Lietuvos valstybėje greta kamieninės lietuvių tautos gyvena tautinės bendrijos: rusų, lenkų, žydų, ukrainiečių bei tautinės mažumos – totorių, karaimų. Didžioji dauguma jų yra Lietuvos piliečiai ir todėl vadinami Lietuvos rusais, Lietuvos lenkais, Lietuvos žydais, Lietuvos totoriais ir t.t. Tačiau neskaitlinga dalis Lietuvos lenkų save įvardija lenkais Lietuvoje (poliaki na Litvie). Sakytume, – tegul kaip nori jie vadinasi, tegul net „lenko kortą“ turi, tik tegul laikosi Lietuvos įstatymų, gerbia kamieninę tautą, nesielgia čia kaip šeimininkai. Iš tikrųjų, jei nesi Lietuvos lenkas, o tik lenkas Lietuvoje, nenori integruotis į kamieninės tautos valstybę, valstybė tave gali laikyti tik svečiu, kuriam Lietuvos įsipareigojimai yra ženkliai mažesni nei Lietuvos piliečiui. Tačiau tie „poliaki na Litvie“ užsimanė, kad jiems būtų suteiktos ne tik Lietuvos piliečio teisės, bet priedu – ir kai kurios Lenkijos piliečio teisės. Tarp tokių teisių – asmens dokumentuose pavardes bei vardus rašyti lenkiškais rašmenimis. Gal tos bendrijos mažumai tebesisapnuoja Liublino unija, Želigovskis ir Pilsudskis Lietuvoje, gal jie lenkų kalbą vertina aukščiau už lietuvių kalbą, nes nei, tarkim, Rusijoj ar Amerikoj tokių teisių lenkai nereikalauja. Galėtume nekreipti dėmesio į „svečių“ absurdiškus reikalavimus, tačiau Lenkijos valstybės vadovai mūsų valstybės vadovams dainuoja tą pačią dainelę. O mūsiškiai valstybės vadovai tos dainelės pataikūniškai klausė, absurdiškoms lenkų ambicijoms mūsų tautinio orumo žeminimo sąskaita pritarė, vykdė antikonstitucinį flirtą, žadėjo „problemą“ spręsti ir net teikė vilčių, kad lenkų asmens dokumentuose bus leista rašyti pavardes lenkiškais rašmenimis. Antai, susitikimuose su Lenkijos prezidentu, nepaisydamas LR Konstitucijos nuostatų, neturėdamas tam teisės, prezidentas V.Adamkus lenkams žadėjo lenkiškas pavardes ir vardus asmens dokumentuose Lietuvoje pradėti rašyti lenkiškais rašmenimis. Panašius ketinimus yra pareiškęs ir premjeras A.Kubilius.
Partijai „Lietuvos lenkų rinkimų akcija“ (LLRA) toks antikonstitucinis flirtas labai patiko, ji, nusitvėrusi valstybės aukščiausių pareigūnų pažadus, jau prievartauja LR Seimą leisti ne tik asmens dokumentuose pavardes bei vardus, gatves ir vietovardžius rašyti lenkiškais rašmenimis, bet ir priimti naują tautinių mažumų įstatymą, kuriame Lietuvos lenkams būtų teikiamos išimtinės privilegijos. Panašu, kad minimos partijos kėslai pratęsti antikonstitucinį flirtą pavyko – LLRA sukelta politinė erzelynė negęsta.
Seimo nariai socialdemokratai Gediminas Kirkilas ir Irena Šiaulienė įregistravo Vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose įstatymo projektą ir jį lydinčias Civilinio kodekso pataisas. Projekte įtvirtintas principas – vardai ir pavardės rašomi lietuviškais rašmenimis, taip pat nustatytos išimtys, kada pagal dokumento šaltinį asmenvardžiai paraidžiui nurašomi lotyniško pagrindo rašmenimis arba perrašomi lietuviškais rašmenimis pagal tarimą, jei dokumento šaltinyje asmenvardžiai pateikti tik nelotyniško pagrindo rašmenimis. Šiuo metu galioja 1991 m. sausio 31 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos nutarimas „Dėl vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase“. Šis nutarimas nenumato situacijos, kai Lietuvos Respublikos piliečiai įgyja nelietuviškos formos pavardes, taip pat ir galimybės tokių asmenų pavardes jų pasirinkimu rašyti lietuvių kalbos rašyba arba kitais lotyniško pagrindo rašmenimis.
Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos seniūno pavaduotojas, Šešėlinės vyriausybės švietimo ir mokslo ministras Valentinas Stundys socialdemokratų įregistruotame Vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose įstatymo projekte įžvelgia galimą nacionalinių interesų išdavystę. „Atrodo, kad rimtai rengiamasi Lietuvos ir Lenkijos tarpvalstybinės sutarties dvidešimtmečiui. Tiesa, su kaupu ir ypatingu vasališkumu. Šioje sutartyje įsipareigota: „Vartoti savo vardus ir pavardes pagal tautinės mažumos kalbos skambesį“. Šiandien taip ir rašomi asmenvardžiai“, – pastebi jis. Tačiau, pasak parlamentaro, Lietuvos lenkų rinkimų akcijos frakcijos atstovai, palaikomi Lenkijos politikų, nori būti išskirtiniai.
2014 m. birželio 19 d. Lietuvos Laisvės kovotojų sąjungos, Taryba Lietuvos Respublikos Konstitucijai ginti, „Vilnijos“ draugijos ir Lietuvos liaudies partijos atstovai piketavo prie LR Seimo prieš kėsinimąsi pažeisti lietuvių kalbos konstitucines teises bei, pažeidžiant Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvenciją, išplėsti pagal LLRA reikalavimus tautinių mažumų teises. Seimas tuo pačiu metu, galimai atkreipęs dėmesį į visuomenės protestą, nutarė išbraukti iš darbotvarkės Tautinių mažumų bei Vardų ir pavardžių rašymo įstatymų projektų svarstymą, įteisinantį originalią pavardžių rašybą nelietuviškais rašmenimis ir leidžiantį platesnį lenkų kalbos vartojimą viešajame gyvenime. Tačiau tikėtina, kad kitoje sesijoje įstatymo projektą vėl bus bandoma teikti.
LLRA siūlomą projektą yra sukritikavusi ir prezidentė Dalia Grybauskaitė. Pasak šalies vadovės, Seimas pažeistų Konstituciją, jei priimtų Tautinių mažumų įstatymą, kuris būtų paremtas iki 1992 metų galiojusiais teisės aktais.
Kita vertus, Tautinių mažumų įstatymas iš tikrųjų yra perteklinis, nes veikia Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, kurią 1995 m. vasario 1 d. Lietuvos Respublika pasirašė, o 2000 m. vasario 17 d. be išlygų ją ratifikavo. Deja, ji taikintina tautinėms mažumoms (Lietuvos totoriams, karaimams) o Lietuvos lenkai yra tautinė bendrija, nes už Lietuvos ribų turi savo kilmės valstybę, todėl ne tik jų apsaugai (juos, kaip ir kitus Lietuvos piliečius, saugo LR Konstitucija) ne tik Konvencija, bet ir įstatymas nereikalingi.
Lietuvos Konstitucijos 14-tas straipsnis valstybine kalba įtvirtino lietuvių kalbą, Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas 1999 m. ir pakartotinai 2006 m. gegužės 10 d. išaiškino, jog valstybinė kalba privaloma visiems piliečiams ir visoje valstybės teritorijoje. Todėl derybos dėl rašybos nelietuviškais rašmenimis prilygsta nesusipratimui juolab, kad lietuvių tauta, patyrusi dešimtmečių lietuviškos spaudos draudimą, yra itin jautri kalbos bei rašybos pažeidimams. Peršamas rašybos svarstymas tik galutinai sukompromituotų siūlymų autorius, nes toks svarbus Konstitucijos keitimas įmanomas tik tautai pritarus referendumu. Tokio pritarimo tikimybė, neabejokime, lygi nuliui.
Linkėkime Seimo Socialdemokratų frakcijai savo siūlymą atsiimti, o LLRA –nemotyvuotas pretenzijas palikti pelnytai užmarščiai. Tuo būtų užbaigtas užsitęsęs, politinei erzelynei prilygstantis, daug įvairių išteklių pareikalavęs, bevaisis antikonstitucinis flirtas su LLRA ir Lenkijos vadovais.