Gena ir Čeburaška ieško draugų

Kažkodėl kaip tik tokia analogija atėjo į galvą, kai V. Putinas nuvyko į Kiniją, kur buvo pasirašyta daugybė kontraktų, tarp jų ir Rusijos dujų eksporto į Kiniją. Rusijoje ypač akcentuojama, kad abiejų šalių santykiuose prasidėjo naujas etapas, kad jų strateginė partnerystė dar labiau sustiprėjo. Tačiau atrodo, jog, išskyrus vienas kitą, Maskva ir Pekinas nelabai ką ir turi (kaip ir animacinių filmų veikėjams Genai ir Čeburaškai, jiems nelabai sekasi su draugais, o jų santykiai su kaimynais yra komplikuoti). Pagaliau, toji „strateginė“ valstybių partnerystė yra gana abejotina, nes labiau primena konjunktūrinį bendradarbiavimą, o ne realų ilgalaikį suartėjimą.

Palyginkime situaciją Rusijos ir Kinijos kaimynystėje. Abiem atvejais ji yra ne pati geriausia. Vien Kremliaus agresija Ukrainoje parodo, kad Maskvos santykiai su artimuoju užsieniu yra probleminiai. Dar galima prisiminti 2008 m. karą su Gruzija. Labiau į Vakarus, o ne į Rytus žiūrinti Moldova irgi nuolat jaučia Rusijos spaudimą. Azerbaidžanas stengiasi nesipykti su Maskva, bet Kalnų Karabacho konfliktas, kuriame ji akivaizdžiai yra Armėnijos pusėje, neleidžia šalims bendradarbiauti glaudžiau.

Kartu pažymėtina, kad nuo 2015 m. pradės veikti Eurazijos ekonominė sąjunga (EAES), kuri tapo Muitų sąjungos, vienijančios Rusiją, Baltarusiją ir Kazachstaną, tęsiniu. Be to, prie organizacijos artimiausiu metu ruošiasi prisijungti Armėnija ir Kirgizija. Ateityje EAES gretas turėtų papildyti ir Tadžikistanas. Šiame kontekste galima būtų teigti, kad draugų Maskva irgi turi, ir ne vieną. Tačiau akivaizdu, jog ką tik minėtos valstybės (išskyrus galbūt Kazachstaną) jungiasi su Rusija labiau dėl to, kad neturi kito pasirinkimo, o ne todėl, kad myli Rusiją, kuri, kaip rodo įvykiai Ukrainoje, mėgsta priversti kaimynus ją mylėti (pavyzdžiui, Uzbekistano ji kol kas nesiėmė galbūt tik todėl, kad dar neatėjo laikas panaudoti šantažui darbo migrantų padėties Rusijoje, su Afganistanu susijusio šalies saugumo bei vandens išteklių, kurių patekimas į Uzbekistaną priklauso nuo Maskvos palaikomų Tadžikistano ir Kirgizijos „geranoriškumo“, kortų).

Trumpai sakant, Rusija yra didelė ir galinga, bet iš esmės viena prieš visus, nes priešų gausu, o draugai – „dirbtiniai“ arba perkami. Kinijos padėtis ne geresnė. Prieš kurį laiką paaštrėjo jos konfliktas dėl Senkaku salų su Japonija. Visai neseniai Pekinas nusprendė statyti naftos gręžimo platformą šalia Pietų Kinijos jūros salos, į kurią pretenduoja ir Vietnamas. Dėl to pastarajame prasidėjo antikiniški neramumai, kurie, kaip spėjama, įvyko ne be valdžios palaiminimo. Ekspertai jau pažymi, kad tai rimčiausias konfliktas dvišaliuose santykiuose po 1979 m. karinės konfrontacijos.

Dar Kinija, jau nekalbant apie Taivaną (kuris jai turbūt yra tiek pat brangus, kiek Ukraina Rusijai), turi teritorinių ginčų su Indija, Malaizija, Pietų Korėja ir kitomis šalimis. Kartu pažymėtina, kad Pekinas pradeda elgtis vis agresyviau, ir tai verčia kaimynus rimtai sunerimti. Pavyzdžiui, iki tol iš esmės pacifistinė Japonija dabar aktyviai militarizuojasi ir ruošiasi tapti savarankiška geopolitine galia regione, kad galėtų atremti vis ryškėjančią Kinijos grėsmę. Ir šiuo atveju svarbu, kad užnugaryje Tokijas turi Vašingtoną. O ką turi Pekinas? Ogi nieko, išskyrus save patį. Taip yra ir todėl, kad Kinijos strateginė filosofija nenumato ilgalaikių sąjungininkų. Bet būtina pabrėžti, jog nelabai kas ir dega noru su ja draugauti. Prekiauti – taip, o draugauti – ne.

