Gąsdinami rusais išsipjausime patys

Kažkam vėl prireikė mesti KGB kortą. Valdančiosios Seimo koalicijos politinė taryba pradėjo svarstyti, gal reikėtų paviešinti asmenis, kurie prisipažino slapta bendradarbiavę su sovietų saugumu. Nors Lietuva dar 1990-aisiais Aukščiausiosios Tarybos lūpomis įsipareigojo: nė vienas nutraukęs bendradarbiavimą su KGB, jei tik nėra padaręs sunkių nusikaltimų Lietuvos gyventojams, paviešintas nebus. Kam prireikė vėl kiršinti žmones, galutinai sugriauti pasitikėjimą valstybe?

Tai, kas vyksta Lietuvoje, yra labai keista. Štai visiškai neseniai buvo paskirtas naujas VSD vadovas: įslaptinto kovinio būrio vadas, žmogus, dešimtmečiais ruoštas, profesionalas. Ir žiūrėkime, kaip prezidentė Dalia Grybauskaitė jį staiga išmeta į viešumą su visomis detalėmis, netgi atskleisdama, kiek vaikų jis turi. Beliko tik nurodyti, kur jis gyvena ir jo sąskaitų bankuose numerius. Kitą dieną po prezidentės atskleidimo, ką norėtų matyti VSD vadovu, vyksta Seimo posėdis ir balsuojama dėl šios kandidatūros. O jei Seimas būtų ėmęs ir nepatvirtinęs jos? Koks tada būtų to žmogaus likimas? Jis - įslaptintas pareigūnas. Tokį žmogų į kitas pareigas reikia rinkti pagal įslaptintas procedūras. Juk jis valstybe tikėjo, valstybei priesaiką davė ir dešimtmečius buvo slepiamas, nes taip buvo sutarta.

O dabar išstoja Vytautas Landsbergis ir sako, kad nesvarbu, kokius valstybė įsipareigojimus yra kada nors davusi. Į tokį jo pareiškimą aš, kaip Lietuvos pilietis, mandagiai atsakysiu, kad šita valstybė ne tik negina savo žmonių, nevykdo savo įsipareigojimų, kyla klausimas, kas iš viso ją tokiu atveju gerbs, jei valstybė nieko negerbia, netesi savo pažadų vos ne kiekvieną dieną. Kaip ir pažado žmonėms, prisipažinusiems bendradarbiavus su KGB.

Kalbant apie įsipareigojimus pastariesiems reikia pradėti nuo pat pradžių, ne paviršutiniškai. Reikia prisiminti 1990-uosius. Tų metų Kovo 11-ąją atkūrėme Nepriklausomybę. Po geros savaitės į Aukščiausiąją Tarybą atvyko KGB Lietuvos skyriaus darbuotojų grupė. Jie sakė esantys pasiryžę pereiti į Lietuvos pusę ir būti jai lojalūs. Šnekėjomės su jais aš, kaip Aukščiausiosios Tarybos Krašto apsaugos ir vidaus reikalų komisijos pirmininkas, bei Mečys Laurinkus, kaip Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo narys. Atėjusieji buvo nuvesti tiesiai pas tuometinį Parlamento pirmininką Vytautą Landsbergį. Žinant tuometinę situaciją tai buvo itin svarbus reikalas. Viena vertus, lyg ir negalėjome 100 procentų tikėti tais žmonėmis. Kita vertus, galimybės jiems pereiti į Lietuvos pusę suteikimas buvo priešų skaldymas, oponentų būrio neutralizavimas. Ką po to su jais daryti - įdarbinti, neįdarbinti? Čia jau kitas klausimas. Svarbiausia buvo pirmiausia mažinti oponentų būrį.

Ir tada ne Z.Vaišvilos, ne M.Laurinkaus, o V.Landsbergio iniciatyva Aukščiausioji Taryba, rodos, 1990 m. kovo 27 d. didžiule balsų persvara priėmė kreipimąsi į visus KGB darbuotojus, kviečiantį juos visus išeiti iš tos struktūros ir būti lojalius Lietuvos Respublikai. O Lietuva tokiu būdu įsipareigojo, kad nepersekios šitų žmonių dėl buvimo šitoje struktūroje, jei jie neįvykdė kriminalinių nusikaltimų. Ir įsipareigota jų pavardžių neviešinti. Tada tie žmonės išėjo iš KGB. Nežinau, ar visi tada nuoširdžiai tai darė, bet tikiu, kad dauguma nuoširdžiai, nes, atkūrus Nepriklausomybę, atsirado galimybė pasirinkti, kurioje barikadų pusėje būti.

Vienareikšmiškai manau, kad toks Aukščiausiosios Tarybos kreipimasis buvo labai sėkmingas ir pasėjo grūdą KGB Lietuvos filiale.

