Dočys apie VSD reformą

Lietuvoje atsiranda pavienių paranojikų, kurie viešumoje reiškia nepasitenkinimą, kad juos globoja VSD tarnybos, saugančios valstybę ir jos piliečius. Tai tikrų tikriausias nesusipratimas. Žmogus moka mokesčius valstybės tarnybai, kad toji jį saugotų, o kai ši imasi jį saugoti, tasai piktinasi.

Kiekvienas žmogus nori būti išklausytas, kad jo sakomi žodžiai nenulėktų vėjais, o į jo mintis būtų įsiklausoma. Liūdna konstatuoti, kad susvetimėjusioje Lietuvoje nebėra, kas žmogaus klauso. Todėl nusivylusiam piliečiui į pagalbą ir ateina VSD – vienintelė institucija, kuri stengiasi žmogų išklausyti, ką jis kalba telefonu, ką guodžiasi elektroninio pašto laiškuose, įsigilinti į jo skundus ir vargus miestų aikštėse ir maitinimo įstaigose prie brangaus bokalo alaus. Tiesa, VSD nėra visagalis, nors ir kaip besistengtų, negali aprėpti visų Lietuvos piliečių, visų išklausyti ir žinią apie kiekvieno būklę perduoti valstybės Prezidentei, kad ji tais labiausiai dėmesio vertais pasirūpintų. Reikia pripažinti, kad įgyvendinti tuos kilnius tikslus sukliudė ir pasaulinė ekonominė krizė. Važinėdamas troleibusu išklausysi tik tuos, kurie važinėja troleibusu, o troleibusuose žmonės dažniausiai tyli. Realybė tiesiog akis bado, tad naujoji mūsų vyriausybė turėtų imtis staigių ir neatidėliotinų veiksmų. Panašiai kaip ir pertvarkant švietimo sistemą būtina įsteigti saugomųjų asmenų krepšelius. Tarkim, VSD darbuotojas rūpinasi ir gilinasi į 20-ties subjektų reikalus. Jis turėtų gauti ir dvidešimt krepšelių. Saugumietis, kuris seka saugumietį, turintį 20 krepšelių, turėtų gauti dešimt jo krepšelių, o penkis perduoti jį sekančiam. Taip būtų sutvarkyti ekonominiai ir motyvacijos klausimai Valstybės saugumo departamente, bet problema iš tikro nėra vien ekonominė.

Dažniausiai mūsų eilinis saugumietis yra pakišamas vykdyti pagalbą žmogui, kuris tos pagalbos kratosi ir slapukauja. Išklausyti tokį yra įmanoma, bet suprasti, apie ką jis kalba, nėra labai paprasta, nes subjektas dažnai kalba labai tyliai, Ezopo kalba arba neaiškiomis užuominomis. Tad vienas iš neatidėliotinų tikslų, palengvinsiančių VSD tarnautojų darbą, būtų Ezopo kalbos ir prasmių žodynėlio rengimas bei išleidimas iki artėjančios Vilniaus Knygų mugės.

Aišku, reformuojant VSD, neturėtų būti apeiti ir subordinacijos klausimai. Vienas tokių: „ Ar turi teisę VSD durininkas su rūbininku sekti VSD direktorių, jei VSD direktoriaus pavaduotojas to paprašo". Iki šv. Kalėdų Lietuvos Seimas tokius klausimus turėtų apsvarstyti skubos tvarka. Jei užtektų politinės valios, tikrai sutvirtintų savo reitingus.

Jūsų Dočys