Bažnyčia, globalizmas ir nacionalinė valstybė

Vytautas Radžvilas komunizmo ir demokratijos ginčą pavadino „šeimyniniu ginču“, nes „modernusis globalizmas ir komunizmas yra du dalyko, kuris vadinamas Apšvietos projektu, variantai“. Apšvietos projektas buvo grindžiamas prielaida, kad „šviečiant“ liaudį įmanoma patobulinti pačią žmogaus prigimtį. Tačiau yra viena kliūtis. Tai – „prietarai“, kurių pagrindinė skleidėja yra Katalikų Bažnyčia. Neatsitiktinai pirmas bandymas realizuoti Apšvietos projektą – Prancūzijos revoliucija – buvo kartu ir pirmas tokio masto proto vardu vykdytas išpuolis prieš Bažnyčią. Kitas, dar pretenzingesnis, bandymas buvo 1917 metų Rusijos revoliucija ir komunistinis homo sovieticus kūrimo užmojis. Žlugus komunizmui, pats Apšvietos projektas niekur nedingo. Priešingai, konkuruojantis jo variantas, Šaltojo karo metu eksploatavęs „demokratijos“, „liberalizmo“, „laisvės“, „kapitalizmo“ ir kitas etiketes bei tapatinamas su „Vakarais“, netekęs varžovo, netruko pasinaudoti monopolininko teikiamais pranašumais. Šis variantas, rūpestingai slėpdamas savo tikrąją prigimtį, ir toliau operuoja – reikia pripažinti, sėkmingai – senomis etiketėmis. Tačiau jo grėsmę suvokiantys pasaulinių procesų stebėtojai jam įvardinti turi atskirą terminą – „globalizmas“.

Nuomonė, kad ideologinė Šaltojo karo priešprieša yra šeimyninis kivirčas, grumtynės dėl palikimo, įmanomos tik todėl, kad tarp kovojančių pusių yra daugiau panašumų nei skirtumų, ir skamba kaip tikra šventvagystė ir tiems, kurie pralaimėjo, ir tiems, kurie laimėjo, kurie sugriovė „Blogio imperiją“ ir dabar „užsako muziką“. Tačiau tik ši nuomonė paaiškina, kodėl daugybė „Blogio imperiją“ griovusių „paprastų“ žmonių šiandien nesijaučia nei tikraisiais laimėtojais, nei „užsakančiais muziką“. Ši nuomonė paaiškina, kodėl, pavyzdžiui, rinkimus Lietuvoje laimėjusi „krikščioniška“ partija koalicijai sudaryti negali rasti geresnio sąjungininko už „tradicinę“ šeimą griaunančias ir antikrikščionišką dirbtinio apvaisinimo versiją propaguojančias liberalias jėgas. Ši nuomonė paaiškina, kodėl Lietuvos socialdemokratai taip lengvai ir greitai perėmė šiuolaikinei europinei socialdemokratijai būdingą seksualinių „mažumų“ protegavimo diskursą ir taip sunkiai persiima (jei tai ne eilinis apsimetinėjimas) „tradiciniu“ socialdemokratiniu etosu – kova už progresinių mokesčių įvedimą. Ši nuomonė paaiškina, kodėl prieš „kapitalizmą“ kovojanti „naujoji kairė“ Lietuvoje puikiai bendradarbiauja su laisvosios rinkos fundamentalistais liberalais visų „tradicinių“ dalykų „dekonstrukcijos“ bare. Taigi kodėl?

