Euromaidanas Čikagoje

Sekmadienį, gruodžio 15 d., Ukrainiečių kongreso komiteto Amerikoje (UCCA) Ilinojaus valstijos skyriaus kvietimu į mitingą Čikagoje pareikšti solidarumo su Ukrainos „Euromaidano“ siekiais – integracija į ES, prieš žmogaus teisių pažeidimus – susirinko daugiau nei penki šimtai žmonių.

Kviesdami tautiečius, ukrainiečiai nepamiršo ir jiems artimų, kaip patys sakė, „brolių ir seserų“ iš trijų Baltijos šalių – Lietuvos, Latvijos ir Estijos – bei Gruzijos. Tarp susirinkusiųjų buvome ir mes, trys lietuviai – išeivijos antrosios kartos advokatas Saulius Kuprys ir du trečiabangiai – visur spėjantis pabuvoti Ernestas Lukoševičius ir šių eilučių autorė.

Mitingą pradėjo ir aktyviai reiškėsi ukrainiečių dvasininkai, atstovaujantys kelioms krikščioniškoms konfesijoms, tarp jų ir katalikams. Negaliu be jaudulio kalbėti apie juos, jų meilę istorinei Tėvynei Ukrainai, patriotiškas kalbas. Ir su skausmu tenka pripažinti, kad mūsų tautos kunigai ne tik nedalyvavo (maloni išimtis – vysk. Kauneckas) pasirašant už Tautos referendumą, neskatino tikinčiųjų, bet net nepageidavo, kad bažnyčių prieigose apie tai būtų kalbama ar kviečiama pasirašyti...

Buvo šaltoka ir vėjuota diena (gal ne veltui Čikaga vadinama vėjų miestu), kelias valandas trukęs mitingas persmelkė šalčiu – šalo rankų, kojų pirštai... Bet tokią svarbią dieną šildė žmonių artuma, supratimas, kad būdami kartu galime daugiau pasiekti, daugiau nuveikti.

Gausybė plakatų iškalbingais tekstais liudijo viena: žmonės turi teisę į žodžio laisvę, teisę gyventi, dirbti, kurti laisvėje. „Geriau Europa nei Sibiras“, „Mes esame Europoje“, „Janukovyčių – į Sibirą, Ukrainą – į Europą“ – tokiais ar panašiais užrašais plakatuose ukrainiečiai reiškė savo valią.

Be Ukrainos Kongreso atstovų, mitinge kalbėjo svečiai – keli JAV kongresmenai, viešai pažadėję padaryti įtaką aukščiausiems JAV politikams, kad paveiktų Ukrainos valdžią nepažeidinėti žmogaus teisių, greičiau integruotis į Europą.

ALT (Amerikos lietuvių taryba) pirmininkas adv. Saulius Kuprys perskaitė JBALT (Jungtinis Baltijos šalių Lietuvos, Latvijos ir Estijos nacionalinis komitetas) pareiškimą ir Centrinės bei Rytų Europos valstybių koalicijos (CEEC) kreipimąsi į JAV prezidentą. Susirinkusieji ilgais plojimais ir skandavimu „diakuj“ („ačiū“) padėkojo S. Kupriui.

Tokiuose mitinguose pajunti, kad esame artimi, turime bendrų rūpesčių.
Ukrainiečiai, dėkodami mums už palaikymą, minėjo, kad esame šaunuoliai, surengę Tautos referendumą. Priminėme jiems, kiek nenumatytų pavojų slypi ES sutartyse – žemės pardavimas užsieniečiams, gėjų vedybų legalizavimas, leidimas jiems įvaikinti vaikus, nepagrįstas vaikų atėmimas ir t. t. Tai ir perspėjimas ukrainiečiams, kad pasirašydami ES sutartį būtų akylesni. Priminiau ir vieną iš ES ateities vizijų: jokių tautinių kultūrų, tik viena bendra internacionalinė sostinė, žodžiu – federalinė valstybė, o modeliu pasirinkta JAV. Sakyčiau, kitokia komunizmo atmaina...

Taigi, mano misija šiame mitinge buvo dvejopa – dalyvauti, palaikyti ir priminti ar paaiškinti, koks monstras ta ES. Iš pradžių masina pinigais, investicijomis, o įklimpus (man tai primena pasaką apie našlaitę, derva išteptą karvę ir prilipusią prie jos raganos dukrą...) prasideda visokie reikalavimai, neretai amoralūs krikščioniškojo pasaulio, kuriame gyvena Lietuva ir Ukraina, požiūriu.

Negaliu nepaminėti jauno dainininko, ištarusio prasmingus žodžius: „Žmonės, esame ukrainiečiai, kad ir kur būtume gimę – Ukrainoje, JAV, Australijoje ar kur kitur, esame ir būsime ukrainiečiai, savo tautos sūnūs ir dukros“.

Norisi tikėti, kad ir mūsų jaunimas mąsto panašiai.

Sėkmės Ukrainai.