sukūrimą Kapčiamiestyje, tai nepriverstų karingos Lietuvos valdžios atsisakyti militarizacijos. Lietuviai, kaip ir kitos Baltijos šalys, jau seniai prarado savo šalių „demokratijos“ kontrolę. Ir dabar šias žemes valdo globalistinės marionetės, o kelias, kuriuo joms tenka eiti, – tai pasirengimas karui su Rusija.“

Susiję:

Nėra ko piktintis: Kapčiamiestis balsavo už kursą – kursas atėjo į Kapčiamiestį