Fliuksinio tyrimo nuo Vilniaus iki Niujorko ypatumai – su Vytautu Landsbergiu

Ką gi, tęsiame savo pradėtą neprilygstamo išradingumo tarp Vilniaus ir Niujorko tebevykstančio „Fluxus“ spektaklio tyrimą. O įžanginę pirmąją tyrimo dalį „Fluxus penkmečio spektaklis Vilniuje – be Lietuvos teisėsaugos dėmesio“ rasite čia.

Nepašvęstiesiems ir nepakviestiesiems į šį Vilniaus fliuksinį spektaklį, bet smalsiems piliečiams priminsiu, kad pirmoje tyrimo dalyje kalbinau viešosios įstaigos Jono Meko vizualiųjų menų centro (toliau – JMVMC) direktorių Kristijoną Kučinską, ir jis itin nustebino. Būtent šis menų centras Vilniuje buvo 2007 metais įkurtas saugoti ir eksponuoti tais pačiais metais iš niujorkiečio J. Meko gana keistomis aplinkybėmis itin brangiai nupirktą (už 5 mln. JAV dolerių, t. y. 12,5 mln. litų) ir gana neaiškiai jo tarsi paveldėtą kito kur kas garsesnio niujorkiečio Jurgio Mačiūno palikimą – net 2 600 eksponatų.

Išskirtinio dėmesio reikalauja ir jokios kritikos neatlaikanti J. Meko paviešinta apgailėtina legenda, kad „aš jam (J. Mačiūnui – R. G.) suteikiau kambarį, kuriame jis gyveno nuo 1967 m. iki jo mirties, veltui“. Tačiau apie šį melą ir net visai priešingą situaciją, kai dvejus metus J. Mačiūnas maitino badaujančius J. Meką ir jo brolį, bus skirta atskira fliuksinio tyrimo dalis. 

Įslaptinta viešosios įstaigos „fluxus“ kolekcija

Būtent paveldėjimo aplinkybės ir įspūdingas „fliuksinės kolekcijos“ 2 600 daiktų skaičius pirmiausia ir sudomino dar 2007-aisiais. Nes kaip meno istorikė ir kelis kartus buvojusi JAV, skaičiusi ir varčiusi gana daug angliakalbių leidinių apie J. Mačiūną jau tuomet neblogai žinojau šio „fluxus“ meno judėjimo pradininko kūrybos ir gyvenimo peripetijas. Tačiau nuo 2007-ųjų kantriai laukiau, kol pagaliau galėsiu šį neregėtą turtą pamatyti savo akimis. Tačiau metai bėgo, o nupirktasis palikimas vis dar už devynių užraktų. Šiaip ar taip, vis greičiau ir vis labiau įslaptintai bėga jau aštunti metai...

Negana to, pokalbyje su JMVMC direktoriumi išaiškėjo, kad nuo 2007 metų iki pat šios akimirkos, t. y. 2013 metų rugpjūčio pabaigos, nėra net šios nupirktos kolekcijos duomenų registro – nei viešai prieinamo, nei kokio slapto tik išrinktiesiems. Tokio registro galima tikėtis, pasak K. Kučinsko, „kai bus atvykę visi darbai ir Vilniaus miesto savivaldybė skirs lėšų preciziškai kolekcijos klasifikacijai. Vėliau nuspręsime, ar tai bus prieinama viešai, ar tik kultūros mokslo institucijoms“. 

Tad perspektyvos yra gana tamsios. Įdomu dar ir tai, kad 2007-aisiais nupirktosios kolekcijos paskutinė dalis į Vilnių atvyko vos prieš dvi savaites, tai yra 2013 metų rugpjūčio viduryje. Sutikite, fliuksinė kelionė buvo tikrai ilga – nuo Niujorko iki Vilniaus nupirktoji kolekcija keliavo net aštuonerius metus! O gal tiek užtruko tos kolekcijos gamyba?