Todėl, kad „krikščioniškai“ partijai daug svarbiau už religinį ir moralinį „antstatą“ (atleiskite už marksistinę terminologiją, bet realybė negailestingai apnuogina Lietuvos politikoje veikiančių jėgų prioritetus) yra susitvarkyti ekonominėje „bazėje“, kitaip tariant, todėl, kad de facto ši partija vadovaujasi materialistine filosofija. Todėl, kad mūsų socialdemokratams socialinis teisingumas visada buvo antraeilis siekinys – ši partija yra komunistų partijos įpėdinė ir iš pastarosios paveldėjo žmogaus perdirbimo projektą, todėl visiškai neatsitiktinai, nugalėjus kitam Apšvietos variantui, kartu su liberalais puolė ardyti „tradicinę“ šeimą ir stumti antikrikščionišką dirbtinio apvaisinimo įstatymą. Todėl, kad „naujoji kairė“ iš tikrųjų nėra jokia reali alternatyva „kapitalizmui“ – savo antikapitalistine retorika ji kuria pasipriešinimo iliuziją, o iš tikrųjų savo realiais darbais (naikindama „tradiciją“) tik dar labiau sutvirtina ideologinį narvą, kuriame yra įkalinta žmonija. Šio narvo vardas – „globalizmas“.

Šiuolaikinio globalizmo varomoji jėga yra ta pati, kuri Prancūzijos revoliucijoje užsimojo sunaikinti Bažnyčią, o Rusijos revoliucijoje – dar ir nacionalinę kultūrą. Bažnyčia (o žvelgiant plačiau – krikščionybė, dar plačiau – didžiosios pasaulio religinės tradicijos) ir nacionalinė kultūra ir šiandien yra pagrindinės kliūtys, neleidžiančios globalizmui realizuoti jo baisiausių ir destruktyviausių potencijų. Todėl globalistinė destrukcija pirmiausia turi būti nukreipta prieš Bažnyčią (žvelgiant plačiau – religiją) ir nacionalinę valstybę (kultūrą) – institucijas, vis dar sugebančias išsireikalauti iš atskirų individų ištikimybės priesaiką. Šios destrukcijos akivaizdoje Bažnyčia ir nacionalinė valstybė, religingumas ir patriotizmas tampa sąjungininkais, nors, kaip matėme, nacionalinės valstybės iškilimas istoriškai ženklino societas christiana saulėlydį. Bažnyčios ir nacionalinės valstybės destrukcija vykdoma dėl žmogaus (individo) išlaisvinimo, tačiau tokio „išlaisvinimo“ rezultatas būtų totalus individo pavergimas, jo absoliutus pajungimas „ciesoriui“ pasaulyje be tėvynių ir be išėjimo į transcendenciją.

Kol pasaulyje egzistuoja „kritinė masė“ žmonių, tarnaujančių „Dievui ir tėvynei“, globalizmo dvasia, siekdama savo strateginio tikslo, priversta griebtis gudrių taktinių sprendimų. Vienas veikimo būdų yra pilietybės devalvavimas, pilietybės – kaip Dievo valstybės, taip ir nacionalinės valstybės – nuvertinimas mainais į „naujosios pasaulio tvarkos“ – Globalistano – pilietybės įgijimą. Pilietybė nuvertinama jos įgijimą padarant lengvu, mažai kam įpareigojančiu, jokios aukos nereikalaujančiu dalyku. Akivaizdžiausias pavyzdys – „dviguba pilietybė“, kurios taip geidžia „globalios Lietuvos“ šaukliai. „Dvigubos pilietybės“ atitikmuo religinėje sąmonėje yra fenomenas, kai, pavyzdžiui, „kataliku“ save įvardijantis asmuo prisipažįsta tikintis reinkarnacija ir vaikščiojantis į būrimo saloną. Senajame Testamente tai buvo vadinama „ištvirkavimu su svetimais dievais“. Pakeliui į galutinį tikslą – į visišką žmogaus užvaldymą – globalizmo dvasios tarpinis tikslas yra paversti jį tokiu ištvirkėliu. Viena koja žmogus jau Globalistane, bet psichologiškai jis dar ne visai pasiruošęs tapti visateisiu Globalistano „piliečiu“ – jo diskomforto šaltinis yra sunkiai nusakomas „ryšio“ su Lietuva jausmas. Ką gi, pašalinkime diskomfortą ir pamaloninkime tą kilnų jausmą – į „puikų naują pasaulį“ nedera žengti rūškanu veidu ir prislėgta siela! Ir „globalios Lietuvos“ strategai kiša žmogui antidepresantą – „dvigubą pilietybę“, turinčią pakelti ūpą į Globalistaną žygiuojantiems lietuviams.

