Dėl prokurorų veiklos

Pastaruoju metu daug dėmesio skiriama prokuratūrai: Seimo komisija, vadovaujama Agnės Širinskienės, tiria, ar prokurorams nedarė įtakos politikai; naujasis Lietuvos Prezidentas Gitanas Nausėda, pradedantis eiti pareigas š.m. liepos 12 dieną, susitiko su Respublikos Generaliniu prokuroru Evaldu Pašiliu aptarti prokuratūros nepriklausomumo, prokurorų atrankos tobulinimo klausimų ir kt. Tačiau neteko girdėti, kad būtų aptariama viena labai svarbi problema iškylanti prokurorų darbe, vykdant jiems ikiteisminį tyrimą.

Įstatymas labai aiškiai nurodo, kad prokuroras ir ikiteisminio tyrimo įstaigos kiekvienu atveju, kai paaiškėja nusikalstamos veikos požymių, privalo pagal savo kompetenciją imtis visų įstatymų numatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika (žr. Baudžiamojo proceso kodekso 2 straipsnį). Ką reiškia reikalavimas atskleisti nusikalstamą veiką visiems aišku: privalo būti nustatyta, koks nusikaltimas įvykdytas, nustatytos įvykdyto nusikaltimo aplinkybės ir asmuo ar asmenys, įvykdę nusikaltimą.

Tačiau Lietuvos prokurorai akivaizdžiai nevykdo šio įstatymo reikalavimų: laikoma, jog dėl to, kad tik teismas gali pripažinti asmenį kaltu įvykdžius nusikaltimą, prokuroras gali nevykdyti įstatymu numatytos pareigos ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti, kas iš tikrųjų įvykdė nusikaltimą. Ikiteisminio tyrimo metu prokuroras gali tik įtarti žmogų, kad jis padarė kaltinamajame akte įvardintą nusikaltimą. Bet juk įtarimas, kad žmogus galėjo padaryti nusikaltimą ir kaltinimas, kad žmogus įvykdė nusikaltimą yra visai skirtingi dalykai.

Nereikėtų čia aiškinti, kad įtarimai tyrimo metu gali keistis tiek ir dėl nusikalstamos veikos apimties bei pobūdžio, tiek ir dėl asmenų, kurie yra kalti nusikaltimo padarymu, nustatymo. Tam ir yra tyrimas, kad patikrinus visas įmanomas versijas būtų nustatyti tikrieji nusikaltimo vykdytojai. Jiems ir turi būti pateikiamas kaltinimas, su kuriuo jie gali nesutikti ir aktyviai gintis būtent ikiteisminio tyrimo metu. Kaltinami konkretaus nusikaltimo padarymu asmenys gali nurodyti tyrėjams aplinkybes bei versijas, kurios paneigia jiems pateiktus kaltinimus. Tyrėjų pareiga visas šias aplinkybes bei versijas patikrinti ir nuneigti įrodymais.

Yra skirtumas tarp teismo veiklos, pripažįstant asmenį kaltu, ir prokuroro, kuris vadovauja tyrimui ir teisme kaltina teisiamąjį, veiklos. Iš viso keista, kad prokuroras, kuris net kaltinamajame akte įvardija asmenį tik įtariamuoju, teisme tą patį asmenį jau kaltina ir reikalauja jam skirti atitinkamą bausmę.

Esmė, žinoma, ne pavadinime, nors logiškai mąstant, kol vyksta tyrimas, pirmiausiai įtariamam asmeniui gali būti pateikiami oficialūs įtarimai, o visapusiškai įtarimus patikrinus, ne taip retai atsitinka, kad tyrėjai pakeičia nuomonę ir vienų įtarimų atsisako, keičia juos naujai iškilusiais įtarimais. Pats naujausias pavyzdys yra šiomis dienomis priimtas Klaipėdos prokuroro nutarimas dėl manekenės Dovilės Didžiūnaitytės mirties tyrimo. Nors įstatymas įpareigoja tyrimą atlikti per kuo trumpiausius terminus, šis tyrimas jau trunka ilgiau kaip pusantrų metų. Dabar tyrimas dar daugiau užsitęs, nes prokuroro Arūno Saunoriaus nutarimu panaikinti kai kurie įtarimai Ričardui Pinikui. Tokį nutarimą nukentėjusiais pripažinti D.Didžiūnaitytės artimieji bei jų advokatas skųs teismui, todėl tyrimas neišvengiamai užsitęs.