Bet visa tai palikime tolesniam tyrimui, kai priartėsime prie J. Meko ir J. Mačiūno ryšių, Niujorke galimai J. Mekui atitekusio niekam nereikalingo J. Mačiūno palikimo ir kitų smulkmenų. Tarp kurių – ir 2010 metais prasidėjusi teisminė byla tarp J. Meko ir Niujorko galerijos savininko Harry Stendhalio, kurio paslaugomis J. Mekas pasinaudojo pervedant pinigus iš Vilniaus į Niujorko galeriją už parduotą J. Mačiūno palikimą. Beje, Vilnius – išties labiausiai švaistantis lėšas ir tokių superšvaistūnų vadybininkų miestas pasaulyje. Jeigu tikėtume paskelbta informacija, kad dar 2006 metais Niujorko galerijos savininkas H. Stendhalis turėjo apie 250 J. Mačiūno darbų, kuriuos H. Stendhalis siūlė didiesiems modernaus meno muziejams maždaug už 2 mln. JAV dolerių (apie 5 mln. litų). O štai po metų Vilniaus savivaldybė su jos meru Artūru Zuoku ir gudriuoju JMVMC direktoriumi K. Kučinsku sugebėjo tai pačiai Niujorko galerijai už jau 10 kartų stebuklingai pasidauginusią J. Mačiūno kolekciją, kurią galerijai pateikė apsukrusis J. Mekas, sumokėti net 5 mln. JAV dolerių (12,5 mln. litų). Tačiau pasisemkite kantrybės, apie viską – iš eilės.

Jurgis Mačiūnas. FluxMetųDėžutė2 -FluxYearBox2. 1967

Vytauto Landsbergio fliuksiniai pokštai

Šįkart neatsitiktinai nusprendžiau pakalbinti profesorių Vytautą Landsbergį. Mat rūpėjo gauti atsakymus į jau senokai kirbančius klausimus iš asmens, kuris turbūt vienintelis stebėtinai drąsiai sumanė iš gūdžiai sovietinio Vilniaus 1963 metais parašyti savo iniciatyva pirmąjį laišką niujorkiečiui J. Mačiūnui. Na, tik pridursiu, kad po susitikimo, rodos, Vilniuje su niujorkiečiu Almiu Šalčiumi. Be to, įvairiose Lietuvos ir užsienio parodose bei leidiniuose ir straipsniuose, daugiau ar mažiau susijusiuose su pasaulinio „fluxus“ judėjimo istorija, V. Landsbergis yra pristatomas kaip „fluxus“ judėjimo dalyvis Lietuvoje, netgi surengęs 1966 metais Pedagoginiame institute „fluxus“ festivalį. Negana to, oficialiame 2007 metų keliaujančios iš Vilniaus po Europą parodos „Fluxus-East“ tinklalapyje ir knygoje-kataloge šis 1966 metais Vilniaus „Fluxus“ festivalis yra nurodomas kaip pirmasis Rytų bloke greta įspūdingai dokumentuotų tikrų festivalių Prahoje (1966), Budapešte (1969) ir Poznanėje (1977). 

Tačiau tarp japonų sklando gal net pati didžiausia V. Landsbergio fliuksinė legenda, paremta istoriniais įvykiais. 1997 metais Londone išleistoje ir 2009 metais „Baltų lankų“ išverstoje į lietuvių kalbą knygoje „Mr. Fluxus. Kolektyvinis Jurgio Mačiūno (1931–1978) portretas“ yra skelbiama išties fliuksinės vaizduotės nestokojančio japonų menininko Nam June Paiko 1993 metų interviu ištrauka, kurią verta pacituoti: „Lietuvis Vytautas Landsbergis rėmė Fluxus, Lietuvoje jis įkūrė oficialią opozicinę partiją, pavadintą „Sąjūdžiu“, – lietuvių kalba Sąjūdis reiškia Fluxus: taigi oficialiai Fluxus partija nuvertė komunistų vyriausybę ir visą Sovietų Sąjungą. Meno istorijoje dar NĖ VIENO menininko partija nebuvo užėmusi vyriausybės. Tik įsivaizduokite!“ (p. 115).

Gal nieko keista, kad ir muzikologė Rūta Gaidamavičiūtė savo straipsnyje „Fluxus ir Lietuva“ be jokių skrupulų greta J. Mačiūno mato V. Landsbergį: „Su Fluxus judėjimu yra susiję dviejų pasaulyje žinomų lietuvių – Jurgio Mačiūno (1931–1978) ir Vytauto Landsbergio (gim. 1932) vardai. Pirmasis laikomas idėjiniu judėjimo įsteigėju, o antrasis – judėjimo puoselėtoju uždaroje SSRS erdvėje.“