Taigi išeina, kad Kinija, kaip ir Rusija, yra stipri, bet vieniša. O gal šios valstybės, kaip Gena ir Čeburaška, surado viena kitą? Kaip V. Kikabidzės dainoje: „Tiesiog susitiko dvi vienatvės“, arba – atstumtieji vienijasi. Žinomas Rusijos politologas S. Karaganovas sako taip: „Pradėkime nuo to, kad visų panašaus dydžio valstybių santykiai su kaimynais sudėtingi. Ar Rusijos jie paprasti? Ar mūsų santykius su Baltijos valstybėmis, su Ukraina galima pavadinti šiltais? Kaukaze irgi yra problemų. O dėl Kinijos, tai istoriškai ji nėra linkusi į ekspansiją ir labai retai naudojo kariuomenę už savo sienų. Tačiau jos tikrai bijo. Tiesiog todėl, kad ji – didelė ir galinga. O JAV tas baimes stiprina. Taigi vienintelė geopolitinė kryptis Kinijai, kur viskas ramu, – tai Rusija. (...) Mes draugaujame ne dėl autoritarinių režimų, o dėl bendrų ekonominių interesų (ypač potencialių). Be to, remdamosi viena kita, Rusija ir Kinija akivaizdžiai didina savo svorį pasaulyje“.

Kitaip tariant, jeigu Maskva ir Pekinas yra tikri strateginiai partneriai, tai keičia geopolitinį pasaulio vaizdą iš esmės. Bet ar toji „strateginė partnerystė“ iš tiesų yra? Apie ją kalbama jau seniai, tačiau didelė dalis ekspertų labai abejoja jos realumu. Nors galbūt keli pastarieji įvykiai iš tikrųjų pastūmėjo Rusijos ir Kinijos santykius į kitą lygmenį?

Pradėkime nuo politikos. Dėl savo agresijos Ukrainoje Maskva atsidūrė tam tikroje tarptautinėje izoliacijoje (negalima sakyti, kad nuo jos nusisuko visi, bet su Vakarais santykiai komplikavosi gana rimtai). Kinija šiame kontekste iš pradžių elgėsi santūriai, neutraliai. Tačiau vėliau jos užsienio reikalų ministro pavaduotojas staiga pasisakė labai kategoriškai: pareiškė, kad dabartinė krizė ir prievarta Ukrainoje yra „neteisėto teisėtos šalies valdžios nuvertimo neramumų ir provokacijų Maidane metu“ pasekmė. Taip pat jis pažymėjo, kad sankcijos Rusijos atžvilgiu neprisideda prie situacijos normalizavimo. Tokios kalbos leidžia teigti, kad paprastai labai atsargi Kinija stojo į V. Putino pusę. Greičiausiai tikisi tokios pat paramos dėl Taivano ar kituose savo teritoriniuose konfliktuose su kaimynais (juolab kad tuos kaimynus vis aktyviau ima remti Amerika).

Tačiau, pavyzdžiui, Kinijos kariuomenės Antrosios artilerijos (strateginės raketinės pajėgos) vadų mokyklos vyresnioji pulkininkė Šao Junlin pažymėjo, jog situacijos Pietų Kinijos jūroje atžvilgiu Rusija „nuosekliai užima labai neutralią poziciją“, o rusiškuose žemėlapiuose figūruoja Senkaku salų pavadinimas. Taip pat pulkininkės Junlin netenkina Maskvos karinė prekyba su Vietnamu, Malaizija ir Indonezija, nes su šiomis šalimis Kinija turi teritorinių ginčų. „Mūsų problemose Rusija mums iš esmės ne pagalbininkė, Rusijos problemose Kinija irgi vargu ar gali padėti. Pavyzdžiui, ką gali padaryti Kinija Ukrainoje?“ – konstatavo Šao Junlin. Jos nuomone, Maskva ir Pekinas gali paremti vienas kitą moraliai ir koordinuoti veiksmus, bet apie bendradarbiavimą operatyviniu lygmeniu negali būti nė kalbos.