O ką daryti su katalikais, kurie lyg ir nori dar būti katalikais, bet tą jų pagirtiną norą slopina įvairūs „bažnytininkų draudimai“, kurie „atstumia žmones nuo Bažnyčios“? Tokie katalikai viena koja jau vienmatėje Globalistano „ciesoriaus“ imperijoje, bet kažkokie iš transcendencijos sklindantys virpesiai dar pasiekia jų sielas ir verčia juos išgyventi dvasinį diskomfortą. Bet ar galima leisti, kad žygį į „šviesią ateitį“ temdytų kažkokios „praeities atgyvenos“? Jokiu būdu! Todėl pašalinkime „modernių“ katalikų dvasinio diskomforto priežastį. Liberalizuokime Bažnyčią! Kunigams duokime žmonas. Antrą kartą susituokusiems duokime Komuniją. Paaugliams duokime daugiau prezervatyvų. Atšaukime ekskomuniką už abortus. Leiskime apvaisinimą mėgintuvėlyje. Homoseksualizmą išbraukime iš nuodėmių sąrašo. Apskritai nekalbėkime apie nuodėmę. Geriau kalbėkime apie tai, kad piktas Dievas, iki šiol pavydžiai stebėjęs, ar žengiantis pro amžinybės vartus yra vertas jo valstybės pilietybės, yra miręs. Kalbėkime apie „gerąjį Dievulį“, dosniai dalinantį savo karalystės pilietybę visiems, kurie dar jaučia kad ir miglotą „ryšį“ su transcendencija. Ir globalizmo dvasia taip kalba. Ir taip kalbėdama, taip niūniuodama saldžią lopšinę, ji užmigdo šiandien vis dar katalikus tam, kad rytoj jie pabustų tikrais Globalistano „piliečiais“.

„Dievas ir tėvynė“, – tokia yra dvasinio pasipriešinimo globalizmui formulė. Ji nurodo du pasipriešinimo vektorius – „vertikalųjį“, kuris yra Dievo valstybės pilietybę turinčiųjų ryžtas ginti transcendentinę žmogiškosios egzistencijos dimensiją, ir „horizontalųjį“, kuriame akumuliuojasi žmogiškųjų būtybių pastangos kurti ir puoselėti nacionalines kultūras. Šie vektoriai sudaro metafizinį kryžių, kuris, būdamas vertikalią (didžiųjų religinių tradicijų pavidalu) ir daugybę horizontalių skirčių (nacionalinių valstybių ir kultūrų pavidalu) generuojanti jėga, vis dar neleidžia globalizmo dvasiai įsukti pasaulį į pragaištingą visa ko sumaišymo sūkurį. Gerai tai žinodama, globalizmo dvasia stengiasi atskirti vertikaliąją ir horizontaliąją pasipriešinimo sudedamąsias, o geidžiamiausias jos tikslas – šias sudedamąsias supriešinti tarpusavyje. Visiškai vienas nuo kito atskirti vertikalusis ir horizontalusis pasipriešinimo globalizmui vektoriai gimdo homo religiosus-kosmopolito ir homo nationalis-ateisto (arba agnostiko) idealius tipus. Aišku, idealių tipų tikrovėje pasitaiko retai. Paprastai tenka turėti reikalų su tarpiniais variantais. Dabartinė demografinė ir kultūrinė (multikultūrinė?) situacija Vakarų Europoje – puiki to iliustracija. Ne visi Europos musulmonai yra pamaldūs, o autochtoninėse Europos tautose vis dar daug tikinčių krikščionių. Vis dėlto tenka pripažinti, kad musulmoniška Europos mažuma yra arčiau pirmojo mūsų išskirto idealaus tipo, o autochtoniška Europos dauguma – arčiau antrojo. Ir ši dauguma – aišku, jeigu ji vis dar yra kažkas daugiau negu paprastas žaislas globalizmo žygyje visa ko sumaišymo link – turi suprasti, kad musulmonų (homo religiosus) problema yra ne islamas, o kosmopolitizmas. Tačiau dar svarbiau autochtoniškai Europos daugumai (homo nationalis) yra suprasti tai, kad pagrindinė jos pačios problema yra nutolimas nuo Dievo. Pats multikultūralizmo projektas atsirado kaip nutolimo nuo Dievo pasekmė. Šis projektas rėmėsi prielaida, kad į nutolusią nuo Dievo Europą atvykę musulmonai patys nutols nuo Dievo. Šito (garbė Dievui!) neatsitiko. Tačiau globalizmo dvasiai pavyko įtikinti daugumą europiečių, jog musulmonų problema yra ta, kad jie „nesiintegruoja“ į bedievišką Europos civilizaciją.

