Disidentai, marginalai ir lyderiai

Disidento sąvoka į politiką atėjo iš religijos. Reformacijos laikais taip vadintos religinės bendrijos, kurios skyrėsi nuo viešpataujančios konfesijos. Vėliau ši sąvoka ėmė reikšti bet kurį kitamintį, prieštaraujantį vyraujančiai politinei, kultūrinei ar socialinei sistemai. Lietuvai atkūrus valstybingumą ir demokratiją, disidento sąvoka įgavo teigiamą, net garbinamą konotaciją – tai kovotojas už laisvę, už tiesą, garbingas, neparsidavęs, neprisitaikęs Žmogus iš didžiosios raidės.

Įdomu, jog patys disidentai, apie kuriuos dabar kalbame, šios sąvokos vengia. Turbūt nuosekliausiai šio vengimo motyvą išsakė Petras Cidzikas. Jis bevelija būti vadinamas rezistentu, o ne disidentu. Anot jo, disidento – kitaminčio – sąvoka lietuvių antisovietinio pasipriešinimo atveju klaidina. Ji tarsi įteisina pačią sovietų sistemą, o disidentais įvardijamus jos priešininkus verčia jos dalimi. Jie kovojo už savo valstybės atkūrimą su ją okupavusia valstybe, o ne kokios nors sistemos viduje už jos pagerinimą ar pakeitimą. Dėl to labiau tiktų kovotojo – rezistento, o ne disidento – kitaminčio sąvoka. Štai Rusijoje, anot P.Cidziko, galėjo būti disidentų.

Šiam savęs tapatinimui sunku prieštarauti. Vis dėlto neutralia, moksline prasme disidento sąvoka – talpi, joje telpa ir įvairių lygių rezistencija. Vienaip ar kitaip aptariami rezistentai buvo disidentai tuo metu viešpatavusios sistemos atžvilgiu.

Šiandien disidento sąvoką keičia kitas žodis – marginalas. Tai reikštų pakraštinį, visuomenės, jos pažiūrų, vertybių, interesų paribyje arba net užribyje esantį veikėją. Iš tiesų disidento ir marginalo sąvokų skirtumas – grynai vertinamasis. Kai sistema laikoma blogiu, o kova su ja – gėriu, naudojama disidento sąvoka, o kai atvirkščiai – marginalo. Čia glūdi manipuliacija žmonių sąmonėmis. Pavadink tą patį reiškinį skirtingais vardais, ir jis bus vertinamas skirtingai.

Dėsningas pavyzdys – epitafijos amžinybėn išėjusiam monsinjorui Alfonsui Svarinskui. Daugumoje jis įvardytas buvusiu disidentu. Atitinkamai vadinami Antanas Terleckas, Nijolė Sadūnaitė, jau minėtasis P.Cidzikas, Algirdas Statkevičius, Vytautas Skuodis ir daugybė kitų sovietmečio rezistentų. Juk dabartinė santvarka – liberali, atstovaujamoji, eurointegracinė demokratija (sunku susilaikyti nuo kabučių) – istoriškai nulemta, vienareikšmiai gera santvarka. Joje disidentų, juo labiau – rezistentų – būti tiesiog negali. Jų buvimas reikštų, kad šioje santvarkoje vis dėlto ne viskas gerai. Čia gali būti tik marginalai, radikalai, ekstremistai – piktos valios arba žemo intelekto žmonės, nenorintys ar nesugebantys suprasti santvarkos privalumų.

Juokingiausia, jog šis požiūris menkai skiriasi nuo sovietinio. Jame santvarkos priešininkais taip pat galėjo būti tik niekšai arba kvailiai. Pirmiesiems skirta kulka arba kalėjimas, antriesiems – priverstinis psichiatrinis „gydymas“. Libertarizmas kol kas skiriasi tiktai priemonėmis, vertinimai gi – tiesiog analogiški. Nors daugelyje šalių priemonės taip pat griežtėja.