Vis dėlto gerbiamas ir pokštus mėgstantis profesorius gal neįsižeis, kad tokiam jo, kaip „fluxus“ judėjimo puoselėtojo, vertinimui gana sudėtinga pritarti. Net ir labai norint papokštauti. Nepaisant V. Landsbergio prisiminimų straipsnyje „Liaudies konceptualizmas ir Jurgis Mačiūnas“, kad prieškariu abu būsimi „fliuksistai“ vienus metus lankė tą pačią pradinę klasę. Tokiam „fluxus puoselėtojo“ įvardijimui lyg ir nepakaktų 1963 metų vienintelio visiškai paskelbto (žr. apačioje) ir dar vieno kartais cituojamo 1965-ųjų J. Mačiūno laiško V. Landsbergiui, taip pat vieno V. Landsbergio organizuoto epizodinio pokštų vakarėlio 1966-aisiais Pedagoginiame instititute, kuris po 40 metų susitaurino iki festivalio, ir vieno tyliai asmeninio 1972 metų „atviro įvykio“, kurį V. Landsbergis paskyrė J. Mačiūno „fluxus“ kolektyvo narės japonės Mieko Shiomi „erdvinės poemos atviram įvykiui“. Toks lyg ir visas profesoriaus V. Landsbergio fliuksinis paveldas.

Sutinku, kad fliuksinių pokštų kontekste esu pernelyg griežta. Tačiau sausoką „moksliškai statistinę“ nuostatą pagrindžia dar vienas svarbus argumentas, kurį suteikia R. Gaidamavičiūtės straipsnyje „Fluxus ir Lietuva“ cituojamas profesoriaus buvęs studentas kompozitorius Gintaras Sodeika. Pastarasis prisimena V. Landsbergio apsilankymą per pirmąjį jaunųjų muzikų Anykščių festivalį ir profesoriaus ilgą pasakojimą apie J. Mačiūną, „kad daug metų Landsbergis gaudavo iš jo siuntas. Landsbergis tuos keistus dalykus – visokias neišvaizdžias dėžutes su popierėliais ir pan. – kitados vadino šiukšlėmis ir, pakraipęs galvą, išmesdavo“. Ak, kaip čia turėtų nusiminti J. Mekas, nes galbūt Artūras Zuokas už tokias radybas dar surastų kelis milijonus – ne litų, bet JAV dolerių. Bet tiek to.  

Vienintelis visas J. Mačiūno 1963 metų laiškas-atsakymas V. Landsbergiui yra ne kartą skelbtas profesoriaus iniciatyva (žinoma, jau nepriklausomojoje Lietuvoje), tačiau niekur neteko matyti paties V. Landsbergio pirmojo ir vėlesnių laiškų J. Mačiūnui. O juk taip smalsu būtų palyginti dviejų visiškai to meto skirtingų pasaulių atstovų laiškus. Ir žinoti ne vien, kaip į pirmąjį V. Landsbergio laišką atsakė garsusis „fluxus“ judėjimo pradininkas. Savo pirmame laiške-atsakyme J. Mačiūnas buvo „labai nudžiugęs“, sulaukęs netikėto pasiūlymo bendrauti iš sovietinės Lietuvos. Atsakydamas į V. Landsbergio pirmąjį laišką, J. Mačiūnas iškart sutinka, kad „mane taip pat labai domina užmegzti artimesnius ryšius su kultūriniais ir politiniais veikėjais Lietuvoje ir Sovietų Sąjungoje“. Šį J. Mačiūno susidomėjimą paaiškina jo sugalvotos „fluxus“ kolektyvinio meno idėjos, nukreiptos prieš buržuazinį, komercinį ir profesionalųjį meną. Jau pirmajame laiške-atsakyme V. Landsbergiui „fluxus“ pradininkas J. Mačiūnas pareiškia norą aplankyti Sovietų Sąjungą ir Lietuvą – „gal vasarą 1964“ – bei surengti seriją „fluxus“ koncertų. Dėl šių ir kitokių savo „fluxus“ idėjų prašo įvairios pagalbos ir turi įvairių klausimų. Visą J. Mačiūno laiško faksimilę galite rasti 2007 metų parodos „Fluxus-East“ (ŠMC, 2007) knygoje-kataloge (žr. apačioje).

