Didelės ambicijos ir kuklios galimybės

2012 metų Seimo rinkimai vyko spalio 14 dieną, bet iki šiol neturime naujos vyriausybės. Rinkėjai, balsavę už naujos daugumos partijas, pyksta dėl ministrų ,,egzaminų'' pas prezidentę ir jų viešo žeminimo. Tai patvirtina prezidentės reitingų mažėjimas. Antra vertus, mūsų politikų ir valdininkų kompetencijos lygis gana žemas ir nusipelno kritikos. Dažnas valdininkas, išėjęs į pensiją, nesugeba  suregzti angliškai kelių sakinių ar savarankiškai atsidaryti elektroninio pašto dėžutės. Nors visi yra baigę anglų kalbos bei IT kursus, finansuojamus ES ir valstybės lėšomis, ir turi pažymėjimus, liudijančius apie sėkmingą šių mokslų įsisavinimą. Anglų ir kaimyninių šalių kalbų - lenkų, vokiečių, rusų - nemokėjimas riboja galimybes perimti kaimyninių šalių patirtį, tad lieka tik labiau paplitusi viešoji informacija iš JAV ar Didžiosios Britanijos. Nors neretai paaiškėja, kad mums šie pavyzdžiai dėl valstybės mažumo yra pernelyg ambicingi ir netinkami, jų reformos ir modeliai dažnai vis tiek stumiami su įnirtingu užsispyrimu.

Buvusios daugumos politikai suskato kritikuoti dabartinę daugumą, girdamiesi savo užsienio kalbų mokėjimu ir nuveiktais darbais (straipsniai ,,Lietuvos modernizacija atidedama'', ,,Koalicija: krugovaja poruka'', ,,Varge, gal jie tikrai ,,žino kaip'' ir kiti). Bet buvusioji dauguma taip pat ne kažin ką nuveikė, išskyrus finansinio stabilumo užtikrinimą krizės metu. Tačiau to kaina - didelė valstybės skola, o ir nuopelnais turbūt reiktų dalintis su prezidentūra. Užsienio kalbas gerai mokančių politikų ir valdininkų kelionės po užsienio valstybes irgi kelia abejonių, nes neteko girdėti apie teigiamus rezultatus, pritaikant jose pasisemtą patirtį. Tad peršasi išvada, kad tos išvykos pasirinktos tik dėl egzotikos.

VAE projektas buvo sužlugdytas dėl blogai sudėliotų akcentų, kai iškelti ne ekonominiai privalumai ir motyvai, o mistinė ,,energetinė nepriklausomybė''. Matyt, tai lėmė ir neigiamus referendumo rezultatus. Galbūt juos nulėmė ir tai, kad šiuo klausimu nebuvo nacionalinio susitarimo su opozicija. Be to, prisidėjo ir kietakaktiškumas bei negebėjimas ieškoti kompromisų.

Politikų ir valstybės valdininkų kompetencijas užsienio kalbų, IT ir ekonomikos srityje turėtų tikrinti ne suinteresuoti kursų dėstytojai, o nepriklausomi ekspertai. Kad nebūtų tokio politikų – kandidatų į ministrus viešo žeminimo, VRK būtina pavesti registruojant kandidatus į Seimo rinkimus atlikti anglų kalbos, IT ir ekonomikos žinių minimumo testus. Tai būtų šioks toks filtras, trukdantis patekti į politiką atsitiktiniams piliečiams, neturintiems net minimalios kompetencijos.

Buvusi dauguma sužlugdė namų renovaciją dėl biurokratinio požiūrio į šią užduotį. Nors daugiabučių namų savininkų bendrijų idėja stumiama nuo 1995 metų, bendrijos, anot įvairių informacijos šaltinių, sukurtos tik 17-30 procentų daugiabučių ir pastebima šio proceso apmirimo tendencija. Tokios padėties priežastys – tai, kad didėja jaunesnių gyventojų mobilumas, dalis jų dirba emigracijoje ir butą laiko negyvenamą arba nuomoja kitiems. Nors daugiabučių namų bendrijų idėja nepasiteisino, ji vis tiek stumiama buldozeriu jau 17 metų. Šiemet net išleista nauja  daugiabučių namų bendrijų veiklą reglamentuojančio įstatymo redakcija, pagal kurią, užuot suteikus pagalbą, tik pagausinta biurokratizmo.

Kodėl mes negalėtume pasisemti teigiamos patirties iš kaimynų? Juk tik kvailys mokosi iš savų klaidų. Suomijoje šis etapas jau praeitas. Jei politikai ir valdininkai domėtųsi sėkmingai nuveiktais kaimynų darbais, o ne egzotiškomis šalimis – ir rezultatai būtų geresni. Suomijoje taip pat vargta su bendrijomis, kol neįvykdyta reforma ir vietoje bendrijų nepradėta steigti akcinių bendrovių, apimančių grupę namų. Šių akcinių bendrovių valdžia sprendžia einamuosius reikalus ir vykdo projektus, patvirtintus akcininkų susirinkimuose. Kiekvieno akcininko turimų balsų kiekis priklauso nuo jo valdomo ploto. Tai - o ne plati gerklė ar pažintys - ir lemia balsuojant dėl projektų ir einamųjų reikalų tvarkymo. Tokia tvarka būtų ypač patogi ir tuo atveju, kai butų savininkai gyvena užsienyje ar negali atvykti į susirinkimus (mūsų patirtis rodo, kad į susirinkimus susirenka mažiau nei pusė gyventojų). Akcinės bendrovės sėkmingai pakeistų dabartinius administratorius ir bendrijas.

