Civilizacijos pagundoms ir gadinimams pasiduodančiam žmogui tokiam kaip aš nėra lengva gyventi kaime be interneto, spaudos, girdint tik tris lietuviškas radijo stotis ir dvi baltarusiškas, matant tik tris TV kanalus ir neturint jokių tiesioginių kontaktų su žinių agentūra VBS (viena boba sakė).Skurdus žinių srautas, bet tokiu maitinama labai nemaža dalis Lietuvos kaimų, gyvenviečių ir vienkiemių. Pagal užduočių pobūdį rašyti komentarus, reflektuojančius dabartį, kiekvienas komentatorius mano vienkiemyje susidurtų su informacijos bado problema. Klausant radijo programų LR, Žinių ir Marijos radijo susidaro įspūdis, kad vasarą ten visi išėję atostogų. Ypatingai tai matyti savaitgaliais, kai žinios iš pasaulio ir Lietuvos sutelpa į 3 minučių formatą, ir tos pačios neatnaujintos trys ar penkios naujienos su keliais siužetais sukasi kiaurą parą kaip kokia sugedusi vinilinė plokštelė.
Apie mūsų TV kanalus, aprėpiančius visą Lietuvą, pasakojimas būtų dar liūdnesnis. Ištisiniai nykių šou laidų ir koncertų kartojimai, farširuoti nesaikingų matmenų reklaminėmis pauzėmis. Buvimas tokiame sekliame informaciniame lauke tautiečio sąmonėje kuria primityvius ir kartais iškreiptus vaizdinius. Pamėginsiu eskiziškai papasakoti, kokios mintys man kilo iš viso to, ką šią savaitę mačiau, girdėjau, ir kokie man kilo klausimai.
Pirmoji paraštė. Jau užsiminiau apie nesaikingus reklamos inkliuzus mūsų TV transliacijose ir kartojamose radijo laidose. Skirtumas tarp radijo ir TV reklamų irgi yra akivaizdus. Per radiją didįjį reklamos plotą užima vaistų reklama. Ir paradoksas, kai koks nors vaistinių tinklas reklamuoja kokį nors „Cardoval“, kad jis šią savaitę kainuoja 15 procentų pigiau, tai reikia suprasi, kad tas maisto papildas yra 30 procentų brangesnis, nes į jo kainą yra įskaičiuotos ir reklamos išlaidos, kurios nėra pigios.
Viena mano pažįstama gydytoja kasmet už dyką skrenda transatlantiniais aerobusais į kaži kokias vaistų konferencijas - į Peru, Meksiką, Kurilus, egzotines kurortines tolimųjų Rytų šalis (viskas įskaičiuota). O mes vaistinėse vartom akis, kodėl tokios nesuvokiamos vaistų kainos. Tik todėl, kad žodis baigės raide „l“, tačiau tuo niekaip nesusidomi nei STT, nei kitos kontrolės institucijos. Kam jau kam, bet medikei Seimo pirmininkei Irenai Degutienei šis klausimas turėtų būti aiškus kaip ant delno.
Antroji paraštė. Ji apie krepšinio isteriją, kurią kelia mūsų TV kanalai. Panašiai kaip per radijo stočių lietuviškąsias stotis dominuoja vaistų reklama – per televiziją - lietuviškasis „Eurobasketas“. Tai šios vasaros siužetas Nr.1. Suprantami reklamišių kėslai krepšinio įaudrintai visuomenei prakišinėti atributiką, prekes, alų ir visokį kitokį šlamštą. Peržengtos bet kokios nuosaikumo ribos. Nenustebčiau, jei prieš pat čempionatą pasirodytu ir reklaminiai klipai rodantys, ant kokio unitazo mėgsta sėdėti Javtokas, ant kokio Kalnietis, o ant kokio Jasaitis. Siužetas turėtų baigtis kliokiančio vandens nuleidimu ir idiotiška išvada: „būkime kartu su mūsų krepšininkais, pirkime mūsų unitazus “.
Iš tikro visoje šioje isterijoje matau gana pavojingą reikalą. Kalant ir kalant tautai į galvą (dažnai turint labai merkantilišką interesą), kad krepšinis Lietuvoje nėra vien krepšinis, kad jis jau daugiau nei religija, o visa tautos buvimo pasaulyje filosofija -(gyvenimas ar mirtis), taip viską sujaukiame, kad lietuvių krepšininkui tritaškininkui bus beveik nebeįmanoma iš toli pataikyti į krepšį. Nėra geležinės psichikos žmonių, kuriems nedreba rankos, kai žiniasklaida kuria hipertrofuotų iliuzijų erdvę tautai, o krepšininkams sudėtingą psichologinio slėgio atmosferą. Manau, kad pats laikas komandos strategams pasirūpinti patyrusiu psichologu, kuris padėtų žaidėjams nepatekti į šį isteriškai paranojinį žiniasklaidos kasamą akivarą. Toks pagalbininkas komandai būtų kur kas reikalingesnis už masažistą.
