Putino atominė Vilniaus pašonėje tebeveikia, o Landsbergio sąjūdis nutilo

Baltarusijos atominė tebeveikia, o 2020-ųjų „pasipriešinimas“ išgaravo

Lietuvos žvalgybos institucijos (VSD ir AOTD) savo kasmetiniuose Grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimuose nuosekliai pabrėžia, kad Baltarusijos AE yra Rusijos projektas, skirtas didinti regiono priklausomybę ir vykdyti politinį spaudimą. Akcentuojama, kad Rusija naudoja energetinę infrastruktūrą šantažui. Astravas čia matomas kaip nuolatinė „parako statinė“ prie Vilniaus, kuria galima manipuliuoti sukuriant dirbtines krizes ar gąsdinant avarijomis. Ir Vladimiras Putinas tą parako statinę bet kada gali padegti.

Lietuvos vadovas Vytautas Landsbergis ne kartą Astravą vadino „atomine bomba prie Vilniaus“. Vyriškis dažniausiai vartojo tokius terminus kaip „politinė bomba“, „kilpa ant kaklo“ arba „Rusijos karinis projektas“.

2020 metais Lietuvoje labai laiku, artėjant Seimo rinkimams, labai garsiai ir labai politiškai naudingai atsirado „Sąjūdis prieš Astravo AE“.

Jis buvo įsteigtas 2020 m. vasario 1 d., tai yra tais pačiais metais, kai vyko, tą būtina pabrėžti, Seimo rinkimai, kuriuos laimėjo Landsbergių partija, o viešajame šio darinio veide iš karto atsidūrė Vytautas Landsbergis, pristatytas kaip garbės pirmininkas.

Buvo rengiamos spaudos konferencijos, suvažiavimai, kreipimaisi, vieši pareiškimai.



Pavojingos, prieš Lietuvą ir visą demokratinį pasaulį nukreiptos Baltarusijos atominės elektrinės tema buvo keliama kaip lemtingas tautos išlikimo klausimas. Buvo kuriamas įspūdis, kad vyksta nuosekli, principinga ir ilgalaikė kova.

Tačiau minėta atominė elektrinė stovi ten pat, kur ir stovėjo, – vos kelios dešimtys kilometrų nuo Lietuvos sienos. Ji veikia. Ji prižiūrima, periodiškai stabdoma ir vėl paleidžiama.

Apie ją kalba pati Lietuvos valstybė, kartodama iš esmės tą patį: saugumo klausimai neišspręsti, rizikos išlieka, o geopolitinė įtampa regione tik didėja. Kitaip tariant, tai nėra praeities problema. Tai yra dabartis.

Ir vis dėlto viešojoje erdvėje – keista tyla.

O dar visai neseniai Lietuvoje ši tema buvo viena garsiausių. Buvo kalbama apie egzistencinę grėsmę, apie būtinybę priešintis, apie pilietinę pareigą.

Tuomet skambėjo labai aiškūs žodžiai: Astravas – tai grėsmė, su kuria negalima susitaikyti.

Šiandien situacija atrodo paradoksali. Elektrinė veikia, o viešojoje erdvėje beveik nebeliko to spaudimo, kuris dar visai neseniai atrodė būtinas. Nebėra nuolatinės tautos mobilizacijos, nebėra emocinio intensyvumo, nebėra nuoseklaus priminimo tautai, kad problema neišspręsta.

Kova, kuri atrodė principinė, tapo beveik nepastebima.

Didžiausia grėsmė šiandien gali būti ne pati elektrinė, o tai, kad prie jos tiesiog priprantama.

Taigi, jeigu Baltarusijos atominė elektrinė vis dar laikoma grėsme, kodėl apie ją kalbama vis mažiau?

Kodėl pilietinė energija, kuri buvo mobilizuota, nebuvo išlaikyta?

Nes tokios tylos kaina gali būti labai konkreti. Grėsmės neišnyksta todėl, kad apie jas nustoja kalbėti. Jos išnyksta tik tada, kai yra išsprendžiamos. O Baltarusijos atominės elektrinės atveju niekas iš esmės nėra išspręsta.

Visi gerai žinome – Vladimiras Putinas šią atominę gali susprogdinti bet kurią akimirką.

Todėl rizikos išlieka. Klausimai lieka atviri. Dingo tik garsas, kuris anksčiau lydėjo šią temą. Ir būtent ši tyla šiandien skamba garsiausiai.

Ir svarbiausia – ar nereikės visko pradėti iš naujo, kai vėl bus per vėlu?

Tad būtina vėl kilti į kovą dabar, kol neatsitiko branduolinė katastrofa.

2028 m. Seimo rinkimai irgi ne už kalnų, Landsbergių bendruomenė jiems ruošiasi su nauju šūkiu „Šalin rankas nuo laisvo žodžio“. Tai labai gerai, tačiau Baltarusijos atominės elektrinės grėsmės negalima primiršti ir būtina tęsti kovą iki pergalės.

P. S.

Viešai prieinami duomenys rodo, kad asociacija „Sąjūdis prieš Astravo AE“ yra registruota, jos vadovu nurodomas Matas Lasauskas, o 2025 metų rodikliuose Rekvizitai pateikia nulines pajamas ir nulinius pelno prieš mokesčius rodiklius. Tai reiškia, kad juridinis apvalkalas išlikęs. Tačiau viešasis garsas, kuris 2020 metais buvo beveik kasdienis, šiandien yra beveik išnykęs.

P. P. S.

Ekspertai.eu primena, kad žalią šviesą Baltarusijos AE uždegė Žmonių partijos atstovo Andriaus Kubiliaus vyriausybė, kuri viską gerai žinojo, sekė informaciją, net susitikinėjo su Baltarusijos aukščiausiais pareigūnais, tačiau nieko nenuveikė, kad prie pat Lietuvos sienos atominė neatsirastų. Baltarusija lemiamus sprendimus  priėmė 2011 metais, kai pasirašė elektrinės statybos kontraktą su Rusijos korporacija „Rosatom“.

Žmonių partijos patriarchas, buvęs Aukščiausiojo Sovieto (vėliau parvadinto į Atkuriamąjį Seimą) pirmininkas, profesorius Vytautas Landsbergis yra informavęs, kad Lietuva yra pasmerkta dėl Kremliaus keršto, o tas Kremliaus  keršto projektas ir yra Baltarusijos atominė.

„Tai – karas“, - yra informavęs Žmonių partijos profesorius.

Pasak patriarcho, kova su Baltarusijos atomine, „tai paskutinė proga gelbėti Baltarusiją“.

Daugiau atominėmis temomis rasite ekspertai.eu skiltyse:
„Atominiai milijardai“ ir „Baltarusijos atominė“

Susiję:

Lukašenka pasauliui ėmė grasinti jau antra atomine

Pakilome į lemiamą kovą už Baltarusijos ir Lietuvos laisvę