Garliavos šešėlis po keturiolikos metų: institucijos vėl slepiasi už „įslaptinimo“ sienos

Prieš beveik keturiolika metų Lietuvą sukrėtę vadinamieji Garliavos įvykiai, pedofilijos ir žudymų istorija, iki šiol palieka neatsakytų klausimų. Ekspertai.eu kreipėsi į kelias valstybės institucijas, prašydama pateikti bent apibendrintą, saugumo bei privatumo reikalavimų nepažeidžiančią informaciją apie Deimantei Kedytei ir Laimutei Stankūnaitei taikytas ar galimai iki šiol taikomas apsaugos priemones.

Domino, ar tokia apsauga vis dar taikoma, kas ją koordinuoja, kaip vertinama grėsmė bei sprendžiama dėl apsaugos tęstinumo. Taip pat teirautasi, kiek Lietuvoje iš viso yra saugomų asmenų, ar egzistuoja bendra tvarka artimiesiems per tarpininką kreiptis dėl kontakto, kiek tokia apsauga paprastai trunka ir kiek ji kainuoja mokesčių mokėtojams.

Atskirai kreiptasi ir į Seimo narį Saulių Skvernelį. Tai padaryta neatsitiktinai – 2012 metais jis ėjo policijos generalinio komisaro pareigas ir buvo vienas pagrindinių pareigūnų, atsakingų už tuometinių veiksmų Garliavoje organizavimą bei vykdymą. Tačiau atsakymo iš politiko sulaukti nepavyko. Ši aplinkybė dar kartą primena politinę realybę: valdžios atskaitomybė tautai dažnai lieka tik graži deklaracija, nes laisvas Seimo nario mandatas teisiškai neįpareigoja bendrauti su žiniasklaida ar atsakyti į visuomenei aktualius klausimus.



Policijos departamentas, Generalinė prokuratūra ir Vidaus reikalų ministerija į užklausas reaguoti pradėjo tik po to, kai redakcija dėl vilkinimo kreipėsi į Lietuvos administracinių ginčų komisiją. Tik po šio įsikišimo Policijos departamentas pateikė atsakymą, tačiau iš esmės atsisakė teikti tiek informaciją apie konkrečių asmenų apsaugą, tiek apibendrintus statistinius duomenis. Argumentuota tuo, kad tokie duomenys yra susiję su įslaptinta informacija ir gali atskleisti apsaugos organizavimo detales.

Generalinė prokuratūra taip pat atsakė tik po papildomo spaudimo Komisijoje. Patikslintame atsakyme institucijos atstovė Elena Martinonienė nurodė, kad remiamasi įstatymu, pagal kurį visa informacija apie saugomus asmenis ir jiems taikomas priemones yra įslaptinama ir nelaikoma viešintina. Dėl finansinių apsaugos aspektų buvo paaiškinta, kad tai – ne prokuratūros kompetencijos sritis.

Vidaus reikalų ministerijos (VRM) reakcija buvo dar simptomiškesnė – tiesioginio atsakymo žurnalistai taip ir negavo. Po kreipimosi į Komisiją, VRM tik formaliai persiuntė paklausimą Policijos departamentui, kuris tiesiog pakartojo savo anksčiau išsakytą poziciją. Susidarė situacija, kai institucinis veiksmas atliktas, tačiau realaus turinio pagal pateiktus klausimus redakcija nesulaukė.

Ypač iškalbingas Vadovybės apsaugos tarnybos (VAT) atvejis. Tarnyba procesą vilkino tol, kol redakcija ginčą laimėjo Lietuvos administracinių ginčų komisijoje. Komisija įpareigojo VAT pateikti atsakymą ir konstatavo: tai, kad redakcijos laiškas pateko į institucijos nepageidaujamų laiškų („šlamšto“) aplanką, nepanaikina pareigos atsakyti žiniasklaidai. Nepaisant šio sprendimo, galutinio atsakymo iš VAT ekspertai.eu iki šiol neturi.

Visa ši istorija rodo nemalonią tendenciją: vos tik užduodami klausimai apie valstybės taikomas apsaugos priemones, institucijos atsitveria „įslaptinimo“ ir bendrų teisinių formuluočių siena. Net kai prašoma ne slaptų detalių, o tik apibendrintos, nuasmenintos ir viešąjį interesą atitinkančios informacijos, procesai vilkinami mėnesiais. Galiausiai mokesčių mokėtojai negali sužinoti net to, kiek jiems kainuoja asmenų apsauga ir ar valstybės vardu naudojamas slaptumas netapo patogiu skydu nuo nepatogių klausimų.

Susiję:

Skvernelis pedofilijos ir žudymų istorijoje: ne stebėtojas, o vienas pagrindinių valstybės prievartos veidų