Trečioji paraštė. Austrai paleido KGB-istą M. Golovanovą, kaltinamą nusikaltimais žmogiškumui ir dalyvavimu Sausio 13- osios Vilniaus žudynėse. Bjaurokokas reikalas, kai ES valstybė, mūsų įsivaizduotas sąjungininkas, pasirodo ne visai sąjungininku buvęs. Bet pažiūrėkim į šią bjaurastį kitu rakursu. Kas iš trigubo konfliktinio mazgo ką nors laimėjo ir kas pralaimėjo? Austrijos valdžia ir teisėsauga pralaimėjo daugiausiai. Ji pasirodė neįgali savarankiškai ir oriai klausimus spręsti taip kaip sprendžia tikrai nepriklausomos valstybės, juo labiau – žodžiais ir parašais po ES Konstitucija lyg ir deklaravusi kitą vertybių paradigmą nei Rusija.
Ką laimėjo Rusija? Na, ji išgelbėjo tą KGB-istinį puvėką, kad kiti zujantys po pasaulį padugnės ramiai jaustųsi: „Rusija savų neišduoda“. Tą mes matėme ir Aleksandro Litvinenkos nužudymo byloje, ir daugybėj kitų, kur įkliūdavo Rusijos žvalgybininkai kuriuos visados galėdavo iškeisti kaip mainomą monetą - Luisą Karvalaną. Lietuvoje kažkodėl nė vienas Rusijos šnipas per 20 metų neįkliuvo. Gal esame strategiškai labai neįdomi Rusijai šalis?.. O gal esame Rusija, tad niekas ir negalėjo įkliūti, nes ko gi savo valstybėj šnipinėsi?
Tiesa, siužetas čia galėjo pasisukti ir labai įdomia kryptimi. Tarkim, jei Austrijos teisėsauga ekstradicijos tvarka būtų Lietuvai perdavusi M. Golovanovą. Pasvarstykime, ką Lietuvos teisėsaugininkai, bambagysle suaugę su FSB, būtų darę? Gal surengę parodomąjį viešą teismą, nuteisę niekadėją ir pasodinę iki gyvos galvos už nekaltų žmonių žudynes kaip kokį Achremovą? Skamba kaip kažkoks nerealus pasakojimas iš fantastikos žanro kūrinio. Geriausiu atveju tokią „dovanėlę“ būtų pasistengę įsūdyti Hagos teismui, bet kažin, ar Haga imtųsi tokį per riebų kąsnį nuryti. Kam tai naudinga, nes tasai ne koks nors sudužusios Jugoslavijos nusikaltėlis? Ir tuomet:
Ketvirtoji paraštė. Europa šią savaitę parodė savo silpnąją pusę. Europoje toli gražu netvyro solidarumo dvasia, kaip nesuformuotas ir bendrų visoms ES šalims moralinių ir teisinių vertybių determinantas. Norvegų terminatoriaus žudynės pridurmu rodo ir kitą dalyką, kad civilizacija paspendė pati sau pelėkautus. Ji gali tapti įkaite asmens ar asmenų grupės, įtaigotos virtualaus pasaulio vaizdinių. Mano pusbrolis, medicinos mokslų daktaras, metaforiškai sako: „O kas galėtų paneigti, kad jam kur nors į ausį ar kitur nebuvo inplantuotas čipas, per kurį jis kaip koks zombis gauna komandas, kaip reikia elgtis.“ Aš jam atsakau: „ Gal prisižiūrėjai, mielas pusbroli, per daug filmų su A. Švarcnegeriu?“ O jis ir sako: „Tie filmai ir visa virtuali erdvė, kurioje asmuo gali pasijusti herojum ir yra tas čipas, įsūdytas į liguistą sąmonę“.
Ir paskutinis klausimas be atsakymo, kaip taip galėjo atsitikti, kad NATO valstybėje buvo suteikta marios laiko ginkluotam maniakui siautėti ir žudyti žmones visą valandą su puse. Gal ten iš 10-ties tūkstančių saloje susirinkusiųjų niekas neturėjo mobilaus telefono ir nepranešė į žemyną, kas vyksta? Netelpa galvoje. Tarkim, jei būtų atsitikus menkesnė nelaimė – kokį nors žmogelį toje saloje ištikęs infarktas ar insultas, už kelių valandų ten būtų atvykęs „Ambulance‘as“?
Po pirmojo šūvio, tą pačią akimirką privalėjo pakilti malūnsparniai su brigadomis ir už penkių minučių neutralizuoti beprotį žudiką. Labai įdomu, kaip NATO, kuri atlieka valstybės ir jos piliečių saugumo misiją, pakomentuos šį keistą delsimą. Gal jau atėjo laikas peržiūrėti iš esmės tuos saugumo garantus. Jei vienas „medžiotojas“ per valandą sugeba nušauti 76 žmones, paskaičiuokime, kiek per valandą NATO valstybėje, tokioje, kokia yra Lietuva, galėtų nušauti, tarkim, tūkstantis ar dešimt tūkstančių Alfos (ne alfa.lt) smogikų?
Kalba redaguota ekspertai.eu
Association „Global Gaze Network“
IBAN: CH9409000000161276571
BIC: POFICHBEXXX
(banko pavedimo mokestis toks pat, kaip darant pavedimą ir Lietuvoje)
Adresas: Brandschenkenstrasse 53
Miestas: Zürich
Pašto kodas: 8002