O 1990 m. rudenį įvyko toks dalykas: pavogti KGB archyvai. Šį klausimą V.Landsbergiui primenu ir priminsiu, parodymus duosiu prokuratūrai, jei dėl to vyks tyrimas. Kai mes viską suruošėme, sekėme pavogtų dokumentų keliu ir mums beveik pasisekė, viena po kitos prasidėjo VSD reorganizacijos. Nes tikslas buvo akivaizdus: reikia pašalinti Zigmą, kuris pasakė, kad vogti negalima, kuris V.Landsbergiui pasakė, kad reikia reglamentuoti visus tuos dalykus, tarp jų ir Balio Gajausko vadovautos komisijos KGB veiklai tirti darbą. Juk aš atiminėjau iš komisijos narių vagiamus dokumentus ir priversdavau grąžinti. Vyriausybė mums buvo pavedusi viską inventorizuoti.

Po 1989 m. balandžio kruvinų įvykių Tbilisyje, kai kastuvėliais buvo užkapoti protestuotojai, į KGB rūmus Tbilisyje įsiveržė žmonės ir tenykščiai dokumentai pasklido. Tai - daug liūdnesnis variantas nei Lietuvos variantas. Iš Lietuvos tuos dokumentus, kuriuos norėjo išsivežti, Maskva išsivežė, nes tam turėjo pakankamai laiko. O atrinkę paliko tik tai, kas liko kompiuteriuose ir kas buvo sukrauta į maišus. Tie maišai prašyte prašėsi išvežami, bet buvo palikti. O daugiausiai palikta bylų, susijusių su išeivija bei inteligentija. Visa tai buvo palikta sąmoningai, nes Maskva, jei būtų norėjusi, būtų juos išvežusi kartu su kitais dokumentais. Tokios buvo ištakos.

Vėlgi grįžkime prie to, kad Lietuva pažadėjo nepersekioti į jos pusę stojusių ir prisipažinusių apie bendradarbiavimą su KGB žmonių bei jų nepaviešinti. O V.Landsbergis dabar porina, kad nesvarbu, ką Lietuva kažkada pasakė. Labai „valstybiškas požiūris“. Pone Landsbergi, gal pradėkime viešinimus ne nuo pėstininkų, o nuo šalies prezidento, nuo Seimo, nuo vadovybės ir panašiai.

Kodėl aš pradedu nuo aukštų postų? Prisiminkime buvusio KGB darbuotojo Algirdo Matonio, kuriam Lietuva net buvo patikėjusi teisę vadovauti kriminalinei policijai, atvejį. Vykdant 1999 m. liustracijos įstatymą visi KGB darbuotojai turėjo prisipažinti. A.Matonis neprisipažino. Todėl Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras įstatymo nustatyta tvarka jo pavardę paviešino tinklalapyje. Kas tada nutiko? Prezidentė D.Grybauskaitė užsipuolė centro vadovus, kaip jie drįsta pagarsinti, kad Lietuvos kriminalinės policijos vadas buvo KGB darbuotojas. Įsivaizduojate? Lietuva pasižadėjo neviešinti tų, kurie iš KGB pasitraukė 1990 m. kovo pabaigoje, po Aukščiausiosios Tarybos kreipimosi. Juk jie realiai rizikavo, jei tik išėjo iš KGB nesankcionuotai. O A.Matonis pradirbo iki 1991 m. rugpjūčio pabaigos ir tik po žlugusio pučo Maskvoje savo brolio Juozo Matonio, tuometinio vidaus reikalų viceministro, dėka per keletą dienų iš KGB darbuotojo pareigų peršoko į Lietuvos kriminalinę policiją. O ponia Grybauskaitė vis tiek užsipuola, kodėl jo pavardė buvo paviešinta. Jei mes taikysime dvejopus ar net trejopus standartus, šita valstybė taps visiškai sumauta valstybe, kurios niekas negerbs, net ir mes patys.

1999-aisiais priimto įstatymo, pasiūliusio slaptumą mainais į prisipažinimą bendradarbiavus su KGB, pagrindinis tikslas buvo panaikinti galimybę šantažuoti buvusius sovietinio saugumo agentus. Kad jų negalėtų šantažuoti ir valdyti tie, kurie valdė juos dirbant KGB. Manau, teisingas tikslas. Tačiau liustracija iš esmės yra sudėtingas dalykas. Štai Čekoslovakijoje visiems, prisipažinusiems dirbus su KGB, uždrausta kurį laiką eiti pareigas valstybės tarnyboje. Vienareikšmiškai sakyti, kad tai gerai, negalima. Juk visi tie tada sulindo į verslo struktūras ir per jas valdo naujus švariai išrinktus parlamentarus.

Grįžtant prie dabar pasigirdusių raginimų, kad reikia paviešinti pavardes žmonių, prisipažinusių bendradarbiavus su KGB, galiu pasakyti, kam tai būtų naudinga. D.Grybauskaitės iniciatyva KGB darbuotojų viešinimas prasidėjo prieš kelerius metus. Viešino pavardes iš visų Lietuvos pakampių, bet tik smulkias žuveles. O esmė tokia: žmonės, pjaukitės tarpusavyje, vienas kitą skųskite, kiršinkitės, bus lengviau valdyti. O mes, didieji rykliai, ramiai tvarkysimės.

