Diktatoriaus užmojai

Dabar jūs supratote, ponai sportininkai ir sirgaliai, dėl ko reikėjo boikotuoti olimpiadą? Jei Hitleris išlaukė du metus iki anšliuso, tai Putinas pasirodė esąs toks miklus, kad net neleido įsisukti parolimpinėms žaidynėms, žioplių ir imperialistų šventei. Karą jis užtaisė iškart rytojaus dieną. Niekas netikėjo. Nelaukė ir nesitikėjo. „Nelaime visuomet patiki po laiko“, - pasakė Sartras pjesėje „Velnias ir Ponas Dievas“. Ponas Dievas, suprantama, su Ukraina. O velnias, kaip visada, pradedant 1917 metais, su mumis.

1968 metais (kalbama apie Varšuvos bloko kariuomenės įvedimą į Čekoslovakiją, vert. past.) mano tėvas ir jo draugai inteligentai spėliojo: ar įmanoma? Įves ar neįves? Dubčekas prisiekinėjo ištikimybę socializmui ir Varšuvos blokui. Ir inteligentai nutarė: ne, neįmanoma, neįves. O jie įvedė!

Priežastis mes sužinojome labai greitai. Pirmoji priežastis: Dubčekas, prigąsdintas Maskvoje, uždraudė liaudžiai priešintis. 1987 metais Rytų Europos demokratų (gruzinų, ukrainiečių, lietuvių, čekų ir kitų komunizmo aukų) susitikime, kuris vyko rašytojo Levo Timofejevo bute (salės nedavė) mes sužinojome tęsinį. Čekai pasakė, kad dvidešimt metų save keikė už klaidą, už tai, kad pakluso, kad nepasiuntė Dubčeko kur toliau ir nepaėmė į rankas ginklo. O Politinis biuras viską numatė: 1938 metas nesipriešino, vadinasi, ir 1968 metais nesipriešins.

O štai kas dėl lenkų, 1981 metais buvo priimtas kitas sprendimas, ir Jaruzelskis su savo kariniu režimu niekuo dėtas. Dėl lenkų, kurie vis sukildavo prieš Rusų imperiją, 1920 metais išvarė Raudonąją armiją, 1939 metais kilo į kavalerijos atakas prieš vokiečių tankus ir surengė Varšuvos sukilimą (ten net getas sukilo!) buvo aišku, kad jie kils į kovą, pritrenkdami Vakarus.

Putinas neketino į ką nors dairytis. Jis, veikiausiai, buvo pabėgęs iš visų tarybinės istorijos pamokų. Keikdamas žuvusius dar iki jo gimimo banderininkus, jis, matyt, galvojo, kad jie miškuose ne kariavo, o uogas rinko. Kad 50 milijonų gyventojų turinčios šalies laukia karas, kad bus upės kraujo, kad vermachtas tuo kąsniu paspringo, kad Rusiją Vakarai tiesiog suriš ir atiduos į beprotnamį, jis nesvarstė. Nepramušamas, fantastiškas bukumas. Kuris, teatleidžia man Aleksejus Navalnas, daug blogiau, nei vagystės.

Apie antrąją priežastį aš išgirdau iš TSKP istorijos dėstytojo institute 1968 metais. Mums pasakė, kad prie Čekoslovakijos sienų stovi VFR tankai, ir jei mes nebūtumėme įžengę, būtų įžengęs NATO. Tokios „profilaktikos“ rezultatas aiškus: Čekija ir Slovakija įstojo į NATO, ir Čekija pati paprašė įrengti jos teritorijoje JAV PRO sistemą. O dabar, po 46 metų, nykus tipas iš „RosBiznesKonsalting“ TV analitinės programos šneka, kad jei mes nebūtume įžengę į Ukrainą, į ją ateitų NATO. Rezultatus lengva numatyti: Juodosios jūros laivyną iškraustys iš „buto“ (tegu tokių „svečių“ kapinėse ieško), laivai pasidarys „skraidančiais olandais" ir klajos po jūras bei vandenynus, Ukraina įstos į NATO, o nuo Rusijos kratysis kaip nuo raupsuotosios.

