Baltarusija po valatkinio utelėtumo skėčiu

Nuotraukoje – vilniečiai žurnalistai Moksliniame gamybiniame susivienijime „Integral“ (Minskas, 2001 m.)

Lietuvos vadinamasis politinis elitas, daugiau kaip pusantrų metų avinėliais tylėjęs dėl ES valstybės narės Prancūzijos policijos neadekvataus smurto prieš nuolat protestuojančias prezidento Emanuelio Makrono politika nepatenkintas „geltonąsias liemenes“, pagaliau išliejo savo pyktį... kaimynei Baltarusijai.

Drįstame teigti, kad tokią masinę politinio sniego griūtį iš dalies sukėlė Seimo valdančiosios koalicijos atstovo, Lietuvos lenkų rinkimų akcijos – Krikščioniškųjų šeimų sąjungos pirmininko pavaduotojo, įrašyto pirmuoju šios partijos sąraše būsimiems Seimo rinkimams Zbignevo Jedinskio nuomonė (gaila, greit pašalinta) feisbuke: „Lukašenka iš lietuviškųjų konservatorių išmoko, kaip nuraminti protestus. Skirtumas tik tas, kad Baltarusijos policija gina Konstituciją, o Lietuvoje 2009 metais policija gynė tuos, kurie pažeidė Konstituciją, tai yra policija gynė konservatorių valdžią, kuri per taip vadinamą „naktinę reformą“, pažeisdama Konstituciją, sumažino pensijas ir atlyginimus“.

Po šios, daug kam Lietuvoje ypač skaudžios ir iš esmės teisingos nuomonės išsakymo žodžio laisvę ir kitas demokratines vertybes deklaruojančioje šalyje, pirmasis, kaip dažnai šiuo metu būna, viešai iššoko vienas aršiausių mūsų neoliberalistinės SISTEMOS sargų žurnalistas Rimvydas Valatka. Jis „Delfyje“ (2020 08 16) trenkė iš peties net piktai „sujedinstvintą“ smūgį: „Savigarbos išėję ginti baltarusiai tikrina visų europiečių, įskaitant Lietuvos ir lietuvių, moralinį utelėtumą. (...) Lenkų rinkimų akcijos Seimo rinkimų sąraše lyderis Z. Jedinskis sužibėjo visomis „Jedinstvos“ spalvomis viešai pareikšdamas, kad „Baltarusijos policija (Valatka pataiso autorių – „milicija“, – P. M.) gina Konstituciją“. (Negi Baltarusija neturi ginti Konstitucijos? – P. M.)

Žurnalistui atrodo, kad po tokio Z. Jedinskio pareiškimo Lenkų rinkimų akcijos partiečiams reikėtų atsisakyti jo paslaugų, o Seimo valdančioji koalicija nebeturėtų „likti su juo tame pačiame valdžios vežime“. Kitaip sakant, reikalaujama griežčiausiai nubausti Seimo narį už nuomonę, išsakytą „demokratinėje“ šalyje.

Atsakymas į šį reikalavimą Rimvydui Valatkai „žinomas iš anksto“: ir Lenkų rinkimų akcijoje, ir Seime, ir Vyriausybėje užtenka to „moralinio utelėtumo“. (Ne veltui dar prieš 2016-ųjų metų Seimo rinkimus tas pats žurnalistas buvo viešai išpranašavęs Lietuvos balsuotojų galimą užsikrėtimą minimu parazitu.)

Tačiau šio, vieno aršiausių mūsų neoliberalistinės SISTEMOS sargų, reikalavimas – griežtai nubausti Seimo narį už savo nuomonės turėjimą – vis tiktai neliko be dėmesio. Sisteminėje žiniasklaidoje ilgai netilo ir iki šiol dar prasiveržia aiškiai organizuotas Zbignevo Jedinskio puolimas. Net Lietuvos televizijoje – vadinamajame nacionaliniame transliuotojuje – pakviestas į laidą LLRA–KŠS pirmininkas europarlamentaras Valdemaras Tomaševskis ta tema buvo viešai tardomas kaip koks nusikaltėlis prokuratūroje, jau nekalbant apie kitus televizijos kanalus. Todėl, matyt, tokio sisteminės žiniasklaidos puolimo išgąsdintas Gediminas Kirkilas, LSDDP – vienos iš Seimo valdančiosios koalicijos partnerių – vadovas, pareikalavo surengti net koalicijos Tarybos posėdį.

Kas gali šiandien paneigti, kad nežmoniškas, demokratija net nekvepiantis Zbignevo Jedinskio puolimas yra ne kas kita, kaip kerštas Seimo nariui už bandymą išviešinti mūsų politiniame elite septyniasdešimt penkeriems metams pasislėpusius buvusios TSRS slaptųjų tarnybų darbuotojus? Tik jie, o ne kas kitas, įsiteikdami dabar jau Vakarų šeimininkams, ir galėjo surengti po įvykusių rugpjūčio 9-ąją Baltarusijos prezidento rinkimų tokį esminį Lietuvos įsikišimą – net „paskiriant“ prezidentę – į kaimyninės šalies vidaus reikalus. Tai, perfrazavus Rimvydą Valatką, yra analogų neturintis lietuviškasis „politinis utelėtumas“.

