Denisenko: kaip sukurti efektyvią, net ne „debunk’inimo“, ne demaskavimo, bet „prebunk’inimo“ sistemą?

Viktor Deniseko kalba, pasakyta Landsbergių partijos ir Seimo narės Daivos Ulbinaitės inicijuotame tarptautiniame forume „Informacinis karas: kuo atsišaudome? Lenkijos, Suomijos ir Lietuvos patirtys“, kuris vyko 2025 m. rugsėjo 29 d.

- Pirmiausiai į Kultūros ministeriją atėjau jau buvusio ministro Šarūno Biručio kvietimu kaip žmogus, kuris būtų atsakingas už – visų pirma – kovos su dezinformacija ir manipuliacijomis plano kūrimą. Tai buvo tokia aiški politinė užduotis. Sakyčiau, per pusę metų pavyko padaryti nemažai, bet ne viską. Apie tą planą man šiandien yra sunku kalbėti, nes iš tikrųjų neįsivaizduoju, ar bus kažkoks darbų tęstinumas.

Kaip jau gerbiama Daiva Ulbinaitė paminėjo savo įžanginėje kalboje, šiandien Kultūros ministerija atsidūrė tokios labai specifinės politinės jėgos rankose. Tiesą sakant, aš net nežinau, kas mane labiausiai baugina: ar tai, kad dabar tas darbas bus tęsiamas pagal tą išmanymą, ar tai, kad jis galbūt bus tiesiog numarintas.

Tačiau ką aš noriu pasakyti: aš manau, kad tikrai šiandien kiekvienai valstybei reikėtų turėti tam tikrą kovos su dezinformacija planą, ir netgi, sakyčiau, tas planas turėtų būti strateginio dokumento lygmeny. Iš esmės reikėtų kalbėti apie kovos su dezinformacija strategiją, kuri būtų šalia visų kitų strategijų: tai ir, suprantama, saugumo strategijos, nacionalinio saugumo strategijos šalia kokios nors kibernetinio saugumo strategijos, nes saugumo erdvė yra kompleksinė. Mes iš tikrųjų susiduriame su iššūkiais labai skirtinguose lygmenyse.

Vėlgi tam tikros valstybės supranta – jau ir Europoje turime valstybių, kurios turi būtent kovos su dezinformacija strategijas. Šiam momentui – tai Airija ir Norvegija.

Ko gero, mes galime kalbėti apie tam tikrą tendenciją: jeigu tas planas būtų sukurtas Lietuvoje (galbūt dar bus sukurtas), tai Lietuva turi galimybę tapti tokia trečia valstybe Europoje, turinti savo labai aiškią kovos su dezinformacija strategiją.

Kita vertus, pačios sesijos pavadinimas – „Nacionaliniai ir europiniai įrankiai“ – tai norėčiau paminėti, kad prieš dvi savaites buvome kartu su Dainiumi Radzevičiumi konferencijoje, kurią organizavo Europos Taryba. Europos Taryba pradeda projektą „Resist“, kurio esmė yra tokia, kad per penkerius metus būtų sukurtos tam tikros gairės, būtent kovos su dezinformacija strategijai, kurias po to galėtų kiekviena iš Europos Tarybos valstybių (ar netgi iš viso pasaulio bet kuri valstybė) adaptuoti pagal savo poreikius.

Labai įdomu, kad labai taikliai tame renginyje pasisakė lenkų kolegos, kurie pasakė, kad tikslas yra geras, bet penkeri metai? Mes kalbame apie tai, ar mes turime laiko; mes kalbame apie tai, kad reikia reaguoti į iššūkį, kuris yra, ir į kurį reikėjo reaguoti vakar. O šiandien mes kalbame apie tai, kad gal po penkerių metų mes turėsime tam tikras gaires, kurias galima bus adaptuoti.

Bet kuriuo atveju, savotiškai smagu, kad Europoje yra plačiai susimąstoma apie iššūkį, ir tas iššūkis yra matomas. Žinoma, ypač mūsų geopolitinėje padėtyje mums reikėtų judėti greičiau.

Galbūt, kad mano pasisakymas neskambėtų kaip tam tikras apmaudas dėl prarastos pozicijos (nes jis, suprantama, gali ir taip nuskambėti), norėčiau savo pranešimo antrąją dalį skirti būtent priemonėms. Įdomiausia, kad mes žinome priemones. Tos priemonės nuskambėjo jau, ko gero, ne kartą ir dar nuskambės šiandien, tačiau esminis klausimas visada yra, kaip – kaip įgyvendinti, kaip to pasiekti?

Ir iš savo patirties, ir iš tų konsultacijų, kurias mes spėjome padaryti Kultūros ministerijoje, atlikdami pasiruošimą kurti tą planą, aš galėčiau paminėti tokias, ko gero, esmines priemones kaip pirmiausia medijų raštingumas. Visi apie tai kalba, bet aš dar kartą norėčiau akcentuoti, kad, ko gero, labai svarbu būtų, kad medijų raštingumas būtų integruotas į mokyklinę programą. Politiškai tai yra didelis iššūkis, nes kalba apie mokyklinės programos reformą. Net pačioje Kultūros ministerijoje aš girdėjau tokių nuogąstavimų, nes buvo labai aiškiai pasakyta – jeigu siūlome kažką įtraukti į programą, tai reiškia, reikia kažką išimti. Ar nebus išimta dailė, muzika ar kultūriniai dalykai. Čia yra klausimas, kaip tai įtraukti ir ar būtų politinė valia įtraukti, nes iš tikrųjų tai būtų labai didelis darbas.

