Elis – žemaitis Aloyzas Smilingis. Modernus klasikas, neišdavęs laisvės

„Supratau, kad meno kūriniui vertės neprideda nei parodų skaičius, nei prestižiniai projektai ar įtakingi kritikai bei kuratoriai. Kur tas kūrinys kabės, kas ir kokiose parodose jį eksponuos, dabar ar už šimto metų, – ne mano problema, todėl nesistengiu būti matomas viešumoje, neeikvoju energijos parodų rengimui, dalyvavimui įvairiuose projektuose. O besidomintieji mano darbais mane susiranda.“

Vienas įspūdingiausių XX–XXI a. Lietuvos menininkų – modernizmo klasikas, skulptorius ir tapytojas Aloyzas Smilingis, gerbėjams ir kolekcininkams Lietuvoje ir už jos ribų geriau žinomas kaip Elis, pagaliau leido Vilniuje surengti išskirtinę savo kūrinių parodą. Ir tik po ilgų „Juškaus galerijos“ savininko ir meno verslininko Donato Juškaus įkalbinėjimų, nes paskutinį kartą A. Smilingis buvo surengęs parodą 2002 metais...

A. Smilingis prisipažįsta, kad nesikišo į savo kūrinių atranką parodai ir leido galerijos savininkui darbus parinkti savo nuožiūra, todėl „ši nedidelė paroda labai marga, nors joje – tik keli pokyčių akcentai“. Tačiau kaip tik šie pokyčiai ir stebina – tapyboje nuo XX a. 7-ojo dešimtmečio iki pat naujausių drobių, kaip ir bronzos skulptūrose, su kuriomis atsisveikinta prieš dešimtmetį.

„Laisvas menininkas laisvai turi elgtis ir prie darbų. Negalima prisirakinti, kad jau padariau ir čia jau nepakeičiama.“ Šie dailininko teiginiai paaiškina ir nuolatinį grįžimą prie jau lyg užbaigtų kūrinių, kurie po kelerių metų gali įgauti visiškai naujas formas.

Galerijos savininkas ir meno verslininkas D. Juškus neginčytinai teisus A. Smilingį pavadinęs universaliu menininku: „Imponuoja, kad jo mene nėra vienos linijos, kuri būtų aiškiai nuspėjama, prognozuojama. Kas yra atsitikę su daugeliu Lietuvos meno kūrėjų, kai tu gali pasakyti – na, jis pradėjo kurti prieš daugelį metų taip, ir jeigu jis po daug metų irgi tą patį kuria, tai pasidaro nuspėjama ir nebeįdomu. Man asmeniškai tai daug pasako apie menininko kūrybinės galios potenciją.“

Apie kūrybos idėjas, šiuolaikinį meną ir džiazą

A. Smilingio-Elio kūrybos genezė neatsiejama nuo muzikos ir ypač džiazo. „Nepasakyčiau, kad turėjau kažkokių specialiai išjaustų ar išgalvotų idėjų.  Dažniausiai būdavo kažkoks ekspromtas. Jeigu vienu instrumentu sugroji kažkokią temą, taip ir čia panašiai – skulptūroje iš pradžių viena forma, paskui įsitraukia visiškai kita, tekanti arba labai laisva forma, ir staiga griežtas daiktas. Lygiai taip, kaip ir muzikoje. Kadangi mėgau džiazą ir klausydavau kiekvieną instrumentą, kai jis įsijungia vienoj vietoj, kitoj vietoj, tai lygiai tas pats ir tapyboje, ir skulptūroje.“

Pasak A. Smilingio, „kūrybos procesas – tai nuolatinė kaita. Ir netikėti rezultatai – spalviniai atradimai, ritmai, formatai, tęstinumas, kai gali grįžti prie drobės po keleto metų ir sudėti paskutinius akcentus, pasiekti visišką išbaigtumą. Racionaliai nesuvokiamas netikėtas rezultatas – tai ir yra meno esmė. Gal savo kūrybos metodu ir skiriuosi nuo daugelio Lietuvos tapytojų. Man nebūdingas siužetiškumas, dramatiški vaizdai, liūdesio ir kančios išraiška, liaudiškojo primityvizmo bruožai“.

Meno rinką gerai išmanantis D. Juškus drąsiai vertina A. Smilingio kūrybą šiuolaikinio meno kontekste, jo skulptūrą gretindamas su Teodoro Valaičio, o tapybą – su jaunaisiais menininkais. „Man įdomu, kad ankstyvosios kartos menininkas yra nesustabarėjęs, kintantis. Jo pasaulėžiūra yra įdomi, jis gyvena, kvėpuoja, domisi pasauliniu kontekstu. Rinkos požiūriu yra vertesni tie, kurie auga, ieško kažko naujo. Mano nuomone, būtent tie menininkai ir turi didesnę vertę.“

Lietuvos meno rinkoje D. Juškus garsėja savo galerijos išrankumu ir itin tikslingu menininkų pasirinkimu. Ši paroda akivaizdžiai liudija profesionalią dailės galerijos politiką, kai siekiama geriausio rezultato ir jis gaunamas.

