NATO turi geriausią šiuolaikinio karo poligoną – Ukrainą. Tad kodėl vis dar tiek daug tuščių kalbų?

Ypač „drąsiomis“, „ryžtingomis“ ir „išmintingomis“ kalbomis Lietuvoje pasižymintis veikėjai – Lietuvos kariuomenės vadas Raimundas Vaikšnoras ir komunistas, Gerovės valstybės kūrėjas Gitanas Nausėda.

Pastaraisiais metais Europoje vis dažniau skamba kalbos apie pasirengimą karui, būtinybę stiprinti gynybą, „istorinį momentą“, „grėsmes“ ir „atsakomybę“. Politikai, generolai, etatiniai televizijos karo ekspertai ir kiti patogiai įsitaisę drąsuoliai vienas po kito aiškina, kad reikia ruoštis, treniruotis, mobilizuotis ir „nebijoti“.

Tik kažkodėl dažniausiai jie patys visa tai daro iš labai saugaus atstumo.

Klausimas paprastas: jeigu kas nors iš tiesų nori ne kalbėti, o suprasti realų šiuolaikinį karą, geresnės mokyklos už Ukrainą šiandien nėra.

Ten viskas tikra. Be imitacijos. Be dekoracijų. Be patogių pratybų scenarijų. Ten yra artilerija, dronai, elektroninė kova, žvalgyba, logistika, purvas, nuovargis, klaidos, žūtys ir kasdienis technologijų bei taktikos išbandymas realiomis sąlygomis.

Jeigu NATO iš tiesų nori suprasti, kaip atrodo šiuolaikinis karas, jai reikia mažiau gražių konferencijų salių, paradinių pratybų ir viešųjų ryšių spektaklių. Reikia žiūrėti į Ukrainą. Reikia mokytis iš Ukrainos. Reikia ten siųsti ne šūkius ir pareiškimus, o analitikus, inžinierius, gynybos pramonės specialistus, ryšių, logistikos, dronų, elektroninės kovos ir priešdroninės gynybos ekspertus.

Nes būtent Ukraina šiandien yra didžiausia šiuolaikinio karo laboratorija pasaulyje.

Todėl kyla ir kitas klausimas: kodėl po daugiau kaip ketverių metų plataus masto karo Ukrainoje NATO technologijos, taktika ir mąstymas vis dar neatrodo radikaliai pasikeitę?

Kur masinė dronų kariuomenė? Kur realiai perstatyta priešdroninė gynyba? Kur nauja elektroninio karo doktrina? Kur naujas požiūris į pigias, greitai gaminamas, masiškai naudojamas sistemas? Kur logistika, pritaikyta ne demonstraciniam konfliktui, o ilgam, išteklius alinančiam karui?

Ar tikrai visa šio karo pamoka NATO kabinetuose susivedė į dar vieną strategiją, dar vieną planą, dar vieną konferenciją ir dar vieną gražiai nufilmuotą pratybų vaizdo klipą?

Ukraina kasdien rodo, kad ateities karas nėra toks, kokį kai kas vis dar piešia kabinetuose. Tai nėra vien brangūs tankai, blizgantys naikintuvai ir parodomieji manevrai. Tai dronų spiečiai, ryšio slopinimas, pigūs techniniai sprendimai, nuolatinė improvizacija, greitas prisitaikymas ir milžiniškas žmonių bei technikos eikvojimas.

Ir čia atsiranda nemalonus klausimas visiems tautiniams „drąsuoliams“, kurie nuolat kalba apie karą taip, lyg jis būtų televizijos diskusijų tema, o ne realių žmonių kraujas.

Jeigu jau taip lengvai kalbate apie karą, pirmiausia patys nuvažiuokite į Ukrainą ir praktiškai susidurkite su tikro karo realybe – ne beprasmiškų konferencijų salėse, ne nykių fotosesijų kadruose, ne propagandinių televizijų studijose, o ten, kur kiekviena klaida turi kainą.

Todėl tuščių „drąsių“ kalbų ir „norinčiųjų“ kariauti pareiškimų daugiau nebereikia. Jeigu kalbate apie karą kaip apie neišvengiamą, jeigu raginate kitus ruoštis mirti, jeigu kasdien aiškinate, kad reikia „nebijoti“, tada bent jau turėkite drąsos patys savo kailiuku patirti, apie ką kalbate.

Ne žodžiais. Savo akimis ir likusiu kūneliu.

NATO turi geriausią šiuolaikinio karo poligoną pasaulyje – Ukrainą. Ten nėra falšo. Ten nėra imitacijos. Ten yra tikrovė. Ir būtent ten labai greitai paaiškėtų, kas iš tiesų nori mokytis iš karo, o kas tik iš saugaus atstumo vaidina didelį strategą, narsiai prekiaujantį svetima drąsa ir svetimomis gyvybėmis.

P. S.


 

Susiję:

Kai Rusija puls Lietuvą, žudys visus iš eilės ir naikins viską, kas papuola po ranka