Taigi, jau žinant liūdnąją 2007–2013 metų brangiai nupirktosios iš J. Meko ir jau šešerius metus įslaptintos J. Mačiūno kolekcijos JMVMC istoriją (beje, nemaišykite su ŠMC fluxus kabinetu), norėjosi sužinoti ne tik apie paties V. Landsbergio laiškų J. Mačiūnui likimą, bet ir profesoriaus nuomonę apie tokį fluxus pradininko kolekcijos slaptumą. Nes juk vienintelis žmogus, kuris – kaip matome – turėtų būti itin susirūpinęs J. Mačiūno fliuksinės kolekcijos likimu Vilniuje, specialiai tam įsteigtoje viešojoje įstaigoje JMVMC, yra būtent V. Landsbergis. 

Fliuksinis pokalbis su profesoriumi V. Landsbergiu

Šis klausimų ir atsakymų susirašinėjimas elektroniniu paštu vyko 2013 metų rugpjūčio 26–27 dienomis. Profesorius V. Landsbergis maloniai sutiko patikslinti kai kuriuos rūpimus klausimus.

Rasa Gečaitė: Gal Jūs galite patikslinti keletą dalykų, kurie yra susiję su Jūsų ir J. Mačiūno „fluxus“ ryšiais? Ar buvo kur nors skelbtas Jūsų pirmasis laiškas J. Mačiūnui, kurio atsakymą (1963 04 01) į Jūsų laišką esate paskelbęs? Ar galima būtų gauti jūsų pirmojo ir antrojo laiško Jurgiui Mačiūnui faksimiles? 

Vytautas Landsbergis: Rodos (galbūt), išliko juodraščiai. Originalai – gal J. Mačiūno archyve arba kolekcijoje. Jaučiu pareigą parengti abipusio susirašinėjimo liekanas.

R. G.: Ar galėtumėte patikslinti atsiradusias įvairiuose šaltiniuose skirtingas nuorodas ir kas iš tiesų buvo surengta 1966 metais jūsų iniciatyva Pedagoginiame institute – „fluxus“ festivalis, vakarėlis ar paskaita? Gal turite ar kur nors galima pamatyti to renginio plakatą ar pakvietimą? 

V. L.: Vakarėlis, šventinis fakulteto vakarėlis mokslo metų pabaigos ar diplomantų išleistuvių proga.

R. G.: Gal turite ir kur galima pamatyti Jūsų adresu Vilniuje atsiųstą Mieko Shiomi (ar / ir Jurgio Mačiūno) laišką 1972 metais su kvietimu jums dalyvauti Mieko Shiomi erdvinių poemų „Open Event“, į kurį Jūs atsakėte 1972 metų vasarą savo laiške Mieko Shiomi, aprašydamas 1972 metų liepos 23 dieną jūsų „atvirą renginį“ („open event“)?

V. L.: Turiu paieškoti. Mieko Shiomi laiškų – kvietimų dalyvauti – yra.

R. G.: Ar galėtumėte patvirtinti, kad Jūs buvote vienas iš iniciatorių nupirkti J. Mačiūno kolekciją iš J. Meko Niujorke?

V. L.: Ne. Apie šį sumanymą sužinojau jau artėjant prie realizavimo. Pritariau idėjai.

R. G.: Kokia yra Jūsų nuomonė apie 2007 metais iš J. Meko nupirktos J. Mačiūno kolekcijos slėpimą nuo visuomenės štai jau penkerius metus? Kai net meno istorikams nei viešai, nei pagal pavienius prašymus neprieinama šios nupirktos kolekcijos duomenų bazė su visų įsigytų darbų sąrašu?

V. L.: Nesu girdėjęs apie slėpimą. Kolekcija (turbūt jos dalys) buvo pristatoma ekspozicijose. Kolekciją įsigijo, rodos, Vilniaus savivaldybė, tad visa dokumentacija ir objektai turi būti prieinami. Geriausia būtų paskelbti, išleisti sąrašus.

J. Mačiūno „Fluxus mišios“ – tik stiprių nervų tolerantams

Ką gi, blogai, labai blogai, kad išėjusius anapus net itin garsius menininkus taip greitai užmirštame. Ir dar tautiečius. Ir net pasaulinio judėjimo fliuksuojančius pradininkus. Tačiau išganingasis žodis „fluxus“ jau iškaltas amžiams. Tad mirusieji kaip ir nereikalingi? O fliuksinių dėžučių, popieriukų ir stikliukų su ekskrementais juk galima pagaminti pagal kokį vienetinį pavyzdį. Nors ne toks jau mažas darbelis padauginti 250 objektų iki 2 600. Ar ne?