Nukrikščionėjusi Europa pražiopsojo, kad, atverdama duris musulmonams, ji atveria kelią misionieriškai religijai, kokia, beje, yra pati krikščionybė. „Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones“ (Mt 28, 19), – sako Kristus. Nukrikščionėjusią Europą Jonas Paulius II pavadino „misijų kraštu“. Tokiu kraštu, kaip reikalauja jo misionieriška prigimtis, ją laiko ir islamas. Jis tik dirba daugumai europiečių nepatinkantį darbą. Bet ir Bažnyčios darbas labai daug kam Europoje nepatinka. Išmintingas nacionalistas-antiglobalistas turi suprasti, kad Europos priešas yra ne islamas, o Europos bedievystė. Europos ir jos tautų priešas yra ta pati dvasia, kuri sukilo prieš Bažnyčią ir krikščionybę Prancūzijos revoliucijoje, naikino krikščionybę ir kūrė homo sovieticus komunizme, siekė ir siekia nukrikščioninti „demokratinę“ Europą. Satanistinę šios dvasios prigimtį liudija tai, kad kur tik ji prikiša savo nagus musulmoniškuose kraštuose – ryškiausias pavyzdys yra Irakas – ten iš karto pablogėja krikščionių mažumos padėtis. Vienas paskutinių šios dvasios „žygdarbių“ yra Libijos nuniokojimas.

Tęsdama Apšvietos inicijuotą žmogaus perkūrimo darbą, globalizmo dvasia siekia sumeistrauti naują homo porūšį, o gal net rūšį, kitokią nei homo religiosus ir homo nationalis. Naujasis žmogus turi atsirasti iš beformės krūvos, kuria globalizmas siekia paversti religijų ir tautų pasaulį. Globalistano „pilietis“ neatsitiktinai yra įkalintas kabutėse. Lygybė, kurią suponuoja pilietybės institutas, iš Globalistano yra pašalinta. Zygmunto Baumano ir kitų autorių aprašyta praraja tarp globalaus elito, kuris mėgaujasi globalizacijos teikiamais pranašumais, ir globalizuoto pasaulio masių, kurios yra globalizacijos aukos, dar nėra globalizmo dvasios antikūrybos viršūnė. Vadinamieji „transhumanistai“ jau dabar kalba apie naują žmonių rūšį, atsirasiančią tada (dauguma transhumanistų turi omenyje jau netolimą ateitį), kai pasitelkus mokslą ir technologijas bus neregėtu žmonijos istorijoje mastu praplėstos intelekto galimybės, visiškai įveiktos ligos, kentėjimas ir net pati mirtis. Sakysite – utopija. Bet Apšvietos projektas nuo pačios savo pradžios buvo utopinis, kas nesutrukdė jam būti daugybės kančių priežastimi ir pražudyti milijonus žmonių. Transhumanizmas tėra radikaliausias Apšvietos projekto variantas. Nemirtingumas (arba mažų mažiausiai keliskart išaugusi gyvenimo trukmė) nebus Homo sapiens – kuris yra esmiškai mirtingas – bruožas. Tai bus „transžmonių“, „antžmogių“ privilegija. Koks bus šitų būtybių santykis su mirtingaisiais? Transhumanistai piešia įvairius galimus ateities scenarijus – nuo fizinio Homo sapiens rūšies sunaikinimo iki taikios žmonių ir transžmonių koegzistencijos. Tačiau net paties optimistiškiausio mums, mirtingiesiems žmonėms, scenarijaus atveju Homo sapiens ateityje yra pasmerktas išnykti. Kaip kadaise Homo sapiens išstūmė Homo neanderthalensis, taip ateityje Homo sapiens bus išstumtas transžmonių – „žmoniją“ pakeis „transžmonija“.

