Bernard'as Noëlis. „Prarandama prasmė“

Pajuntame nuovargį ir norime priešintis, o tiesą sakant, įsiuntame, kai, apėmus nuovargiui, priešintis nebelieka jėgų. Valdžia sugebėjo pasalūniškai įsibrauti į mūsų gynybos pozicijas ir net naudotis mūsų energija. Be jokios priežasties pajuntame silpnumą, ir jį, beje, tik atsitiktinai staiga suvokiame. Tada ima aiškėti, kad iš seno puoselėta tironų svajonė jau pildosi – pasiduodame be jokio juntamo pasipriešinimo, lyg sava valia.

Tačiau kas gi mus apsėdo, kad šitaip nusiritom? Norėdamas šį prarandamos prasmės reiškinį padaryti aiškesnį, kadaise jam nusakyti sukūriau terminą „sensure“ (prancūzų kalba „sens“ – „prasmė“, plg. „censure“ – „cenzūra“ – vert.). (...)

Šiandien pagrindinis beprasmybės skleidimo įrankis yra televizija. Pirmiausia dėl jos žiūrovų gausos, taip pat ir dėl jos peršamo elgesio politikos, ekonomikos ir laisvalaikio srityse modelio.

Televizija įtraukia daugybę žiūrovų, nes nekelia jiems jokių reikalavimų, išskyrus vieną – atsisėdus priešais televizorių žiūrėti ir klausyti. Dar niekad žmonijos istorijoje nebuvo taip lengvai prieinamo ir tokio paprasto vartoti informacijos ir kultūros šaltinio.

Šis lengvumas yra pabrėžtinas, mat jis atsirado kaip prieštara paprastam etikos dėsniui, kad be pastangų ko nors pasiekti neįmanoma. Nuo šiol žinios, pramogos ar dokumentiniai filmai televizijos žiūrovui yra prieinami be jokio vargo ir bet kada. Tereikia būti pasyviam ir sugerti regimus vaizdus. Viskas yra pateikiama kalbančių vaizdų seka, ir jie sukasi ne vien žiūrovui prieš akis, bet ir jo galvoje, nes žmogaus mintys yra neatsiejamos nuo jį supančių vaizdų. Galime tad visiškai logiškai išprotauti, kad šis ryšys nėra nekaltas ir kad kasdien mums į akis brukamas vaizdų srautas atima iš mūsų valią savo pačių protu kurti vaizdinius, t. y. ką nors prasminga.

Beje, dažniausiai televizijos vaizdai yra stereotipiniai, ir tai pasakytina apie visas sritis. Taip žmogaus sąmonė verčiama kurti tik šiuos vaizdus atitinkančius vaizdinius. Originalumas nyksta užleisdamas vietą tam tikrai visuotinei vaizduotei – kiekvienas savo vaizduotėje laiko tuos pačius tų pačių laidų įpirštus vaizdus. Neseniai TF1 (didžiausius reitingus turintis Prancūzijos komercinės televizijos kanalas – vert.) direktorius savo vaidmenį apibūdino kaip „imlių smegenų formavimą“, kitaip sakant – tokių, kurios nepajėgtų atsispirti reklamos gundymams. Anksčiau toks tiesmukas pasisakymas būtų buvęs palaikytas blogu tonu, tačiau dabar jis nuskambėjo kaip niekur nieko.

Ką gi, ir mums geriau, kai iškart sužinom, kad beprasmybės skleidimas yra ciniškai suplanuotas, – tuomet, negaišdami laiko įrodymams, mes galim iš arčiau pažvelgti ir pamatyti, kad iš mūsų gyvenimo dingsta ne vien prasmė, bet ir gyvybingumas. Juk visiems suprantama, kad natūrali minties eiga sutrinka, kai ją pakeisdamas įsibrauna beprasmių vaizdų srautas; beje, tai tik vienas žalingas šio sukeitimo poveikis. Ar tik ne todėl, kad kiekvienam dalykui skirtas laikas pareikalauja atitinkamos mūsų gyvenimo dalelės? Ar tik ne todėl, kad bereikšmiams dalykams atiduotas laikas yra pragaištingas, – juk viskas turi pasekmes? Darosi vis aiškiau, kad neįmanoma paveikti proto prieš tai nepaveikus kūno. Aišku ir tai, kad šiuo atveju kūnas patiria didelę žalą.