Žemaičio biografija nuo Lietuvos iki Amerikos: „Esu laisvas nuo iliuzijų“

Aiškiai žinančio, ko sieka, nepalaužiamo menininko charakteris atsiskleidžia, kai A. Smilingis prabyla apie Žemaitiją, iš kurios yra kilęs, kelionę į Kauną, vėliau – į Vilnių studijuoti dailės. Jokių kompromisų nepripažinimas, nesitaikstymas su primestais ideologiniais reikalavimais – nei studijų metu, nei po studijų. Nuo pat pradžių buvo pasirinkta laisvė. Sovietmečiu. Tačiau A. Smilingiui-Eliui tai buvo įmanoma. 

„Gimiau Žemaitijos kaime ir vaikystėje neturėjau jokio sąlyčio su profesionaliu menu, nors gabumai piešti pasireiškė anksti. Pirmą tapybos darbą pamačiau būdamas septyniolikos. Poveikis buvo toks stiprus, kad apsisprendžiau – būsiu dailininkas. Neturėdamas jokio pasiruošimo įstojau į Vilniaus dailės institutą studijuoti grafikos. Įvaldžiau visas grafikos technikas, tačiau ilgas techninis procesas netenkino, varžė kūrybinę mintį, ribojo saviraišką. Dar studijuodamas supratau, kad grafiku nebūsiu, bet gavau stiprius akademinės dailės pagrindus. Gavęs diplomą su grafika atsisveikinau. Taip pat atsisveikinau ir su tuomet įtvirtintu socrealizmo metodu, todėl buvau nepageidaujamas parodose, nelepinamas užsakymais.

Traukė ir tapyba, ir skulptūra. Po grafikos studijų pradėjau tapyti, o įsikūręs Didžiokų koplyčioje prie Molėtų, ėmiausi skulptūros, kaliau granitą. Susidomėjau modernesnėmis tehnologijomis, įvaldžiau niekieno nenaudotą metalizacijos techniką, vėliau ėmiausi bronzos liejimo ir, išstudijavęs šią technologiją, įrengiau savo liejyklą, taip pat įrengiau liejyklą Vilniaus dailės kombinatui. Pavargęs nuo skulptūros, imdavausi teptuko.

Skulptūroje padėjau tašką, nes mano samprata apie skulptūrą kaip erdvės meną, kuriam reikia tinkamo mastelio, patvarių medžiagų ir didelių finansinių išteklių, neatitinka galimybių. Buvo sukurti keli didesni darbai, kiti liko tik kaip sumanymai. Suvokiau, kad rimtai galvoti apie skulptūrą neverta. Esu laisvas nuo iliuzijų ir ambicijų.“



Ir dar vienas svarbus epizodas žemaičio dailininko kūrybiniame gyvenime. Kelionė į Ameriką ir susitikimas Niujorke su garsiuoju ir vienu brangiausių šiuolaikinių tapytojų Willemu de Kooningu.

„Džiaugiuosi, kad pasikeitus laikams turėjau galimybę ne kartą lankytis Vakaruose, susipažinti su geriausių muziejų kolekcijomis Niujorke, Amsterdame, Londone, bendrauti su garsiais JAV menininkais. Tai turėjo didelį poveikį mano estetinėms pažiūroms ir kūrybinėms nuostatoms. Didžiausią įspūdį man paliko bendravimas su pasaulinio garso tapytoju Willemu de Kooningu, jo abstrakcijos man buvo tikras atradimas. Kaip ir paties autoriaus asmenybė – be mažiausios arogancijos ar susireikšminimo. Lankiausi jo studijoje Rytų Hamptone, netoli Niujorko. Šnekantis prie vyno taurės paklausiau, ką jam davė išgarsintas vardas, kad jo – vienintelio gyvo menininko – darbas tuomet buvo parduotas už 20 mln. JAV dolerių. Tas kuklus paprastas žmogus atsakė, kad iš esmės tai nieko nekeičia, tik dabar jis gali sau leisti nusipirkti gerų dažų ir gero vyno.“

Esu laisvas menininkas. Ir visada buvau

Šiandien Elis – A. Smilingis – yra ištikimas sau, tarsi nuo kalno žvelgiantis į pasaulį ir ramiai kuriantis, ieškantis vis naujų tapybos formų. Ir vis dar pasvajojantis apie savo skulptūrų tikrąjį mastelį. Žemaitiškai teisingą.

„Mane domina meninės idėjos, o ne priklausomybė kokiam cechui ar ištikimybė vienam pasirinktam žanrui ar stiliui. Pats savęs tiražuoti nesu linkęs. Mąstymas keičiasi, keičiasi ir darbai. Išlieku savikritiškas ir einu tolyn. Dabar patinka tapyti – tai ir tapau. Svarbu pats kūrybos procesas – pasinerti, džiazuoti spalvomis… Tai labai individualu, tai savas gyvenimas, vidinė laisvė, aistra...“

Daugiau apie Aloyzo Smilingio-Elio kūrybą ČIA.