Kai karvė tampa klimato priešu, o karo pramonė lieka neliečiama

Žalijų valstiečių lyderis, šaulys Aurelijus Veryga (galvutė apibraukta violetiniu apskritimu), šiuo metu esantis relaksacijos etape Europos Parlamente.

Kol visuomenė Europoje raginama mažinti kasdienį CO₂ pėdsaką – atsisakyti automobilių, riboti vartojimą ar keisti mitybą – realybėje vykstantys karai generuoja taršą mastais, kurie šiuos individualius veiksmus nustelbia.

Remiantis tarptautinių tyrėjų vertinimais, per Rusijos karo Ukrainoje laikotarpį į atmosferą jau išmesta apie 311 mln. tonų CO₂ ekvivalento. Tai kiekis, prilygstantis visų Nyderlandų metinėms emisijoms arba dešimtims milijonų automobilių per metus. Šie skaičiai apima ne tik karinę techniką ar degalus, bet ir degančias naftos bazes, bombarduojamas pramonės įmones, sunaikintą infrastruktūrą bei vėlesnį atstatymą.

Be anglies dioksido, karo metu į aplinką patenka ir kiti pavojingi teršalai – azoto oksidai, sieros dioksidas, kietosios dalelės. Jie sklinda iš degančių sandėlių, chemijos gamyklų, kuro saugyklų. Kartu teršiami gruntiniai vandenys, dirvožemis, naikinami miškai – ekologinė žala tampa ilgalaikė ir dažnai negrįžtama.

Panašūs procesai vyksta ir Artimuosiuose Rytuose, kur kariniai veiksmai susiję su naftos infrastruktūra. Istoriniai pavyzdžiai rodo, kad vien didelio masto naftos gaisrai gali išmesti iki 500 mln. tonų CO₂, o į aplinką patenka milžiniški suodžių ir toksinių medžiagų kiekiai. Tokie reiškiniai sukelia vadinamąjį „juodą lietų“, kai krituliai prisotinami degimo produktų, o tarša pasiekia tiek orą, tiek jūras.

Šių skaičių kontekste karo poveikis klimatui tampa sunkiai ignoruojamas. Palyginimui, vidutinė Europos Sąjungos valstybė per metus išmeta apie 200–400 mln. tonų CO₂. Tai reiškia, kad vienas didelio masto karas per kelerius metus gali sugeneruoti emisijas, prilygstančias ištisos valstybės ar net kelių šalių metiniam poveikiui klimatui.

Ypač krinta į akis pasaulio žaliųjų ir klimato aktyvistų tyla. Tie patys judėjimai, kurie sugeba rengti protestus prieš automobilius, ūkininkus, pramonę ar plastiką, karo taršos klausimu dažnai tampa beveik nepastebimi. Degančios naftos bazės, bombarduojamos gamyklos, sprogdinama energetikos infrastruktūra, teršiamos jūros, nuodijamas oras ir šimtai milijonų tonų papildomų emisijų nesukelia tokios mobilizacijos, kokią matome kur kas mažesnio masto ekologinėmis temomis.

Šiame kontekste vis garsiau kyla klausimas, ar kalbame apie tikrą aplinkosaugą, ar apie pseudožaliąją politiką. Nes tikras žaliasis turėtų matyti visą taršą – ir civilinę, ir karinę. O pseudožaliasis mato tik tą taršą, apie kurią kalbėti politiškai patogu. Jis kovoja su plastikiniu maišeliu, bet nemato degančių naftos bazių; girdi automobilio variklį, bet negirdi raketų; moralizuoja ūkininkui, bet nutyla prieš karo pramonę.

Susidaro įspūdis, kad šiai pseudožaliajai darbotvarkei karvių išskiriamos dujos kelia didesnę grėsmę planetai negu skandinami laivai su nafta, degantys terminalai, bombarduojamos chemijos gamyklos ir į jūras patenkantys nuodingi teršalai. Karvė tampa klimato priešu, o karo pramonė – beveik neliečiama zona. Tai jau ne aplinkosauga, o selektyvus ekologinis teatras.

Tokiame fone pagrįstai galima klausti ir konkrečių žaliųjų organizacijų bei politinių jėgų – Lietuvos žaliųjų valstiečių, Lietuvos žaliųjų partijos, Žaliosios politikos instituto, Aplinkosaugos koalicijos, o pasauliniu mastu – „Greenpeace“, WWF, „Friends of the Earth“ ir kitų klimato aktyvistų: kodėl karo tarša nėra jų centrinė tema? Juk kalbame ne apie smulkmenas, o apie šimtus milijonų tonų CO₂, degančią energetikos infrastruktūrą, teršiamus vandenis, nuodijamą orą ir sunaikintus miškus.

Todėl klausimas jau ne šiaip atviras, o nemalonus: jei klimato krizė iš tiesų laikoma egzistencine grėsme, kodėl pseudožalieji taip drąsiai puola eilinį žmogų, bet taip atsargiai apeina karo mašiną? Kodėl plastikinis maišelis tampa moraline katastrofa, o degančios naftos bazės, sprogdinama energetikos infrastruktūra, raketos, tankai, aviacija ir karo pramonė – tik šalutinė geopolitikos detalė?

Kur šiuo klausimu yra Lietuvos žalieji valstiečiai? Kur Lietuvos žaliųjų partija? Kur Žaliosios politikos institutas? Kur Aplinkosaugos koalicija? Kur visi tie, kurie įprastai labai greitai randa kaltus, kai reikia kalbėti apie automobilius, ūkininkus, malkomis kūrenamus pečius ar vartotojų įpročius?

Ar jie nemato karo taršos? Ar nenori matyti? Ar apie ją tiesiog politiškai nepatogu kalbėti?

Jeigu klimatas šyla nuo žmogaus veiklos, tai jis šyla ir nuo karo. Jeigu CO₂ yra problema, tai CO₂ iš raketų, tankų, naikintuvų, degančių naftos saugyklų ir sprogdinamų gamyklų taip pat yra problema. Klimatas juk neturi partinės priklausomybės ir neskirsto teršalų į „patogius“ ir „nepatogius“.

Kol eilinis žmogus mokomas, kaip gyventi, ką valgyti, kuo važiuoti ir kuo kūrenti namus, karo mašina į atmosferą meta šimtus milijonų tonų teršalų. Ir čia pseudožaliųjų balsas staiga tampa labai tylus.

Tai neturi nieko bendra su aplinkosauga – tai patogi, konformistinė politinių veltėdžių poza.