Paskambinu savo motinai ir be jokio rimto reikalo: „Kaip išmiegojot, kas naujo?“ Puikiai suprantu, kas ten gali būti naujo riedančiame pakalnėn aštuoniasdešimtmečių pensininkų gyvenime. Nors kartais vis dėlto šis bei tas atsitinka. Dabar renovuoja jų penkiaaukštį „miegantį dangoraižį“ (taip mes savo namą vadindavome) Žirmūnuose, kuriame pragyvenau bene dvidešimt brendimo metų. Sudėjo plastmasinius langus, nupjaustė balkonus, putoplasto blokeliais apklijavo rūsių sienas, aplink namą iškasė griovius, žodžiu, darbai vyksta. Renovuotis, atsinaujinti gal ir visai nebloga idėja. Kai niekas nevyksta, reikia juk kažką sugalvoti, kad būtų bent vyksmo iliuzija.Klausiu motinos: „Tai už kokius pensijos pinigus ten jus renovuoja?“ Ir ji pasiguodžia, kad jau atėjo kelių tūkstančių litų sąskaitos. Tų sąskaitų senukai nesupranta, moka iš paskutiniųjų, nežino, ar tai vienkartinės įmokos, ar ateis kas mėnesį ir suraitys juos į ožio ragą. Sakau, – pasakyk, motin, kokios sąskaitos ir už ką – parašysiu. O ji man atsako: „Va jetau, tik nerašyk apie tai. Susilauksim bėdos.“
Tai labai tipiškas mūsų visuomenės paveikslėlis, liudijantis apie baimes ir kompleksus, kuriuos į mūsų jauseną ir mąstymą įvarė sovietmetis, ir tas tvaikas iki šiol neišsivėdino.
Kartą, visai prieš mirtį aplankiau savo tetą, tautosakininkę Pranutę Jokimaitienę. Kaip tik rinkome medžiagą „Sietynui“ apie jos amžininkus ir draugus, literatus ir pokario partizanus Mamertą Indriliūną ir Bronių Krivicką. Ji rodė nuotraukų albumą ir daug pasakojo apie prisitaikėlišką pokario inteligentijos laikyseną, minėjo pavardes, detales. Man kilo mintis įjungti diktofoną, bet ji sudraudė mane: „Ne, dar ne laikas, nors jau buvo prasidėjęs Sąjūdis. Neįrašiau to pokalbio, tad neturiu teisės kažką daugiau sakyti ir spekuliuoti padoraus žmogaus vardu.
Tas „dar ne laikas“ yra ir šiandienė mūsų būsena. Visuomenė, tolydžio varginama ir slegiama po socialiniu presu, pati pasirenka atsakymus į kelis nūdienos keliamus klausimus: „Ar man apsimoka apie tai šnekėti, o jei imsiu viešai šnekėti, ar nesusilauksiu kokių nors nemalonių pasekmių.“
Apie tas tikėtinas pasekmes – atskira kalba. Pamenu, mano tėvas sovietmečiu, kai įsijungdavo „Vatikano radiją“ ar „Amerikos balsą“, o ypač kai atvažiuodavo į svečius teta iš Amerikos, ant telefono aparato uždėdavo pagalvę. Ir pastaruoju metu susiduriame su reiškiniais, skatinančiais neužmiršti pagalvės. Atrodytų, kad tokia institucija kaip VSD turėtų visuomenę apsaugoti nuo įsisenėjusių KGB fobijų, tačiau kai sužinome, kad būtent tas mūsiškis „saugumo garantas“ pats ėmėsi sekti ir pasiklausyti žurnalistų, visuomenininkų ir politikų pokalbių, nerimo nesumažėja. Kaip tada turėtų jaustis žurnalistas, renkantis medžiagą apie slaptas valdininkų, verslininkų, teisėsaugininkų ir darbdavių aferas? Žurnalistas dar yra šiek tiek apsidraudęs, nes tai, ką žino, gali paviešinti, užbėgti negeram siužetui už akių. O ką daryti tokiems žmonėms kaip mano tėvas ir motina? Bijoti? Kalbėti pašnibždom apie būsto renovaciją?
Amerikiečių trilerių tipologija turi tokį teigiamą personažą. Paprastai jis – airis, naiviai tikintis teisingumu, dažniausiai – eilinis policininkas, kuris stoja į kovą su sistemos vėžiu. Tai naujasis Amerikos epas ir mitas su happy end‘u, pakeitęs mielą kaubojiškąją siužetų paradigmą. Kad ir koks naivus tas mitas ir personažas būtų, visuomenei jis padeda pasitikėti savo valstybe ir teisingumu. Pamėginkime adaptuoti tokį tipažą mūsų lietuviškame kinematografe. Išeis visiškas falšas, melas ir nesusipratimas, kokį matėme apie teigiamą ir dorą tarybinės Lietuvos milicininką Stiopą.
Tai tik kalba apie liūdną faktą, kad mūsų jėgos struktūros ir teisėsaugos sistema per dvidešimt metų nesugebėjo visuomenei įrodyti, kad stovi paprasto žmogaus ir viešojo intereso pusėje.
Lygiai taip pat ir besimainančios valdžios. Visos vos ne atviru tekstu tave perspėja, kaip ir mano motina: „Geriau tu apie tai nerašyk...“ Apdairus, žinodamas Juro Abromavičiaus, pulkininko Vytauto Pociūno, Dalios Budrevičienės, Kiesų, „Samanėlės“, pedofilijos bylų trajektorijas, išsigąstų ir tikrai nebesiknaisiotų po pamušalus, užantspauduotus slaptumo grifais. Iki tiesos ten ir neprisiknisi, gali pasidalyti mintimis tik apie savo nuojautas, apskaičiavimus ir išprotavimus. Kad ir kaip ten būtų, sovietizmo laikais kiekvienas kritinis straipsnis asmens ar institucijos atžvilgiu būdavo apsvarstomas, duodamas į jį atkirtis arba atsakymas, taigi, formaliai gyvenome gal net labiau dialogiškoje, nors ir paranojinėje, terpėje nei šiandien. Nūdien jokios atsakingos institucijos į jokius aštresnius klausimus ar straipsnius nepasivargina atsakyti, nors visos turi gerai apmokamus spaudos atstovus. Pamėgink paklausti jų, ir dažniausiai susilauksi atsakymo: „Ne jūsų reikalas“, o kai jau prisijaukini kokį ir jis ima atvirauti, atsisveikindamas dažniausiai priduria: „Ką šnekėjom, tegul lieka tarp mūsų. Tikiuosi, kad būsi toks išmintingas ir apie tai nerašysi.“
Taigi ir nerašau, tik kalbu apie sindromą, kaip visi primygtinai prašo apie tai, ką žino, kad nebūtų parašyta. Paranojinė būsena, ar ne, gyvenant dvidešimtpirmuosius demokratijos, laisvos spaudos ir Nepriklausomybės metus?
Kalba redaguota ekspertai.eu
Association „Global Gaze Network“
IBAN: CH9409000000161276571
BIC: POFICHBEXXX
(banko pavedimo mokestis toks pat, kaip darant pavedimą ir Lietuvoje)
Adresas: Brandschenkenstrasse 53
Miestas: Zürich
Pašto kodas: 8002