Kalbėdami apie laiką, praleistą priešais televizoriaus ekraną, anksčiau jį būtume pavadinę „prarastu laiku“, tačiau kai prarasti laiką tampa įpročiu, tai įgauna kitą pobūdį. Pasak statistikos, vidutiniškai prancūzai prie televizoriaus praleidžia keturias valandas, t. y. gerą ketvirtadalį savo aktyvaus gyvenimo. Skiriant tiek laiko bereikšmiams dalykams, protas neišvengiamai silpsta, nes protinę veiklą pakeičia besimainantys vaizdai, panarinantys į kitą realybę ir konformizmą. Toji kita realybė peržengia vien privačioje erdvėje matomo reginio ribas ir driekiasi vis plačiau: ji po truputį formuoja visą mūsų aplinką, toje aplinkoje mes jau turime atitikti anuos vaizdus, jei norime būti įtikimi (kalbant apie politiką), stengtis įtikti (kalbant apie prekes ir daiktus) arba atrodyti patraukliai (kalbant apie santykius). Visa tai mus veikia kaip užkratas, nes vaizdais mus siekiama apdumti, o ne skatinti mąstyti. Šį procesą galima prilyginti vartojimui, nes pakuotė yra daug svarbesnė už jos turinį; šis dažnai pats nekinta, o vis naujai juo susidomėti verčia – nuolat mainydamas išvaizdą.

Šiame vaizdų teatre išvaizda yra svarbiausia prekė, nes ji priverčia mus pirkti nieką, taip pat dalyvauti tuščiuose politiniuose vaidinimuose ir pamėgti tuščias emocines ar erotines pozas. Mums yra pavaizduota ir laimė, ir ateitis. Nuo šiol tikrovė tėra papildas. Ji pranyksta, kai į ją žvelgiame, nes mes pamatome tik panašumą, juo ir pasitenkiname. Taip pat elgiamės ir su kūnu, tik vidujai, nes kaip tiktai jo viduje yra reginio vyksmo vieta, o tiesą sakant, greičiau kanalas ar net nutekamasis vamzdis. Vaizdai neužsilikdami juo tiesiog prasrūva. Jie, įsiskverbę į juos regintį asmenį, abejingai juo slenka toliau. Svarbiausia – nuolatinė vaizdų kaita. Jie juda visada viena kryptimi, vienoda progresija – jie, slinkdami į priekį, nutrina kitus vaizdus, į kūną, tą nutekamąjį vamzdį, patekusius pirmiau. Šio vamzdžio anga yra smegenys, ir jas vaizdų kaita padarė nieko neatmetančias, bet nieko ir nepriimančias, nebent pranešimus, į kuriuos reklamos gamintojai dar įšvirkščia šiek tiek prasmės.

Suprantama, kad ši prasmė yra tik tarnaitė: jai nerūpi apšviesti ar duoti peno smegenims, jos vienintelis tikslas – paskatinti vartoti vieną ar kitą daiktą, ir ji pati yra tik į reklaminį pranešimą įpakuota prekė. Informacinių ar politinių laidų prasmė siekia tų pačių tikslų, kaip ir jų vyresnioji sesuo reklamose. Išskyrus retas išimtis, jos teikia ne informaciją, o įprastu, vartojimui skirtu būdu nušviečia tam tikrą aktualiją, tam tikrą asmenį, partiją ar įvykį. Visos kalbos yra rašomos paisant vartojimo proceso dėsnių, šie jau ėmė daryti įtaką švietimui ir kultūrai.

Padėtis tragiška, nes į vartotoją nežiūrima kaip į atsakingai pasirenkantį pilietį ar bent blaiviai protaujantį pirkėją, siekiama vieno – padaryti jį bevalį, nesąmoningą ir neatsispiriantį prekei ar individui su patrauklia kauke. Šio bevališkumo pradžia galime laikyti tą akimirką, kai reginys, nustojęs kviesti žiūrovą dalyvauti, paliko jį tik stebėti. Pasyvus žiūrovas yra lyg vamzdis be filtro – jis nemąsto ir nesuvokia, bet nepailsta siurbti. Toks be saiko galįs ryti žiūrovas yra tobulo vartotojo prototipas, jis paklūsta šiandien matomose pasidygėjimą keliančiose reklamose skelbiamai „pirkimo prievolei“ (citata iš reklamos, perfrazuojant „pirkimo galią“, – vert.).

