Garso įrašas, kuriame Seimo pirmininkė Irena Degutienė visuomenininkams prislėgtu balsu dėsto apie padėtį valstybėje, turėtų įvaryti pesimizmo dozę ne vienam šalies piliečiui.
Stebina ne patys faktai apie kone visuotinį sekimą, „nulinį“ generalinį prokurorą, nežabotą prezidentūros įtaką politiniams procesams šalyje. Apie šiuos dalykus jau ne vienerius metus kalbama tiek viešoje erdvėje, tiek politikų, visuomenininkų bei žurnalistų sluoksniuose, tad, atrodytų, nieko nauja tarsi ir nesužinojome. Tiksliau pasakius - esame prie šių reiškinių įpratę.
Tačiau kaip jaustis paprastam Lietuvos piliečiui, kai jis girdi naujieną, kad būti antru žmogumi valstybėje yra „blefas”? Ką jis turėtų galvoti, kai šalies nr. 2 sakosi, jog „jaučia beprasmybę“, nesupranta, ką veikia užimame poste, negali „nieko pakeisti“, pagaliau, kad Seimo pirmininkės partinė priklausomybė supančioja jai kojas ir rankas?
Tai reiškia nei daug, nei mažai – šioje šalyje svarbiausius postus yra užsėdę politiniai impotentai. Jie jau pavargę nuo valdžios grandinių, nesugeba atlikti jokio veiksmo, kuris leistų mūsų valstybėje demokratijos nepainioti su demagogija. Jie neišgali generuoti jokios idėjos ir vizijos, nes butaforinės valdžios regalijos ir galimybės yra brangesnės nei pamatinės vertybės, dėl kurių galima apskritai kalbėti apie valstybę.
Ir dar. „Visi gyvena baimėje”, - teigia Seimo pirmininkė I. Degutienė. Ir ji bijo, kad bus išvadinta „durna“, „paranojike“, „boba“. Pasirodo, kad tik tokia tiesos kaina – būti kažkaip išvadintu... Kaip galime įsitikinti, bijoma net šito. Kitaip tariant - bijoma savo paties baimių.
Ta pati baimė neleidžia I. Degutienei viešai prabilti, o ne dejuoti visuomenininkų būrelyje, palikti partiją, kuri ją varžo, pasitraukti iš posto, kuriame negalima „nieko pakeisti“. Juk šalies politika nieko nepraras, jei iš jos pasitrauks fobijų užvaldytas žmogus.
Deja, po farso, kurį vadiname rinkimais, padėtis nesikeis. Galios centras tik dar labiau susitelkė, o politinėje scenoje vienas marionetes pakeis kitos. Vėl turėsime Seimo pirmininką, kuris tik mokės tvarkingai vesti posėdžius, ir premjerą, kuris, radęs „blakę“, tylomis sutrėkš ją plaktuku. Politiniai impotentai toliau naujuosius baudžiauninkus maitins skylėto biudžeto išėdomis, nes šie, įtikėję formulės 1509 magiška galia, net nesuka sau galvos dėl kažkokių teismų, prokurorų ar saugumiečių galių.
Juk laisvės kaina – išsivadavimas iš savo baimės.
„Ekspertai.eu“ skelbiamą informaciją draudžiama visuomenės informavimo priemonėse atgaminti be raštiško asociacijos „Global Gaze Network“ sutikimo, kurį galima gauti adresu [email protected]