„Dievas apsėjo pasaulį tautų sėklomis“ – tai, kad šie žodžiai priklauso nacionalizmo filosofijos korifėjui, Italijos patriotui, popiežiaus Pijaus IX ekskomunikuotam liberalui ir masonui Giuseppei Mazzini, tik dar kartą iliustruoja, kokia prieštaringa ir sudėtinga buvo Bažnyčios ir nacionalinės valstybės (ir tautos idėjos) santykių istorija. Tačiau šiandien šios dvi „vertikalųjį“ (Dievo valstybės pilietybė) ir „horizontalųjį“ (nacionalinės valstybės pilietybė) įsipareigojimus steigiančios tikrovės stovi bendro įsipareigojimus naikinančio, „šiapusybės“ ir „anapusybės“, profanum ir sacrum, „savo“ ir „svetimo“ (arba, jei norite, „kito“) skirtį niveliuojančio globalizmo viesulo akivaizdoje. Bažnyčia yra Dievo tauta (1 Pt 2, 9–10) ir kartu – Kristaus sužadėtinė (Ef 5, 32; Apr 19, 7), t. y. asmenybė pačia giliausia metafizine prasme. O kas yra tautos, kuriomis „Dievas apsėjo pasaulį“? Krikščioniškai minčiai jos gali būti „asmenybės“ geriausiu atveju perkeltine prasme. Akivaizdu, kad Motina Bažnyčia – kuri iš tikrųjų yra einančiųjų į išganymą Motina – ir „motina“ tėvynė yra skirtingo ontinio statuso tikrovės. Tautos hipostazavimas, suteikimas jai realios „asmenybės“ statuso neįmanomas be žmogaus asmenybės nuvertinimo ir sukuria pastarosios totalitarinio pavergimo filosofines prielaidas. Tačiau globalizmo iššūkio akivaizdoje visiškai nepriimtinas yra ir požiūris į tautą kaip į vien tik „įsivaizduojamą“ bendruomenę. (Atrodo, kad „globalios Lietuvos“ vizionieriai būtent taip ir „įsivaizduoja“ tautą.) Tauta nėra asmenybė, tačiau vis dėlto ji yra kažkas netgi labai realaus, kažkas, kas yra ne tiek „vaizduotės“ produktas, kiek veikiau tos vaizduotės sąlyga. Vargu ar gali padėti įvairios „organicistinės“ (à la Spengleris) metaforos, nepaliekančios vietos krikščioniškai istorijos pajautai būtinai laisvei. Tauta nėra vaikystės, jaunystės, brandos ir mirtimi pasibaigiančios senatvės periodus išgyvenantis „organizmas“. Dėl tos pačios laisvės problemos krikščioniškai minčiai nepriimtina ir Levo Gumiliovo etnogenezės koncepcija, pagal kurią tautų raida aiškinama materialia sąveika su ateinančiomis iš kosmoso energijomis. Galbūt Arnoldo Toynbee „iššūkio–atsako“ schema labiausiai tenkina krikščioniškos minties reikalavimus. Pati nebūdama asmenybė, tauta veikiau yra procesas (pirmiausia dvasinis, nors ir ne vien tik), kuriame žmogiškoji asmenybė atsako į slypinčius už įvairių istorinių išmėginimų dieviškosios Asmenybės iššūkius. Tautos raida atspindi atsako kūrybiškumą. Individualus asmuo-kūrėjas, viena vertus, yra aktyvus šio proceso subjektas; kita vertus, jis pats yra šio proceso kūrinys. Tautinis vyksmas nepavaldus lemties dėsniams – jis yra laisvės arena. Pasaulio istorija yra daugybės tokių laike ir erdvėje tarpusavyje sąveikaujančių vyksmų iniciacijos, augimo, stagnacijos, atgimimo, regreso, pabaigos laukas. Šiame lauke tautos-vyksmai prasideda ir leidžiasi į kelionę laike ir erdvėje, kurios metu patiria savo „žvaigždžių valandas“, intensyvios eigos ir silpno rusenimo periodus; vos rusenantis tautinis vyksmas gali įsižiebti su nauja jėga, bet gali ir užgesti, užleisdamas vietą kūrybiškesniam žmogiškam atsakui į transcendentinį iššūkį. Dievas išgano asmenis – ne tautas. Tačiau nuo Babelio bokšto statybos laikų Dievas kalba su žmonėmis tautų kalbomis, kurių spartus nykimas, įspūdingai aprašytas Davido Crystalo, negali nedžiuginti dvasios, kadaise vadovavusios Babelio bokšto statybai, o dabar siautėjančios globalizme.