Šių eilučių autoriui Baltarusijoje teko lankytis dar 2001-ųjų rugpjūtyje, prieš eilinius tos šalies prezidento rinkimus. Kaimynų ambasados Lietuvoje siūlymu, žurnalistams spaudos ledinių, tuo metu nekoneveikusių ir nedergusių pasukusios savuoju keliu Baltarusijos, buvo sudarytos sąlygos aplankyti ikirinkiminę kaimynų šalį. Lankėmės Centrinėje rinkimų komisijoje, antrojo tuo metu pagal tiražą laikraščio „Narodnaja gazeta“ redakcijoje, Minsko miesto vykdomajame komitete, Moksliniame gamybiniame susivienijime „Integral“, priemiestiniame Agrokombinate „Ždanoviči“, kitur. Kalbėjomės su minskiečiais gatvėse, su kaimo gyventojais.

Jau tada Baltarusijoje visur maloniai stebino nuoširdi kūrybinė atmosfera, visapusiškas socialinės valstybės rūpinimasis žmogumi, kai pas mus, Lietuvoje, tebevyko kapitalinis griovimo procesas, pasibaigęs aršios, kitokio gyvenimo netoleruojančios neoliberalistinės politinės ir ekonominės SISTEMOS sukūrimu. (Jau tada, šio amžiaus pirmaisiais metais, kaip neseniai prisipažino „Lietuvos ryto“ TV laidoje „Alfa taškas“ tuometis mūsų užsienio reikalų ministras Antanas Valionis, Lietuvoje specialiose stovyklose buvo pradėti ruošti Baltarusijos opozicionieriai, – P. M.) Todėl labai šiuolaikiškai šiandieną suskamba aname susitikime su vilniečiais ištarti „Narodnaja gazeta“ vyriausiojo redaktoriaus Michailo Šimanskio žodžiai: „Mums nelengva atlaikyti tokį koncentruotą Vakarų spaudimą, bet mes siekiame tik vieno – išlikti savimi...“

Ar bus įmanoma Baltarusijai išlikti savimi, kai tas analogų neturintis lietuviškasis „politinis utelėtumas“ tėra tik vienų iš daugelio Vakarų bonzų klapčiukų reveransas savo šeimininkams? Visa kita – ne Lietuvoje.

Tie mūsų šalies gyventojai, kurie, atkūrus nepriklausomybę, prenumeravo ir skaitė mūsų, kairiųjų žurnalistų, daugiau kaip dvidešimt metų leistą žurnalą „Gairės“ (beje, SISTEMOS prieš kiek laiko sužlugdytą), galėjo jame pastebėti 2000 metų lapkričio mėnesį (Nr. 11) perspausdintą iš Rusijoje leidžiamo laikraščio „Glasnostj“ priedo „Dosje“ (2000 m., Nr. 4) rusų žvalgybininkų, matyt, nutekintą dalį tuomečio JAV prezidento Bilo Klintono kalbos, pasakytos 1995 m. spalio 25 d. uždarame Vieningojo komiteto štabų viršininkų pasitarime. Tai – kapitalinis JAV planas pajungti Rusiją ir visas nuo jos atsiskyrusias respublikas savo interesams, kai „pasiekėme to, ką su Tarybų Sąjunga rengėsi padaryti Trumenas atomine bomba“.

1995-aisiais, Bilui Klintonui paskelbus šį planą, Rusijoje Borisas Jelcinas ruošėsi balotiruotis prezidento rinkimuose antrajai kadencijai, todėl JAV čia turėjo du artimiausius uždavinius: (1) „Visapusiškai stengtis neleisti prie valdžios komunistų. Padedant mūsų bičiuliams, reikia sudaryti tokias prielaidas, kad parlamentinėse varžybose kairiosioms partijoms būtų sukurtos visos įmanomos ir neįmanomos užtvaros“; (2) „Dabartinė šalies vadovybė mus visiškai patenkina. Ir todėl negalima gailėtis išlaidų“.

Po to (Klintonas pridūrė: „Jei mes išspręsime tuodu uždavinius“) liks trys svarbiausios dešimtmečio problemos: „1. Regioniniais karais, panašiais į tuos, kuriuos mes organizavome Jugoslavijoje, suskaldyti Rusiją į smulkias valstybes; 2. Galutinai sužlugdyti Rusijos karinį–pramoninį kompleksą ir armiją; 3. Nuo Rusijos atsiskyrusiose respublikose organizuoti mums reikalingus režimus“.

Du artimiausieji Bilo Klintono paskelbti uždaviniai sėkmingai buvo išspręsti dar praėjusio šimtmečio pabaigoje. Vėliau, po Boriso Jelcino atėjusiems Rusijos vadovams aštriai pasipriešinus ir pakeitus šalies politiką, vieno dešimtmečio jau nebeužteko visam globaliam JAV planui įgyvendinti. O čia, kelyje į Rusijos sunaikinimą, dar pasipainiojo Aleksandro Lukašenkos Baltarusija, panorėjusi išlikti savimi. Todėl ir buvo staiga išmestas šūkis: „Klapčiukai, – pirmyn!..“

Tarp tų klapčiukų ir dominuoja mūsų šalies politinis elitas. Kad Lietuvai būtų blogiau.