Natūralu, kad jei į kūną žiūrima vien kaip į sočiai vaizdų jums parūpinantį organą, jį nustojama gerbti. Taip naudojamas – fiziškai ir psichiškai – kūnas pavirsta tam tikra organine skyle, prisisiurbusia prie jūsų, kad jus sveiką apkrėstų ir galiausiai imtų be atodairos vartoti visa, kas į jį grūdama. Tam tikru atžvilgiu vartotojas yra priverčiamas vartoti... Gal šis apibūdinimas pasirodys karikatūriškas, tačiau toks paprastinimas tik prikišamai parodo akivaizdų dalyką. Padėtis, beje, pasirodys dar liūdnesnė, kai suvoksime, kad kai dėl pasyvaus vartojimo prarandama prasmė, jos vietoje išsižiojusi tuštuma prikemšama nieko ir žiūrovus vienijantis dalykas pasidaro šis niekas.

Genialus informacinės visuomenės išradimas – sugebėjimas mus pasotinti paviršutiniškais dalykais, kitaip sakant, užimti mus nieku. Šitaip susidūrėme su keistu laimėjimu. Juolab jei prisiminsime, kad per visą istoriją visuomenės laikė prasmingu dalyku būti vienijamos stiprių idėjų, kad kiekvienas, tapęs socialinio (ar mistinio) kūno dalimi, jaustųsi save realizuojąs. Geriausias pavyzdys – religijos, kurios stengėsi suteikti savo išpažinėjams dvasinį gyvenimą, paremtą ritualais, tą prasmės troškulį turėjusiais apmalšinti. Totalitarinių režimų bruktos ideologijos turėjo veikti religijų, aukštinusių visus vienijančią bendrą mąstyseną, principu. Tačiau būgštavimai, kad mąstydami žmonės galiausiai ims prieštarauti, ideologiją greitai paversdavo stereotipiška ir bukinančia iliuzija. Keistasis informacinės visuomenės laimėjimas – vienoda žmonių mąstysena, nesiūlant nieko, kas juos verstų mąstyti. Tai tapo įmanoma, nes protas jau ne mąsto, o sugeria mąstymą imituojantį vaizdų srautą. Sukurti bendrystę, kai bendrai dalijamasi vien tuštuma, yra, be abejonės, pelningiausia viešpataujančios ekonomikos operacija. Be to, ji nuolat tobulinama šalinant pustonius ir paliekant vietą tik kategoriškiems požiūriams, kai egzistuoja tik „taip“ arba „ne“.

Mažiausiai kintantis žmogaus elgsenos bruožas – polinkis keliaklupsčiauti. Visais laikais daugumą engė mažuma, ir jai tai nebūtų pavykę be daugumos sutikimo. Žinoma, būta sukilimų, maištų, pasipriešinimų ir net revoliucijų, tačiau priespauda visuomet sugrįždavo. Ir dažniausiai patiems išlaisvintojams naudojant prievartą: šie, valdžią nuvertę, perimdavo jos įrankius – institucijas, kariuomenę, policiją, – kaip tik tuos, kurie ir simbolizuoja tai, ko reikėtų atsisakyti socialinę santvarką norint pakeisti. Tačiau, mūsų visuomenei virtus informacine, tapo įmanoma svajoti apie valdžią, kuri, nors ir ne menkesnė engėja, prievartos atsisakytų, nes valdyti įmanoma ir be jos. Iš tiesų, norint kitus pavergti, jėga nebėra būtina, kai žinoma, kad kuo nors užėmus akis užvaldoma ir galva, o kartu su ja – ir ta kertė, kurioje galėtų rastis minčių apie pasipriešinimą. Senųjų režimų veltui buvo visaip kaip stengiamasi drausti, cenzūruoti, kontroliuoti – žmogaus mąstymas jiems liko nepavaldus ir toliau tyliai veikė prieš juos. Nūdienos valdžiai mūsų mąstymas yra pavaldus netaikant nė menkiausio suvaržymo – jai tereikia leisti plūsti beprasmybės srautui. Kai žmogaus gyvenime nelieka prasmės, jis savaime virsta paklusniu vykdytoju.

Kad tas žmogus imtų priešintis, visų pirma jis turi suvokti tempiąs jungą ar esąs auka, tačiau susivokti sunku, kai pats sau esi engėjas. Niekas kitas, išskyrus mus pačius, prasmės iš mūsų neatima – atsidūrus tokioje padėtyje, sunku įvertinti padarinių mastą. Vieną kartą skundžiamės praleidę per daug laiko prieš televizoriaus ekraną, kitą išjuokiame kokios nors laidos kvailumą, nors žiūrėjome ją iki galo, dar kitą – giriamės saikingai spaudinėję televizoriaus pultą, tačiau toks kritiškas mūsų nusiteikimas niekur toliau neveda, o svarbiausia – šitaip neužčiuopiama problemos esmė, t. y. engiančio vaizdų srauto įsivyravimas. Liūdniausia, kad ir gera laida lygiai taip pat užgožia mąstymą, kaip kad prasta...