Žvelgiant į mūsų politikus akivaizdu, kad lemia ne dalykinė kompetencija, o politinės tarppartinės intrigos ir viešieji ryšiai, manipuliuojant visuomenės nuomone. Todėl užėmus vykdomosios valdžios postus, į svarbiausius šaliai ir piliečiams darbus dėmesio kreipiama mažiau, nei į savo, partijos kolegų ar elektorato interesus. 

Viltys, kad šios problemos išsispręs, atėjus jaunajai politikų kartai, lieka miglotos. Juk, kiek girdime viešojoje erdvėje, dauguma tų jaunųjų politikų atstovauja liberalioms nuostatoms. Jie tebetiki ir atkakliai perša žlugusią rinkos savireguliacijos teoriją, tad susidaro įspūdis, kad pirmiausia rūpinasi sava ir partine gerove, net jei dėl to tektų aukoti piliečių interesus. Tokios politikos propaganda užsiima įvairūs institutai, forumai ir analitikai. Bet nejaugi ekonomikos mokslas pasibaigė rinkos savireguliacijos teorija, argi dar nėra susisteminta pastarųjų metų patirtis? Juk tie propagandistai, neprisiimantys jokios atsakomybės už rezultatus, supriešina jaunąją ir senąją kartas. Argi to reikia Lietuvai? Vienintelis jaunųjų politikų privalumas - tai, kad jie mažiau žvalgosi į praeitį, ten ieškodami kaltųjų dėl dabarties nesėkmių.

Daugumos piliečių netenkina beveik paskutinė vieta, kurią užimame ES, tai viena pagrindinių emigracijos priežasčių. Tradicinės didžiosios partijos, valdžiusios šalį daugiau nei 20 metų, niekaip negali sutarti dėl bendros ekonominės strategijos. Vieni šalies išsigelbėjimą sieja tik su užsienio investuotojais, kiti remiasi savo kapitalo jėgomis. Vykstant valdžių kaitai, vieni projektai ir strategijos laidojami, o kuriami nauji. Todėl šalies gyvenime ir sunku įžvelgti progresą. Kodėl estai pasiekė gerų rezultatų? Todėl, kad jie perima patirtį iš suomių ir kitų skandinavų šalių, kol mūsų šalyje vieni gręžiojasi į Smetoninę Lietuvą, puoselėdami viltis ją atkurti, o kiti vairuoja link liberalesnės ekonomikos. Šitas antklodės tampymas ir stabdo progresą, neleidžia sukurti bendrų projektų ir juos įgyvendinti.

Tik verslo dėka Lietuva šiek tiek progresuoja, kad ir labai lėtai. Bet rimtesnio verslo nebus įmanoma išvystyti be valstybės rūpesčio, koncentruojant jėgas į kokią stambesnę ekonomikos šaką, sutelkiant institucijas (aukštojo mokslo, užsienio reikalų, ūkio ir energetikos ministerijas). Mums netinka didelių šalių praktika, kai stambioji ekonomika kuriasi ir gyvuoja be valstybės dalyvavimo. Tai rodo mažų skandinavų šalių patirtis. Turint tokį santykinai didelį viešąjį sektorių, jo indėlis į šalies stambiosios ekonomikos kūrimą yra tiesiog būtinas. Ekonomiką tempia senieji, po privatizacijos likę chemijos žaliavų perdirbėjai bei stambesnės užsienio investuotojų įmonės LEZ'uose. Kiti investuotojai, atėję pagal kvietimus, neduoda jokios didesnės naudos šalies ekonomikai. O likęs verslas šiaip taip verčiasi, kad išgyventų. Senieji verslininkai, gavę startui kapitalą ar statinius per privatizaciją, retai išsiveržia į tarptautinę rinką su sėkminga produkcija. Jaunieji nišos pragyvenimui ieško teikdami paslaugas valstybės ar savivaldybių įstaigoms. O smulkus verslas taip pat yra silpnas, dažnai balansuojantis tarp legalaus ir šešėlinio, jei įstengia mokėti tik minimalų atlyginimą. Ir per 20 metų – jokio proveržio. Tik stagnacija, emigracija ir abejingumas valdžios, kurios tikslas – vien atsėdėti kadenciją. Emigrantai jaučiasi esą išstumti iš darbo rinkos ir Tėvynės, nors būtent jie, padirbėję užsienio valstybėse, ir kaupia vertingą patirtį. Bet bėda, kad jų konkurencija nepageidautina ir niekas jų sugrįžtant nelaukia.

Žurnale ,,Veidas'' publikuota serija straipsnių su palinkėjimais naujam premjerui. Daug gražių idėjų, bet labai nomenklatūrinis požiūris, siekiant iškelti kaip svarbiausią savo sritį ir gauti jai paramą. Nesinorėtų baigti pesimistiškai, visi seniai yra pasiilgę pozityvumo, proveržio, bendrų projektų, sutarimo koalicijoje ir su opozicija. Istorinė patirtis moko, kad mūsų jėga slypi vienybėje. Jos ir norėčiau tikėtis artimiausiu metu.