„Nėra valdžios, kuri nebūtų iš Dievo“ – rašo Paulius romiečiams. Ar tai reiškia, kad kiekviena valdžia yra gera? Aišku, ne – tvirtinti priešingai būtų absurdas. Nerono valdžia, kurios auka tapo pats tautų apaštalas kartu su daugybe kitų krikščionių, nebuvo gera valdžia. Tuomet kokia prasme ji buvo „iš Dievo“? Kokia prasme „iš Dievo“ yra valdžia, užsimojusi iš viešųjų dokumentų išguiti sąvokas „tėvas“ ir „motina“? Ar tik nebus tai to, kuris išmokė kalbėti „Tėve mūsų“, priešo valdžia? Ar dvasia, bandanti įteigti, kad tėvynė yra „globali“, nėra ta pati, kuri laikų pabaigoje „išeis suvedžioti tautų, gyvenančių keturiuose žemės kampuose, Gogo ir Magogo“ (Apr 20, 8)? Kokiu požiūriu ši valdžia gali būti „iš Dievo“? Atsakymas gali būti tik vienas – iššūkio požiūriu. Globalizmas yra išmėginimas, kuriame paradoksaliu būdu reikia įžvelgti transcendentinės valios iššūkį. Ar kol kas dar šimtuose ir tūkstančiuose tautinių vyksmų kurianti žmogiškoji valia sugebės duoti tinkamą atsaką? Kristus mirė už visų tautų žmones, bet ne už tautas. Dievas gelbsti visų tautų žmones, bet ne tautas. Gali būti, kad paskutinis tautų suvedžiojimas jau prasidėjo, ir Gogas su Magogu jau čia pat. Baltijos kelyje galingai liepsnojęs lietuvių tautinis vyksmas šiandien liūdnai rusena. Jis gali visiškai užgesti, palikdamas po savęs anglių krūvelę ir užleisdamas vietą tinkamesniam žmogiškam atsakui, bet gali ir įsižiebti su nauja jėga. Kaip atsitiks, gali paaiškėti jau ne tokioje tolimoje ateityje.

www.satenai.lt, www.propatria.lt