|
|
Prasidėjęs kariuomenės atitraukimas nuo Ukrainos pasienio - pirmas geras ženklas nuo Kryme vykdomos okupacijos pradžios. Palydovinės žvalgybos sistemos stebi šias permainas ir joms tankų muliažų neprakiši. Intervencijos į Gruziją metu Rusijos armijos gautos pamokos išmoktos. Dabar telefonais Rusijos kariškiai neplepa visko, kas ant liežuvio galo. Būtent tokie pokalbiai įrodė tada, kas pirmas puolė, tačiau demokratinių šalių pragmatikai to nepanoro išgirsti. Matome į kokią politinę nuošalę dabar nustumta P.Osetija ir Abchazija bei koks sudėtingas tų "nepriklausomų valstybių" gyvenimas ten iš Kremliaus malonės pašalpų ir su svetima kariuomene.
Pozicijų skirtumai tarp JAV ir Rusijos yra principiniai. Esmė – agresorius turi trauktis, o Ukrainos problemas turi teisę spręsti šalies piliečiai. Būtent jie rinko Aukščiausiąją Radą, kuri priiminėja sprendimus. Pabėgusio ir “prisidirbusio” prezidento V.Janukovyčiaus vietoje bus išrinktas naujas šalies vadovas. Rinkimų metu neturi būti šalyje ar prie jos sienų svetimos kariuomenės, kuri kelia grėsmę šalies saugumui ir teritorijos vientisumui. Negali būti, kad Rusijos imperijos vadovai tokio elementaraus teisinio dalyko nesuprastų. Įlipo į miltus ir dabar gal nežino, kaip iš jų nepastebėtiems išlipti. Bando kažką kapstyti, bet argi tai padės?
Situacija Kryme vis dar sudėtinga. Visi, kurie nesulaužė priesaikos savo valstybei traukiasi ar yra išvaromi iš jos dalies teritorijos. Psichologiškai jiems labai sunku ir tai vienareikšmiška. Tačiau po tokio smurtinio pažeminimo, pas tokius karius atsiranda dar didesnis ryžtas ginti savo šalį Ukraina nuo okupantų. Tad tie laikini nepatogumai laikui bėgant pasimirš, o parodytas herojiškumas vykdant stabdymo įsakymą liks atmintyje visam gyvenimui. Kur kas sudėtingesnė situacija užkariautojams. Kuris V.Putino apdovanotas generolas ar eilinis “žalias žmogeliukas” turi galimybę didžiuotis, kad jis kaip niekingas apsimetėlis,nusipirkęs parduotuvėje aprangą su šiuolaikiška ginkluote šiurpino Ukrainos kariškius ir Krymo gyventojų nemažą dalį. Jokie jie ne herojai. Net neabejoju, kad jie ir patys supranta, kas už tų visų fašistuojančių ovacijų ir lozungų slypi. Kad ir kaip tokie “didvyriai” bus pagerbti, vis tiek ateis asmenybių savęs įvertinimo laikas. Net ir po dešimčių metų, sulaukę brandos, buvę kariai dažnai sapnuoja apie savo tarnybą ir geriau supranta jos visus niuansus. Ir pozityvius ir šlykščius. Kai kas dėl tokių prisiminimų, gerokai atstumtas civilinės aplinkos, neatlaiko situacijos psichiškai ir net pakelia ranką patys prieš save.
Rašiniuose vertinami karinių operacijų kaštai, skaičiuojamos griuvėsių krūvos, surašomi žuvę ar sužeisti, tačiau labai nedaug kas prasitaria apie didžiules psichologines traumas, kurias patiria kovoje kariškis su ginklu rankose, tankuose ar prie pabūklų. Bent jau mūsų internetinėje spaudoje tokių straipsnių nepastebėjau. Apie viską psichologai mėgsta pakalbėt, o štai apie kariškių tarnavimo karštuose Pasaulio psichologines pasekmes kalbama retai ir ne iš esmės. Esu asmeniškai matęs, kaip kareiviams buvo įsakyta į kiekvieną paleista iš kur nors “priešo”, tiksliau kokio čeko šūvį atsakyti dešimčia. Sunkiai galėjau patikėti, kaip pasikeitė kareivių kalbos ir elgesys. Nemalonu net prisiminti…
Dabar kai kas aiškina, kad Rusija neturi jokio preteksto pulti Lietuvą. Ne pretekste esmė, o tuo, kad prisibijoma NATO atsako. 1968 metais Čekoslovakijoje jokių pretekstų nebuvo. Buvo “200 darbininkų laiškas”, prašantis KPSS politbiuro padėti kapitalistų skriaudžiamiems proletarams. Tik vėliau buvo išsiaiškinta, kad tas laiškas buvo eilinė kagėbistinė klastotė. Jokio toje gamykloje pasirašiusio darbininko nebuvo rasta. Tad, apibendrinus situaciją, lieka nelabai aišku, kokių kariškių reiktų daugiau gailėtis. Ar tie, kurie gindami savo valstybę buvo užpulti “berkutininkų bei “žalių žmogeliukų” ar tų, kurie juos puolė, vykdydami įsakymus? Manau, kad gailėti nereikia įsakymus davusių. Tokie nusipelno tik visuotinio pasmerkimo.
|
Association „Global Gaze Network“