Kaip skelbiama, prokuroro nutarimu panaikinti R.Pinikui pateikti įtarimai dėl sukurstymo nusižudyti ar privedimo prie savižudybės, prekybos žmonėmis ir nužudymo, siekiant nuslėpti kitą nusikaltimą. Šie įtarimai rodo, kad tiriant D.Didžiūnaitytės mirties aplinkybes dar nebuvo nustatyta, ar tai savižudybė, ar nužudymas, nes įtarimai R.Pinikui buvo pateikti dėl abiejų versijų. Juk jeigu patį R.Piniką prokuroras kaltintų nužudymu, tai tuo pačiu negalėtų jo kaltinti dėl to, kad jis sukurstė D.Didžiūnaitytę nusižudyti ar privedė ją prie savižudybės.

Kaip rodo prokuroro nutarimas, dabar atsisakyta įtarti R.Piniką tiek dėl D.Didžiūnaitytės nužudymo, tiek dėl sukurstymo nusižudyti. Nutarta, kad šie nusikaltimai iš viso nebuvo padaryti. Baudžiamasis procesas bus tęsiamas tik dėl neteisėto disponavimo narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis turint tikslą jas platinti, poveikio liudytojui, fizinio skausmo sukėlimo ir išžaginimo.​ Išžaginimu įtariamas ne R.Pinikas, o kitas asmuo – gydytojas Aivaras Miltenis.

Šį pavyzdį pateikiau dėl to, kad parodyti, jog neužtenka ikiteisminio tyrimo metu nustatyti tik įtariamą nusikaltimo padarymu asmenį. Keista, kad teisėjai negrąžina prokurorui tokių bylų dėl neužbaigto ikiteisminio tyrimo. Keista, kad advokatai, ginantys teisiamuosius, neįžiūri čia jokių teisės pažeidimų: juk žmogus, kuriam ikiteisminio tyrimo metu nepateiktas kaltinimas, jo bylai atsidūrus teisme staiga automatiškai tampa kaltinamuoju bei teisiamuoju.

Teismas neturi galimybės iš naujo tirti visas nusikalstamos veikos aplinkybes ar rinkti įrodymus. Tai ne teismo funkcija, tai prokurorų darbas. Kai prokurorai šio darbo tinkamai neatlieka, tai viena priežasčių, kodėl kai kurių sudėtingesnių bylų nagrinėjimas teismuose užtrunka metų metais, nes teismas skiria papildomas ekspertizes ir pan.

Teismo uždavinys yra viešai nagrinėjant bylą patikrinti, ar prokuroro pateikti įrodymai, kuriais paremti ne įtarimai, bet teisiamojo kaltė, kad jis padarė konkretų tyrimo metu nustatytą nusikaltimą, yra pagrįsti, ar jų pakanka padaryti neginčijamą išvadą, kad teisiamasis yra kaltas. Jeigu teismo posėdžių metu paaiškėja, kad prokurorai įrodymais nepaneigė teisiamojo ar nukentėjusiojo aiškinimų, teismas atitinkamai priima arba išteisinamąjį nuosprendį, arba bylą nutraukia, arba grąžina bylą prokurorui atlikti tyrimą iš naujo. Jeigu teisme paaiškėtų požymių, kad atliekant ikiteisminį tyrimą tyrėjai neobjektyviai tyrimą vykdė ar kitaip piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, teismas privalėtų priimti atskirąją nutartį dėl pareigūnų veiksmų. Bet ar tokių atvejų buvo?