Šiame kontekste galima pereiti prie karinių reikalų, juolab kad V. Putino vizito metu vyko bendros plataus masto abiejų šalių kariuomenių pratybos. Prieš kurį laiką žiniasklaidoje pasirodė žinia, jog Rusijos prezidentas priėmė principinį sprendimą parduoti Kinijai moderniausius priešlėktuvinės ir priešraketinės gynybos kompleksus S-400. Galbūt tai „dovana“ už Pekino poziciją dėl Ukrainos. Šių kompleksų kinai norėjo jau seniai. Taip pat beveik baigtos derybos dėl naikintuvų „Su-35“ (4++ kartos) ir priešlaivinių sparnuotųjų raketų pardavimo Kinijai. Bėda tik ta, kad taip Rusija meta priešpaskutines savo kortas karinio bendradarbiavimo su Kinija srityje (kuriamas kompleksas S-500 ir penktos kartos naikintuvas T-50, bet karinėse pajėgose jie pasirodys tik po kurio laiko) ir greitai kinams, kurie kopijuoja viską iš eilės, nebereikės rusiškos ginkluotės (ką jau kalbėti apie konkurenciją pasaulinėje ginkluotės rinkoje). Taigi išeitų, kad Kinija stiprina savo karinį potencialą Rusijos sąskaita ir toli gražu nebūtinai simbolinė parama Ukrainos atveju ar keli milijardai dolerių atsveria potencialią šių Maskvos sprendimų riziką. Gerai, jeigu karinė Pekino mašina pasisuks į Rytus, o ne į Vakarus (į rusiškąjį Sibirą ir Tolimuosius Rytus, kur gali atsirasti daug kinų, reikalaujančių prisijungti prie Kinijos). Kita vertus, sulaikyti Pekiną nuo agresyvesnių veiksmų prieš Rusiją galbūt turėtų ilgalaikis 400 milijardų dolerių vertės dujų kontraktas.

Be abejo, kinams jis yra naudingas. Bet strateginė partnerystė numato abipusę naudą. Žiūrint iš Rusijos pusės, viskas nėra taip akivaizdu. Kad tekėtų dujos, reikės daug investuoti į du naujus telkinius. Be to, V. Putinas, tikriausiai siekdamas, kad koncernui „Gazprom“ būtų priimtina palyginti nedidelė dujų kaina, nusprendė numatomoms eksportuoti dujoms panaikinti naudingųjų iškasenų gavybos mokestį, o tai reiškia, jog šalies biudžetas negaus nemažai pajamų. Taigi neaišku, ar sutarta kaina (ekspertų teigimu – apie 350–380 dolerių už 1000 kubinių metrų) duos Rusijai apčiuopiamo pelno (daugiau kritikos šia tema galima rasti ČIA). Kita vertus, investicijos į naujus telkinius – tai daugiau darbo vietų ir atitinkamų regionų plėtra. Antra, biudžeto pinigai atiteks „Gazprom“, kuris iš esmės yra ta pati valstybė. Pagaliau, 350–380 dolerių kaina nėra tokia jau ir maža. Kaip teigia jau minėtas S. Karaganovas: „O dar po santykių su Europa pablogėjimo mes pasirašėme istorinį susitarimą dėl dujų. Mūsuose daug kas ji keikia, bet dėl grynai ideologinių sumetimų. O iš esmės jis  kur kas naudingesnis negu visa tai, apie ką buvo kalbama dešimt metų. Tai reiškia, kad kinai nusprendė paremti Rusiją.“

Ir vis dėlto sunku patikėti Pekino geranoriškumu. Jis tikrai neserga altruizmu ir išspaudžia iš Rusijos viską, ką tik gali. Tokie santykiai tam tikra prasme primena Rusijos ir Baltarusijos „strateginę partnerystę“, tik šiuo atveju nuosekliai „prievartaujamo“ už minimalias nuolaidas Minsko vietoje yra Maskva.

Apibendrinant galima pasakyti, kad Azijoje nėra tokio dalyko kaip išdavystė: apgavo – pats kaltas. Jeigu Gena (V. Putinas) tikisi, kad jo atveju Čeburaška (Kinija) padarys išimtį, jis klysta. Tad apie jų „strateginę partnerystę“ kalbėti neverta, tik apie bendradarbiavimą čia ir dabar, o toliau – kaip Dievas duos. Na, o apie kitus draugus su rusišku ir kinišku požiūriu į pasaulį bei kaimynus kalbėti iš viso neverta. Tačiau tokia jau galingųjų lemtis. Vienatvė – stipriojo dalia, silpni visada glaudžiasi prie minios...