Ekonominės-politinės JAV ir Rusijos nesantaikos priežastys

Šių metų rugsėjo 14 dieną, JAV prezidentas Barakas Obama kalbėdamas JTO Generalinėje Asamblėjoje, suformulavo „pagrindines grėsmes pasauliui“, kurioms priskyrė Rusijos agresiją Europoje ir Irake bei Sirijoje veikiančius teroristus. JAV prezidentas pareiškė, kad Amerika ir jos sąjungininkai palaikys ukrainiečių tautą, kuri siekia šalyje demokratijos. JAV stiprins NATO šalių bendradarbiavimą, įvykdys kolektyvinio saugumo nuostatas ir „privers Rusiją sumokėti aukštą kainą už įvykdytą agresiją“.

Jeigu kalbėdamas JTO Generalinėje Asamblėjoje B. Obama, ne tik treniravosi retorikos meną, tai jo pareiškimą galimą suprasti, kaip aiškų signalą pasauliui stoti į konfrontacijos su Rusija kelią. JAV ekonomistas ir politologas Polas Kreigas taip atsiliepia apie B. Obamos kalbą: „tai absurdiškiausia kalba, kurią esu girdėjęs per savo gyvenimą. „Visam pasauliui jis (Obama) kalba tai, kas, kaip visiems yra žinoma, yra absoliutus melas“.. Labiausiai šokiruojantis melas yra tai, kad „Rusijos agresija Europoje, primena dienas, kai vedamos teritorinių ambicijų didžiosios šalys sumindydavo mažąsias“.

Amerikos prezidento kalba tik dar katą parodė, kad JAV nuosekliai vadovaujasi Volfovico Doktrina, kuri patvirtinta 1994 metais. Remiantis ja, JAV privalo priešintis bet kokios priešiškos šalies bandymams,  bet kokioje pasaulio vietoje, sukurti valstybę, kurioje būtų užtektinai  resursų, kad ji galėtų tapti pasaulio supervalstybe. „Priešiška valstybe“, šiuo atveju, gali tapti bet kokia pasaulio valstybė, kuri gali potencialiai apriboti Vašingtono galias. Volfovico Doktrina skelbia, kad „pagrindinė JAV užduotis – neleisti atsirasti naujam globaliam varžovui  posovietininėje erdvėje“.

B. Obama nusiuntė Rusijai ir Kinijai aiškų signalą, kad šios šalys galėtų tapti JAV „naujosios pasaulio tvarkos dalimi“ (New World Order), tik tuo atveju, jei besąlygiškai pripažins Amerikos hegemoniją, ir niekaip nesipriešins JAV veiksmas tarptautinėje arenoje. Tokiu atveju, Rusijos atsisakymas paklusti JAV, Ukrainos veiksmų fone, reiškia, kad pasaulis įeina į naujojo šaltojo karo fazę.

JAV diplomatas Christopher R. Hill mano, kad Rusijos veiksmai Rytų Ukrainoje rodo, kad Maskva išdavė „naująją pasaulio tvarką“, kurios dalimi ji buvo 25 metus. Krymo aneksija ir agresyvi Maskvos elgsena Kijevo atžvilgiu, davė galą periodui, besitęsiančiam ketvirtį amžiaus ir apkaltino Maskvą, kad ši nuėjo „regresijos, recedyvizmo ir revanšizmo“ keliu.

Kai B. Obama sako, kad JAV bendradarbiaus su Rusija tik tuo atveju, jei ši „pakeis kursą“, tai reiškia, kad Maskva turi JAV interesus laikyti aušktesniais, nei jos asmeniniai interesai.

B.Obama taip pat leido Pekinui suprasti, kad JAV diktuos sąlygas ir Kinijos interesams Ramiojo vandenyno regione „įtvirtinant ten taikos, stabilumo ir laisvos prekybos principus“. JAV šiame regione kurs karines bazes nuo Filipinų iki Vietnamo, kad kontroliuoti, o reikalui esant, ir blokuoti žaliavų tiekimą Kinijai.

Rusijos posūkis į Kiniją ir į Pietryčių Aziją tampa Amerikai  karinės konfrontacijos argumentu. Jei Rusija ir toliau liktų pasaulio mineralinių išteklių šaltiniu, o Kinija – „pasaulio fabriku“, ir visų prekių ir išteklių judėjimas būtų kontroliuojamas PPO (Pasaulio Prekybos Organizacija), ir prekyba vyktų už dolerius, tuomet nebūtų daroma žala nei dabartiniam pasaulio prekybos modeliui, nei JAV hegemonijai. Rusijos-Kinijos integracija, kurios vienas iš kertinių punktų yra dolerio atsisakymas tarpusavio atsiskaitymuose, reiškia galą dabartinei prekybos sistemai ir tiesiogiai grasina JAV ir Didžiosios Britanijos kapitalui, o taip pat didina globalios konfrontacijos riziką.

Rusijos-Kinijos integracija, tai ilgalaikis procesas, kurį paskatino ne tik sankcijos Rusijai, bet ir JAV bandymą užsitikrinti Pietų-Kinijos jūros kontrolę. Rusija yra Kinijos prekybos partneris ir naujojo Šilko Kelio projekte, kuris sujungs Tolimuosius Rytus ir Europą.

Kinijos Užsienio politikos kertinis akmuo, tai nesikišimas į geopolitinius žaidimus, kurie tiesiogiai neliečia pačios Kinijos. Ankstesniam Kinijos lyderiui Den Siaopinui, užteko tik 24 hieroglifų tam, kad suformuluotų Pekino užsienio politiką. Pagrindiniai jos principai, tai „laukti šešėlyje“, „veikti nepastebimai“, „niekada nepretenduoti į lyderystę“. Šių metų kovo mėnesį, vadovaujantis šiomis tiesomis Kinija balsavo (tiksliau – susilaikė) JTO Saugumo Taryboje ir Generalinėje Asamblėjoje sprendžiat Rusijos „nubaudimo“ klausimą dėl Krymo aneksijos. Rusijos diplomatija šį Kinijos žingsnį vertina pozityviai. Rusijos-Kinijos integracija, tai visiškai organiška draugystė, besiremianti pragmatizmu ir besivystanti Šachajaus Bendradarbiavimo Organizacijos ir BRIKS dvasia.

Šaltinis: outsidermedia.cz