Rugpjūčio 5 d. generalinė prokurorė Nida Grunskienė pranešė, kad liepos 28 d. rytą į Lietuvą įskrido priešiškas dronas, kuris, nukritęs, buvo rastas tik po penkių dienų – Gaižiūnų kariniame poligone, vidury Lietuvos. Jis gabeno dviejų kilogramų sprogmenį. Pabrėžiama, kad Lietuvos kariuomenės specialistai sprogmenį labai sėkmingai neutralizavo įvykio vietoje.
Taigi, į Lietuvą įskrido priešo dronas. Su sprogmenimis. Jis nukrito. Nesprogo. Šįkart nesprogo.
Valstybės vardu niekas nesprogo. Nes nebuvo kam. Nei radarai, nei atsakingi asmenys, nei mūsų garsiai deklaruojama „oro gynybos vizija“ nesureagavo. Tarsi viskas būtų normalu.
Kodėl nesprogo – dar aiškinsis specialistai. Bet kodėl įskrido – tai klausimas politikams, generolams ir visiems, kurie spaudos konferencijose postringauja apie „atgrasymą“ ir „situacijos kontrolę“.
Yra dvi žinios.
Blogoji žinia: mūsų oro erdvė yra kiaura kaip rėtis. Visiškai. Milijonai eurų investuoti, o efektas – tarsi budėtų savanoris su binokliu iš pigaus prekybos centro. Kur kariuomenės vadovybė? Kur ministrai? Ar ir vėl viskas baigsis „techninių galimybių stoka“ ir atsakomybe, kuri „nėra asmeninė“?
„Geroji“ žinia: paaiškėjo, kad Baltarusijos oro erdvė dar blogesnė – ten praskristi galima kiaurai, nė vienas radaras necypteli. Atrodo, batkos oro gynyba dirba pagal sovietinį grafiką: viena pamaina, viena racija ir vienas žiūronas trims kareiviams. Tai rodo, kad jei reikėtų, jų teritoriją pasiektume net su deltaplanu.
Bet tai – menka paguoda. Nes pagrindinis klausimas lieka pas mus: kas atsakys, kai sprogs? Kai viskas nebesibaigs „tyrimais“ ir „analizėmis“, o – lavonais? Ar ir vėl matysime tuos pačius veidus, išdidžiai skaitančius „situacijos vertinimą“, be jokio gėdos jausmo?
Šalies gynyba – ne PowerPointų konkursas. O žmonių gyvybės – ne eksperimentai ant brėžinių.
Keli susiję:
Paradoksali situacija – priešų dronas vienu metu yra ir nėra
LT kariuomenės vado Vaikšnoro teigimu, į Lietuvą galėjo įskristi ne Rusijos dronas