Iš konservatyvių tėvų atiminėjami vaikai, mažų mažiausiai imamos baudos vien už atsisakymą tuos vaikus leisti į šiuolaikines „lytinio švietimo“ pamokas. Kunigai, pateikiantys biblinį požiūrį į įvairias įteisintas nuodėmes, baudžiami baudomis arba net kalėjimu. Principingiausiai prieš sistemą pasisakančios politinės jėgos uždraudžiamos arba išstumiamos į paraštes finansiniais ribojimais, informacine blokada ir tendencinga informacija.

Pabrėžtina, jog daugeliu atvejų alternatyvios, opozicinės jėgos marginalizuojamos dirbtinai. Vis gi dar svarbesnis klausimas – kieno atžvilgiu jos yra (arba tampa) marginalios? Visuomenės ar tik valdančiųjų politinių, kultūrinių ir socialinių sluoksnių atžvilgiu? Daugeliu atvejų būtent šios jėgos atstovauja visuomenės daugumos požiūriams į tautą ir tautinę valstybę, dorą ir šeimą, politinę santvarką ir socialinį teisingumą. Kodėl gi jos taip ir lieka opozicijoje? Nes sistema daro visa, kad visuomenės dauguma šių jėgų tiesiog neišgirstų, neatpažintų jose savų. Žinoma, yra marginalų „iš prigimties“, kuriems trūksta intelekto ir kompetencijos adekvatiems sprendimams, jie patys save išstumia į paraštes, bet šis straipsnis ne apie juos.

Įdomiausia, jog daugelis ankstesnės santvarkos disidentų liko jais ir dabartinėje santvarkoje. Nestebina, jog tuos pačius žmones matėme 1987 m. prie Adomo Mickevičiaus paminklo, Nepriklausomybės eitynėse ir Garliavoje. Nestebina ir tai, kad nei tada, nei dabar tokiuose renginiuose nematėme daugumos dabartinio politinio elito atstovų. Jų ten tiesiog negalėjo būti. Juk tai – žmonės, pasirinkę sėkmę, laimę, naudą, gerovę. Tik ne Tiesą. Ne auką. Ne kovą.

Šiame kontekste svarbus dar vienas klausimas. Kas yra tikras lyderis? Tas, kuris plaukia pasroviui, išreikšdamas konjunktūroje vyraujančias tendencijas ir jas įkūnydamas, ar tas, kuris pateikia visiškai kitą kelią? Apie sovietmečio disidentus šiandien rašomi straipsniai, monografijos, rengiami įvairūs pagerbimo renginiai. O rašo ir organizuoja vakarykščiai komunistai ir komjaunuoliai.

Kas šiame kontekste tikrieji lyderiai? Galbūt jų nubrėžtu keliu toliau vedė jau kiti žmonės, laiku pajutę vėjo kryptį, gal jie sudarė kritinę masę, gal jie asmeniškai išpešė sau daugiau naudos. Bet nubrėžė tą kelią disidentai. Šiuolaikiškai – marginalai. Kas žino, gal šiandienos marginalai ateityje taps ryškiomis istorinėmis asmenybėmis?

Lyderiu tapti gali tik tas, kuris nebijo būti marginalu. Arnoldas Toinbis visą žmonijos ir atskirų civilizacijų istoriją aiškina dviem veiksniais: kūrybinės mažumos ir inertiškos daugumos. Mahatma Gandis pastebėjo, kad aplinkos požiūris kinta nuo šūksnių „Visiška nesąmonė!“ iki ovacijų: „Aš visada taip sakiau!“

Deja, taip kalbantys niekada nebus lyderiai. Jie gali juos tik imituoti. Nėra istoriškai nulemtų santvarkų ar ideologijų. Visa tai lemia žmonės. Tie, kurie išdrįso kaip Martinas Liuteris ištarti: „Štai čia aš stoviu!“, konjunktūrinei aplinkai staugiant: „Atsižadėk!“