Priedangų valstybė: karas ant nosies, o tikrų slėptuvių Lietuvoje – su žiburiu ieškoti

Lietuvoje ilgą laiką garsiai kalbama apie priedangas: kiek jų pažymėta, kiek žmonių jose tilptų, kiek savivaldybių dar atsilieka, kiek milijonų skiriama jų atnaujinimui.

Tačiau beveik nekalbama apie esminį klausimą – kur yra tikros slėptuvės?

Tai nėra kalbinė smulkmena. Priedanga nėra slėptuvė.

Oficialiai slėptuvės apibrėžiamos kaip specialiosios paskirties statiniai arba specialiai įrengtos patalpos, skirtos apsaugoti valstybės tarnautojus ir darbuotojus, kurie ekstremaliųjų situacijų ar karo metu turi užtikrinti valstybės ir savivaldybių institucijų veiklą.

Priedangos – visai kitas dalykas: jos skirtos trumpą laiką apsaugoti gyventojus oro pavojaus, netiesioginio apšaudymo ar kitų kinetinių grėsmių metu.

Vidaus reikalų ministerija skelbia, kad Lietuvoje parinkta daugiau kaip 6 tūkst. priedangų, kuriose galėtų slėptis apie pusė šalies gyventojų. Tačiau šie skaičiai atsako tik į klausimą apie priedangas. Jie neatsako į klausimą, kiek Lietuvoje yra realių, specialiai įrengtų slėptuvių ar kitų aukštesnio apsaugos lygio kolektyvinės apsaugos objektų, kiek žmonių jie realiai apsaugotų, nuo kokio tipo grėsmių ir kiek laiko juose būtų galima išbūti.

O Lietuva nėra valstybė kažkur saugiame Europos užkampyje. Nuolatos šalies gyventojams primenama, kad Rusija su savo bendrininkais tikrai puls.

Tad, jeigu valdžia metų metus aiškina, kad grėsmė yra reali, kad karas gali ateiti, kad visuomenė turi ruoštis, tai visuomenei turi būti pasakyta tiesiai: ar mes turime slėptuves, ar tik priedangų žemėlapį?

Nes oranžinis ženklas ant rūsio durų dar nėra saugumo politika.

Valstybė, kuri rimtai kalba apie karinę grėsmę, turi kalbėti ir apie tikras slėptuves: jų standartus, statybą, finansavimą, priežiūrą, prieinamumą gyventojams ir atsakingas institucijas.

Ypač svarbu tai, kad slėptuvės neturi būti tik valstybės aparatui. Gyventojai taip pat turi turėti analogiškai apsaugotas patalpas.

Pavyzdžiui, Izraelio patirtis rodo visai kitą civilinės saugos logiką: apsaugota erdvė turi būti kuo arčiau žmogaus – bute, name, pastate, mokykloje, darbovietėje arba bent jau netoliese esančioje viešojoje slėptuvėje.

Izraelio logika nėra vien „bėkite kur nors į rūsį“. Ten civilinė sauga remiasi principu, kad grėsmės akimirkomis apsaugota vieta turi būti pasiekiama labai greitai. Todėl naujoje statyboje numatomos apsaugotos patalpos, o viešosios slėptuvės ir apsaugotos erdvės yra sistemos dalis.

Lietuvoje tuo metu gyventojams dažniausiai siūloma priedanga: rūsys, požeminė perėja, garažas ar kita trumpalaikei apsaugai pritaikyta vieta. Bet jeigu grėsmė Lietuvai iš tikrųjų tokia rimta, kaip valdžia kasdien kartoja, tada gyventojams neužtenka vien „pasislėpti trumpam“. Gyventojai turi turėti realias, specialiai įrengtas apsaugotas patalpas – kaip civilinės saugos infrastruktūrą, o ne kaip propagandinį ženklą ant durų.

O dabar viešumoje kalbama apie tai, ką lengviau parodyti – pažymėtas priedangas, žemėlapius, procentus, lenteles, projektus. Bet nekalbama apie tai, kas brangu, sudėtinga ir politiškai nepatogu – apie gyventojams skirtą realią apsaugos sistemą.

Todėl pagrindinis klausimas labai paprastas: jeigu Rusijos grėsmė tokia rimta, kaip mums kasdien kartojama, kodėl Lietuvoje iki šiol nėra nacionalinės slėptuvių programos, prilygstančios pačios grėsmės mastui?

Ar valstybė turi atsakymą į šį klausimą, ar tik priedangų sąrašą?

Kol į tai nėra atsakyta, kalbos apie pasirengimą karui skamba neatsakingai. Gyventojams siūloma slėptis ten, kur įmanoma, bet nepasakoma, ar valstybė iš tikrųjų sukūrė sistemą, kuri galėtų apsaugoti žmones tada, kai grėsmė jau bus ne teorinė ar imitacinė, o reali.

Todėl Lietuvai reikia ne priedangų statistikos, o realios žmonių apsaugos sistemos. Jeigu valdžia nori, kad žmonės rimtai žiūrėtų į artėjančio karo perspektyvą, ji pati turi rimtai žiūrėti į žmonių apsaugą.