
„Rusofobija“ šiandien – patogiausia etiketė tiems, kurie nenori kalbėti apie faktus. Ištarei žodį – ir viskas: karas, okupacija, propaganda, šnipinėjimas, grasinimai kaimynams staiga tampa ne tema, o „neapykanta rusams“. Patogu. Tik čia ne argumentas – čia triukas.
Bet neapsimetinėkim: rusofobija kaip reiškinys egzistuoja. Tik ji skirtinga.
Viena – kai pradedama taikytis ne į režimą, o į žmones: kaltas ne veiksmas, o kilmė; kaltas ne nusikaltimas, o kalba; kaltas ne sprendimas, o akcentas. Čia jau ne saugumas – čia ksenofobija, kurią lengva parduoti, nes mąstyti nebereikia.
Kita – „strateginė“ rusofobija. Kai ji tampa politiniu šarvu ir verslo modeliu: bet kokia kritika – „rusofobija“, bet koks klausimas – „Kremliaus naratyvas“. Iš baimės lipdomi projektai, biudžetai, konferencijos, pareigybės ir moraliniai tribunolai. Kuo daugiau baimės – tuo daugiau pinigų. Kuo daugiau įtampos – tuo daugiau „ekspertų“. Kuo mažiau rezultatų – tuo daugiau skaidrių beprasmiškose prezentacijose.
O tikras saugumas remiasi šaltu protu ir faktais. Todėl faktų labiausiai ir bijoma – nes jie parodo, kur baigiasi grėsmė ir prasideda isterija, kur baigiasi valstybės interesas ir prasideda interesų grupės.
Jei „rusofobija“ tampa universalia lazda prieš bet kokią diskusiją, mes prarandam svarbiausią ginklą – gebėjimą mąstyti. O tada baimė tampa technologija. Kam – liga. Kam – labai patogus verslas.
Apie tai ir daugiau – tiesioginėje 2025 12 22 ekspertai.LIVE laidoje „2K+“.





