Bet kodėl aš tai akcentuoju? Šiandien informacinis laukas iš esmės yra milžiniškas ir jis yra suskaldytas. Auditorija nueina į labai skirtingus informacinius segmentus. Tai reiškia, kad mums svarbus būtent auditorijos atsparumas ir auditorijos imunitetas. Tas imunitetas turėtų keliauti kartu su auditorija bet kur, kur ji keliauja informacinėje erdvėje, nes valstybė nesugebės užlopyti visų skylių. Pagrindines – taip (sugebės – red. past.), tačiau iš tikrųjų neįmanoma perkelti visos atsakomybės valstybės institucijoms, kad jos užkirstų kelią, tad auditorija pati turi būti atspari.

Lietuvoje mes jau turime sistemą, kaip keičiamasi informacija apie informacinius iššūkius ir išpuolius pirmiausiai. Tačiau, ko gero, mažų mažiausiai reikėtų kalbėti apie bendrą europinę sistemą, nes mes matome pavyzdžių, kaip tam tikri naratyvai puikiausiai gali būti išnaudojami kitos valstybės informacinėje erdvėje. Aš turiu galvoje naratyvus apie Lietuvą – kaip buvo su Sausio 13-osios įvykiais, kai atitinkama dezinformacija buvo skleidžiama Italijoje. Tai buvo lengva daryti, nes italams mūsų Sausio 13-osios istorija nėra gerai žinoma.

Klausimas, kiek tai yra gerai žinoma istorija, kalbant apie mūsų kaimynus. Latvija, ko gero, taip, nes Latvija turėjo panašių metų panašius įvykius, tačiau kalbant apie Lenkiją ar apie Suomiją, aš nesu tikras, kad kiekvienas tos valstybės pilietis žino, kas Lietuvoje įvyko 1991 metų sausio 13–ąją. Kai nėra žinojimo, atsiranda galimybė manipuliuoti.

Kitas klausimas, ar nereikėtų peržiūrėti tam tikrų žurnalistikos standartų, vakarietiškos žurnalistikos standartų. Kalbu apie tai gana atsargiai, tačiau mes matome, kaip šiandien, sakykime, tos melagienos, įvairiausios netikros naujienos prasiskverbia ir į kokybišką žiniasklaidą. Kartais tiesiog dėl to, kad yra tam tikras žurnalistikos standartas. Jeigu Vladimiras Putinas kažką pasakė, jis yra valstybės vadovas, tai jį reikia pacituoti. Jis yra cituojamas net tuo atveju, kai kalba eina apie tokį akivaizdų melą. Ir Rusija, ir panašios valstybės iš tikrųjų naudojasi žurnalistikos standartais. Tas pokytis, aš sakyčiau, turėtų eiti per labai plačią diskusiją – pirmiausiai pačioje medijoje, visoje Europoje, – apie tai, kaip galima būtų gal ne pakeisti, bet pakoreguoti tam tikrus standartus, kad būtų užkertamas kelias bent kokybiškoje žiniasklaidoje melagienoms patekti į informacinę erdvę.

Kitas aspektas – kaip sukurti efektyvią, net ne „debunk’inimo“ (paneigimo – red. past.), ne demaskavimo, bet „prebunk’inimo“ (išankstinio klaidinančios informacijos neutralizavimo – red. past.) sistemą. Strateginė komunikacija eina kartu, nes sutariama, kad, kol mes reaguojame į vieną melagieną, propagandos ar dezinformacijos kūrėjas sugeba sukurti dar dešimt naujų ar šimtą (melagienų – red. past.), nes viskas priklauso vien nuo fantazijos. Tiesos principas nėra taikomas, kokybės principas nėra taikomas. Faktiškai kurti dezinformaciją galima labai lengvai ir labai greitai. Juo labiau, kad dabar mes turime ir dirbtinį intelektą, kuris palengvina tai. Faktiškai duodi užduotį sukurti tam tikrą naratyvą, gali kopijuoti ir gali platinti.

Mes susiduriame su labai dideliu iššūkiu, su milžinišku iššūkiu. Todėl vis labiau ekspertinė bendruomenė kalba eina apie tai, kaip galbūt perimti iniciatyvą, nes, kai mes reaguojame, mes atsiliekame. Aš nesakau, kad nereikia reaguoti. Reaguoti reikia. Bet ar įmanoma perimti iniciatyvą ir, kaip buvo kalbama, kaip tuos naratyvus pateikti tam kitam pasauliui? Ar mes galime efektyviai kovoti? Čia mes kalbame apie tai, kad žinome, ką reikia padaryti, bet kaip tai padaryti, vis dar yra klausimas. Tai, ko gero, yra mano pranešimo esminė žinutė. Čia ir užbaigsiu.

- Ačiū. Labai ačiū, Viktorai. Aš dar tik pasitikslinsiu tą paskutinę žinutę – perimti iniciatyvą iš ko ir kam konkrečiai?

- Perimti iniciatyvą iš propagandos skleidėjų, bet ne ta prasme, kad patiems skleisti propagandą, bet kaip mums strategiškai komunikuoti mūsų naratyvus.

Susiję:

Pasigėrėkime, kokios asmenybės tinka Lietuvos kultūrininkams – ar liks mokslininkas Denisenko viceministru?

Lietuvos kovotojai su dezinformacija dalinasi patirtimi Taivane

Lietuva lyderiauja: įkurtas dar vienas centras, kovosiantis su priešo propaganda