Noriu pasakyti dar vieną dalyką. Štai mes neprašėme, kad Maskva išduotų Aloyzo Sakalo bylą, bet ji pati į Lietuvą sugrįžo. A.Sakalui SSRS laikais byla buvo iškelta už antivalstybinę veiklą. Jis pasodintas už draudžiamos literatūros, gautos iš klasės suolo draugo, skaitymą. Byloje yra visų bendraklasių apklausos protokolai, o V.Landsbergio, kuris irgi buvo bendraklasis, protokolo nėra. Šis pavyzdys rodo, kad negalima visko supaprastintai vertinti, jei nežinai, kaip iš tikrųjų yra. Juk gal buvo ir V.Landsbergio apklausos protokolas, tik jį išėmė ir Lietuvai grąžino bylą be šito protokolo? O gal jo ir nebuvo.

Kyla daug klausimų. Visų pirma, pavyzdžiui, kodėl Liustracijos komisija yra pseudokomisija.

Jei jau liustruojamės, tai liustruokimės nuo viršaus ir darykime tai rimtai. O visų duomenų neturime. Jei kas galvoja, kad tai, kas palikta Lietuvoje, yra bazinė medžiaga, yra labai naivus. Tai, kas palikta, tinka tik visuomenei kiršinti bei susidoroti su politiniais oponentais. Kodėl Aukščiausioji Taryba nebaigė savo kadencijos? Nes prasidėjo tikri bei tariami demaskavimai. Tai paaiškėjo dėl Virgilijaus Čepaičio, tai dėl Vladimiro Beriozovo, tai... Ir abi pusės dėl KGB mėtė kaltinimus viena kitai.

Situacija tokia: aš valdau informaciją, vadinasi, valdau viską, nes galiu į viešumą išmesti ką tik noriu. Prieš 25 metus toks buvo V.Landsbergio, dabar - D.Grybauskaitės požiūris. Jūs pjaukitės, o mes tvarkysimės reikalus. Tų, kurie iš tikrųjų reikalus tvarko, Maskva nedemaskuoja. O dabar politikai nori demaskuoti tuos, kurie patys prisipažino ir kuriems pažadėta jų nedemaskuoti. Bent jau to neturi daryti ir siūlyti politikai, kurie patys yra su šešėliu.“

Naujausia informacija

Antradienį posėdžiavusi valdančiųjų Politinė taryba nutarė kreiptis į VSD dėl galimo pavardžių viešinimo tų asmenų, kurie savanoriškai prisipažino bendradarbiavę su KGB.

„Mes nusprendėme oficialiai kreiptis į VSD, į vadovą, kad būtų atliktas patikrinimas, nes, kaip žinote, iki pakeičiant įstatymą visos bylos buvo VSD. Dabar jos yra Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centre. Todėl VSD turi patikrinti, ar ten viskas gerai, kaip jos buvo perduotos pagal aprašus, pagal viską. Ir kada gausime patikrinimo aktą, tada spręsime“, - po Politinės tarybos sakė Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė.

Premjeras Algirdas Butkevičius informavo, kad buvo susitikęs su VSD vadovu Dariumi Jauniškiu ir šis pateikė papildomus, iki šiol neturėtus Vytauto Landsbergio pasirašytus dokumentus, kai jis 1990-aisiais kreipėsi į Lietuvos piliečius, bendradarbiavusius su KGB, kad jie prisipažintų ir būtų lojalūs Lietuvos valstybei.

Partijos Tvarka ir teisingumas pirmininkas Rolandas Paksas Politinės tarybos posėdyje pasiūlė pataisyti bei papildyti Lietuvos Respublikos asmenų, slapta bendradarbiavusių su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis, registracijos, prisipažinimo, įskaitos ir prisipažinusių apsaugos įstatymą, kuriame būtų užtikrintos valstybės garantijos piliečiams, prisipažinusiems slapta bendradarbiavus su KGB, tačiau be išlygų, dar šiais metais paskelbti visuomenei sąrašus asmenų, kurie nuslėpė savo KGB praeitį.

„Turime gerbti valstybės kūrėjų duotą pažadą. Atkuriant Lietuvos nepriklausomybę, Aukščiausioji Taryba užtikrino, kad nė vienas asmuo, nepadaręs sunkių nusikaltimų Lietuvos gyventojams ir atsisakęs palaikyti tolesnius ryšius su SSRS VSK, taip pat jų šeimos bei artimieji nepatirs nei moralinių, nei teisinių, nei jokių kitokių šalies valdžios persekiojimų. Slaptų informatorių sąrašuose esančios jų pavardės niekada nebus oficialiai skelbiamos ar patvirtinamos, jeigu viešumon iškiltų kokiu kitu būdu“, - akcentavo R.Paksas.

www.respublika.lt