Tad yra ko laukti dar metus, dvejus, trejus, dešimt. Juk tai pokštas, nuostabiai linksmas nenutrūkstamas fliuksavimas su  dar viena jo atmaina – lietuviškai vilnietišku slaptumu. Be to, iš japonų sužinojome, kad „fluxus“ reiškia ir Lietuvos Sąjūdį. Būtent Fluxus partija nuvertė komunistų vyriausybę ir sugriovė Sovietų Sąjungą. Turime ir Fluxus, t. y. Sąjūdžio, naująją būstinę su penkiaraidžiu trumpiniu – JMVMC. Durys ten visada atviros, mokėti nereikia, viduje vyksta parodos (ne J. Mačiūno, bet kada nors sulauksime). Tikrai rasite, nes greta – kita fliuksinė būstinė, kuri kol kas dar vadinasi Lietuvos Respublikos Seimas. Bet ką gali žinoti, kai toks fliuksizmas vyksta. Gal ims ir pasikeis būstinių vieta su visais eksponatais. Sako, kad Fluxus kolektyvo nariai savo vedlio J. Mačiūno net prisibijojo. Na, jis jau Anapilyje. Tačiau Lietuvoje „fluxus“ vis dar vyksta. Ir vedlių tarsi daugėja. Gali pasidairyti baisu...

Na, o didžiojo fliuksisto Jurgio Mačiūno garbei prisiminkime jo surengtas „Fluxus mišias“ – ne bet kur, o Radžerso (Rutgers) universiteto Daglaso (Douglass) koledžo koplytėlėje. Dar kartą įspėju, kad silpnesnių nervų ir ypač praktikuojantiems krikščionims skaityti nevertėtų. Netgi draudžiama. Kitiems gal bus juokinga, gal... 

„Sutarėme, kad viskas vyks 1970-ųjų vasario 17 dieną. Mačiūnas ištyrinėjo katalikiškąsias mišias, išstudijavo jų struktūrą ir apeigas, atidžiai išanalizavo kiekvieną dalį ir kiekvienai sukūrė po humoristinę interpretaciją. Kunigo padėjėjai vilkėjo gorilų kostiumais, o kunigo apeiginiai drabužiai iš priekio buvo primarginti įvairiausiais atvaizdais – nuo Napoleono iki Milo Veneros bei George'o Washingtono. Kunigu buvo Yoshimasa Wada. Sakramentinis vynas buvo supiltas į plazmos maišelį su žarnele. Ostijas atstojo vidurių paleidžiamieji ir mėlyni šlapimo sausainiukai. Duonos – didelio, pjuvenų pilno kepalo – pašventinimą atliko Joe Joneso sukonstruotas mechaninis balandis (Šventoji Dvasia), jis judėjo virš galvų pritvirtintas prie ištiestos vielos ir iš skardinės išpylė purvą ant duonos kepalo.

Antifoninį „giedojimą“ atstojo tokie garso efektai – šunų lojimas, garvežių dundėjimas, kartkartėmis pragystančių paukščių čiulbesys, į kurį kunigas atsakydavo šautuvo šūviais. Malda „Tėve mūsų“ buvo sukalbėta tuzinu skirtingų kalbų. Buvo naudojamos ir signalinės vėliavėlės. Žvakes pakeitė dūminės bombos. O „kraujas buvo nuleistas“ pripučiamam, vyno pripiltam supermenui.

Tai buvo narsus, tikrai fliuksiško stiliaus performansas, patikęs daugeliui, tačiau jis įsiutino episkopalinės bažnyčios kapelioną“ (iš Geoffrey Hendrickso prisiminimų „Fluxriten“).

Tęsinyje – apie slaptuosius Vilniaus protokolus su „Akropolio“ ir garsios advokatų kontoros milijonais, apie fliuksinės paveldosaugos savitumus pagal Joną Meką ir jo daugiatūkstantinius ieškinius buvusiems verslo partneriams iš Niujorko galerijos, Vytauto V. Landsbergio kino pamokas pas Joną Meką ir KGB fliuksistus iš Lietuvos Niujorke.

Jurgio Mačiūno pirmasis laiškas-atsakymas Vytautui Landsbergiui 1963 m.

Pirmoji tyrimo dalis – „Fluxus“ penkmečio spektaklis Vilniuje – be Lietuvos teisėsaugos dėmesio“