O ir žiūrovų visuomenė yra pasidalijus, ir aiškiai matyti, kad populiarumo siekis ir kanalų tarpusavio konkurencija nepasireiškia kokybės gerinimu. Vienintelis jų rūpestis – kad žiūrovų būtų pritraukta kuo daugiau ir kad palankių atsiliepimų gausa kiek tik įmanoma padidintų reklamos minutės kainą. Siekiant tokio „idealo“, žiūrovas jau nėra laikomas stebėtoju ar klientu, – tai atrodytų normalu, – o tiesiog galva, kurią reikia padaryti imlią reklamos ar kitiems pranešimams. Tokį tikslą yra išsikėlęs populiariausias kanalas, o tai reiškia, kad savo auditorija, kuriai priklauso beveik pusė visų Prancūzijos televizijos žiūrovų, jis galės manipuliuoti kaip tinkamas, tuo metu ji pati manys pramogaujanti ar besiklausanti žinių.

Tokio klastingo žmonių suvedžiojimo tikslas – pritraukti kuo gausesnę publiką, kad ji nedelsiant būtų parduota reklamos užsakovams. Ji tarsi banda galvijų, suskaičiuojamų prieš parduodant reklamos pirkliams. Ponas Patrickas Le Lay, generalinis TF1 direktorius, labai ciniškai, tačiau pagaliau tiesiai šviesiai tai ir pasakė: „TF1 darbas – padėti, pavyzdžiui, „Coca-Colai“ parduoti savo produktą. O tam, kad reklamos pranešimas būtų paveikus, reikia, kad televizijos žiūrovų smegenys lengvai pasiduotų. Mūsų laidų paskirtis – daryti smegenis imlias, t. y. jas linksminti, atpalaiduoti, taigi per laiką tarp reklamos pranešimų jas tinkamai parengti. „Coca-Colai“ mes parduodame ne ką kita, o laiką, kai žmogaus smegenys imlios...“

Ponas P. Le Lay nepatikslina, ką slepia žodžiai „imlios žmogaus smegenys“, tarsi tokia būsena jam jau būtų akivaizdi tikrovė, lygiai kaip ir televizijos sugebėjimas tą būseną sužadinti. Toks įsitikinimas mums kartu primena, kad televizija – išties greičiausiai veikianti ir efektyviausia smegenų valymo priemonė; iš televizijos gautas „pranešimas“ žmonėms atrodo tarsi jų pačių mintys. Kiek vėliau ponas Le Lay nurodo tokio efektyvumo priežastį: „Televizija – veikla, neturinti atminties.“ Kitaip sakant, tas „imlumas“ yra neribotas, nes žmogus nedaro jokių išvadų iš to, ką tą akimirką pamato.

Ironizuodami (tik kam būtų skirta ši ironija?) priminsime, kad kai 1987 metais TF1 buvo privatizuojamas, ponas Bouyguesas, norėdamas nurungti savo konkurentus ir šį kanalą įsigyti, teigė jį „pagerinsiąs kultūros atžvilgiu“. Toji „kultūra“ virto imlių smegenų formavimo menu, kokio ligi šiol jokiam totalitariniam režimui nepavyko taip sėkmingai įvaldyti.

Ši sėkminga veikla savo efektyvumą dangsto iš pažiūros tik vartojimo prekių pardavinėjimu, nes ponui Le Lay greičiausiai būtų ekonomiškai nenaudinga aiškinti, kad jo kanalo paskirtis – padaryti mūsų smegenis imlias, pavyzdžiui, pono Sarkozy idėjoms. Svarbiausia neprasitarti žmonių bandai, kas jų pirkėjas, jei tik nori parduoti juos be vargo ir visus iš karto.

Suprantama, kad toks „imlumas“, kokio siekia ponas Le Lay, apsišarvavęs pragmatizmu, žavinčiu visus „verslininkus“, – tai tik viena iš senojo keliaklupsčiavimo apraiškų. Vartotojų visuomenei jis reikalingas tam, kad mus įtikintų, jog renkamės patys, nes juk taip rinktis mus ir skatinanti nepriklausoma, objektyvi ir naudos nesiekianti informacija.

Iš prancūzų kalbos vertė Rūta Kisielytė

Bernardinai.lt