Rašau Jums iš savo senos trobos, kurioje jau ir anūkai retai beužklysta. Bet ne apie juos dabar. Vakar ėjau į vaistinę, sustojau prie savivaldybės pastato, žiūriu – Ukrainos vėliava plevėsuoja šalia mūsiškės. Stovėjau gal dešimt minučių, vis žiūrėjau. Aš jau senas, bet širdis dar jaučia – tai nėra šiaip vėliava. Ji dabar reiškia stiprybę, kovą už tiesą, o svarbiausia – pergalę prieš blogį, kokio pasaulis seniai nematė.
Atsimenu, kai mūsų Trispalvę dar slėpėm stalčiuose, kad tik kas nesuprast. Dabar ukrainiečiai – kaip mes tada. Jie kovoja už savo žemę, kaip ir mes, kai reikėjo. Ir ta jų vėliava, nors ne mūsų, bet ji dabar ir mūsų vilties ženklas. Nes jei jie išstovės – ir mes dar nepasiduosim.
Kai kas sako – kam mums jų vėliava prie mūsų įstaigų. Aš sakau – kam mums širdis krūtinėje, jei ji nejaučia? Jeigu jau iškėlėm – vadinasi, žinome, kas teisinga, kas vertinga.
Tai tiek norėjau. Rašyti gerai nemoku, bet tikiu, kad suprasit.
Su pagarba,
Antanas iš Jurbarko (pensininkas)