Putinas sėdo į balą ir į ją pasodino mus visus; jokiu „metų žmogumi“ jis daugiau nebus, ir nuo šiol bus juokdariu – toks jo pagrindinis amplua. Pasaulio visuomenę, regis, dabar labiausiai domina, ar bus kam jį surišti, jei jis sumanys griebtis branduolinio lagaminėlio. O gal paklus, kaip tos 87 Federacijos tarybos papūgos? Tai yra liga, bet ne dvasinė, o politinė. Įžūlių, apsimelavusių, rankas paleidusių diktatorių liga. Hitleris, Stalinas, Pol Potas, Kimai, Čenas ir Iras, Sadamas Huseinas. Šiuo atveju gydymas – griežtos sankcijos, tarptautinė izoliacija, Niurnbergo arba Hagos tribunolas.

Putinas pastatė Rusiją prie gėdos stulpo ir antrą kartą nubloškė pasaulį prie branduolinio karo slenksčio, kaip Karibų krizės laikais. Daužyti batu per tarptautinius susitarimus, mėgdžiojant Nikitą Chruščiovą, rodyti kumštį pasaulio visuomenei, - to nebus leista niekam. Putinas tiesiog trokšta susidurti su NATO, jam branduolinės galvutės niežti.

Tačiau pamenate Hoffmanną? Mažylio Zacheso taip pat bijojo, juo žavėjosi, jį gerbė. O po to fėja atėmė iš jo hipnozės galią, ir visi pamatė, koks jis bjaurus ir paikas. Mes dar daug įdomaus išgirsime iš Vakarų apie savąjį „nacionalinį lyderį“. Pasakyk, kas tavo lyderis...

Be to, iš jo atvirai tyčiojasi internetas. Filosofas Lao Zi dar prieš du su puse tūkstančio metų pasakė, kad gera vyriausybė, kurios nepastebi, bloga vyriausybė, kurios nekenčia, tačiau pati blogiausia vyriausybė – tai ta, iš kurios juokiasi.

Maurice Druon yra parašęs romaną „Kai karalius naikina Prancūziją“. Mums metas rašyti tęsinį: „Kai prezidentas naikina Rusiją“. Su tokiu kariūnu darosi pavojinga gyventi partiniams ir nepartiniams, kairiesiems ir dešiniesiems, kariškiams ir civiliams, liberalams ir konservatoriams.

Putinas turi nieko nelaukęs atsistatydinti, 87 karinio nusikaltimo bendrininkus iš Federacijos tarybos reikia išvaikyti kartu su Gosdura. Tegu eina žaisti kompiuterinių „šaudo gaudo“, nes kitaip mes pralošime ne tik karą, bet ir planetą.

Ar Medvedevas sugebės bent paskirti vyriausybę, kuri imtųsi mus traukti iš žiurkės urvo, į kurį įvarė Rusijos šturmbanfiureris? Aleksašenka, Kudrinas, Irina Prochorova, senas draugas Nemcovas... Medvedevas, aišku, taip pat turi išeiti, ir mes jo nesivysime. O tuomet – rinkimai. Mūsų paskutinis šansas.

Kur išeis Putinas, tai jau jo problemos. Atolas Nauru – ir tas nepriims (liliputinė valstybė Ramiajame vandenyne, vert. past.).

Ir opozicija turi reikalauti neatidėliotino Putino atsistatydinimo. O be to, jis gali išdalinti paskutinius biudžeto likučius „tituškoms“ ir Krymo kriminalui, tarsi jam maža Abchazijos, Pietų Osetijos ir Padnestrės nusikaltėlių. Tuos pinigus jis plėšia iš savo tautos burnos.

Mums nereikalingi Stalino ir Hitlerio epochos paminklai, kurie lavonais ropštėsi ant postamentų ir nuo kurių jų nenuversi kitaip, kaip milijonų žmonių gyvybių kaina. Mūsų būsimasis „Maidanas“ pakartos tuos pačius žodžius: „Банду - геть!".

Gaują – lauk.

Vertė Alicija Žukauskaitė

Šaltinis: grani.ru